Pralaimėjus 1863 m. sukilimui prieš caro valdžią, Lietuva keturis dešimtmečius buvo priversta oficialiai gyventi spaudos draudimo sąlygomis, lietuviškus žodžius buvo leidžiama rašyti ir skaityti tik mums svetima kirilica. Iki pat 1904 metų, kai pagaliau lietuviškos spaudos draudimas buvo panaikintas, laisvą nuo suvaržymų žodį rizikuodami gyvybėmis tuomet į Tėvynę nešė knygnešiai. Ar kas galėjo pagalvoti, kad, praėjus daugiau kaip šimtui metų, vėl teks kalbėti apie pavojus laisvam žodžiui ir valstybinės kalbos likimui?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo nuomones dėstė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus KLUMBYS, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys ANTANAITIS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS, opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas KARBAUSKIS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Ilgą laiką Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo gegužės 7-oji buvo atmintina diena, per kurią prisimenami knygnešiai, pagerbiami iškilūs šalies žurnalistai, kiti žiniasklaidos darbuotojai. Kas, jūsų manymu, atsitiko, kad apie tai dabar tenka kalbėti su nerimu, o Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena tapo vos ne Lietuvos egzistencijos globalioje pasaulio visuomenėje akcentu?
A.ANTANAITIS: Pasaulis yra daugiaspalvis ir labai susiskaidęs. Šiandien šią šventę minime, tačiau tenka pripažinti, kad ji brangi tik daliai Lietuvos piliečių. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad šiandien esame atsipalaidavę ir sumaterialėję. Nejaučiame egzistencinės grėsmės sau ir savo aplinkai. Jaučiamės Vakarų dalimi ir žinome, kad visada ten galėsime pasislėpti. Dalis visuomenės jau auklėta globalizmo ir materializmo dvasia, todėl ir nesuvokia, kam yra reikalinga Lietuvos valstybė, lietuvių kalba, lietuviškos tradicijos ir istorinis paveldas.
Todėl ir mokykloje mokome lietuvių kalbos, bet neišmokome suprasti, kam ji reikalinga..
Nemanau, kad dėl to reikėtų stebėtis, nes ilgalaikiai ramybės laikotarpiai nemobilizuoja. Kita vertus, gyvename demokratinėje visuomenėje. Negalime reikalauti, kaip reikalaujama diktatūrose, kad visi degtų meile kažkam. Tad dalis Lietuvą myli aktyviai, dalis pasyviai, dalis jai yra abejingi, dalis į ją spjauna. Negalime uždrausti žmonėms būti abejingiems. Tik svarbu, kad jie netrukdytų kitiems būti neabejingiems.
Man Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena yra didelė šventė, kurios metu pasidžiaugiu tuo, ką turime ir prisimenu tuos, kurių dėka tą turime.
V.RUBAVIČIUS: Lietuvių tautos atmintyje glūdi žiniasklaidos svarbos nuovoka – juk esame knygnešių tauta. Knygnešiai nešė laisvės šviesą, kuri glūdėjo lietuviškuose rašmenyse. Naujaisiais laikais žmones telkusi istorinė atmintis, laisvės galia jau negalėjo būti perteikiama šneka, iš lūpų į lūpas – pernelyg menka tokia telkiančioji atgimimui ar valstybės atkūrimui galia. Įsitvirtino spausdinto žodžio valdymas, peržengiantis sienas ir galintis pasiekti tolimiausius užkampius, pramušantis okupacinių valdžių barjerus, pralendantis pro represinių institucijų tinklus.
Lietuviams ir knyga buvo šventa – kaip spausdintas tiesos, aukštesnės tiesos šaltinis. Reikėjo plautis rankas prieš imant knygą ne tik dėl to, kad nesuteptum, bet ir kad nepažemintum. Visos knygos juk siejosi su didžiąja pasaulio knyga – Šventuoju Raštu. Pirminiam atgimimui kilome su didžiaisiais laikraščiais – „Aušra” ir „Varpu”, o iš sovietinės okupacijos laisvinomės taip pat su spauda – ne vienas leidinys jungėsi į laisvėjančios spaudos barą.
Prisiminkime kad ir „Literatūroje ir mene” spausdintas visoje šalyje skambėjusias ir visų aptarinėtas Romo Sadausko, Romo Gudaičio, Arvydo Juozaičio, Vytauto Petkevičiaus, kitų mūsų kultūros žmonių publikacijas. O kiek nežinomų šviesuolių laisvesniu žodžiu laužėsi pro budriai vietos „organų” saugomus regioninės spaudos „langus”.
Išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos, visos laisvės staiga tapo tarsi prieinamos, tad nustota ir tuo rūpintis. O be rūpesčio laisvė greitai sunyksta – visiems jos neužtenka. Tuoj radosi sluoksnis išsilaisvinusiųjų, kurie sykiu su vadinamuoju liaudies turtu, geriausiais sklypais priglobė ir didžiąją dalį laisvės, kitiems palikdami „Gariūnus” ir laisvę ieškoti duonos svetur. Žiniasklaida greitai tapo verslu, vėliau ir užsakomuoju verslu – juk didžiausias užsakovas šiuo metu yra politikų ir su jais susijusių valdančiųjų sluoksnis. Žiniasklaida buria savo auditoriją, kurią ir parduoda užsakovams. Kuo didesnė publika, tuo didesni įkainiai. Žiniasklaida kuria politinę sceną, taip pat ir politikų bei kitokių „elegantiškų” veikėjų įvaizdžius.
Už laisvių, nacionalinių interesų ar tautinių vertybių puoselėjimą ir sklaidą niekas nemoka. Priešingai – tie dalykai tampa nepageidautini. O už genderizmo ideologijos sklaidą, vaikučių lytinio apmokymo programas – neblogai apmokama ne tik vietiniais, bet ypač – tarptautiniais pinigais. Žiniasklaida labai greit susistygavo su tarptautine kairuoliška neoliberalgenderistine pasaulio „permontavimo” darbotvarke.
Įsitvirtino vyraujančios temos ir vieningos teisingos pritariančios nuomonės. Nekalbu apie visą žiniasklaidą – esama ir atsidavusių žodžio laisvės ir nacionalinių interesų nuostatoms. Tačiau bendra tendencija labai ryški, kai įdėmiau pažvelgi į labiausiai nusipenėjusius „egzempliorius” ir jų vykdomą propagandinę darbotvarkę.
Pavyzdžiui, į LRT. Įsigali įvairialypė cenzūra ir savicenzūra. „Kairieji” aktyvistai siaučia socialiniuose tinkluose – puolami „netinkami” judėjimai, jų vadovai, įvairiai tyčiojamasi iš laisvesnės minties, o žmonių reikalavimas „tiesos” keičiamas į „mėsos”. Sveiko proto svarstymus galima „išjungti” iš viešosios erdvės tik cenzūra, tad ji stiprinama, pasitelkiant ir įstatymų kūrimą.
R.KARBAUSKIS: Aš manau, kad ši diena buvo ir yra svarbi visiems, kurie gerbia ne tik savo valstybę, jos simbolius, bet ir tuos, kurie kovojo už tai. Manau, ši diena dabartinei valdžiai, kurios stumiamai ideologijai prieštarauja viskas, kas susiję su tradicija ir valstybingumu, kokį mes jį supratome XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, jau nekalbu apie tarpukario Lietuvą, bus įprasta diena.
Įprasta ta prasme, kad visuomenei vėl bus bandoma vaizduoti pilietiškumą ir patriotiškumą, nors šios valdžios darbai su pilietiškumu ir patriotiškumu prasilenkia šviesmečiais. Jie tradicijas ir kalbą laiko kažkokia nesaugotina atgyvena, nemodernumo išraiška. Gaila, bet šiandien jų ideologija dominuoja žiniasklaidoje, kuri, net neabejoju, iškilmingai švęs žiniasklaidos nepriklausomybę, nors jos didžioji dalis veikia kaip viena propagandinė mašina, kuri, būdama labai priklausoma nuo šios valdžios, sėkmingai „plauna” ypač jaunų žmonių smegenis.
Bet visi, kurie kažkiek mąsto ir galvoja apie Lietuvos ateitį, puikiai supranta, kad tiek valstybinės kalbos niekinimas ir naikinimas, tiek šeimos sampratos keitimo, tiek narkotikų legalizavimo klausimai veda tik į vieną pusę – mūsų Tautos išnykimą.
E.KLUMBYS: Pasaulyje jau trys dešimtmečiai vyksta kardinali transformacija, kurią sąlygojo keletas reikšmingų faktorių. Pats svarbiausias iš jų, mano nuomone, interneto atsiradimas, paskatinęs tiesiog sprogstamą informacinių technologijų vystymąsi.
Internetas iš esmės įtvirtino anglų kalbą kaip universalią pasaulinę kalbą, kitas paversdamas antraeilėmis. Šis procesas yra pasaulinis ir jis giliai palietė ir Lietuvą – šiemet anglų kalbos valstybinį egzaminą laikys daugiau mokinių, nei lietuvių. Yra universitetų Lietuvoje, kuriuose lietuviai studentai studijuoja dėstomas mokymo programas anglų kalba. Koks absurdas – Lietuvos universitete lietuvis dėstytojas angliškai dėsto dalykus studentams lietuviams, o šie angliškai laiko įskaitas ir egzaminus.
Žinoma, tų studentų niekas neverčia rinktis tokį mokymosi būdą – jie tai daro savanoriškai. Galiu teigti, kad pačioje Lietuvoje valdžios pastangomis vis labiau įsibėgėja mūsų jaunimo legalaus nutautinimo procesas. Beje, tokio lygio nutautinimo nebuvo net tarybiniais laikais. Labai liūdna, kad visa tai mūsų bendruomenė – lietuvių tauta – priima labai ramiai, tarsi mėsinių galvijų banda, ruošiama savo egzistencijos pabaigai skerdykloje.
Antras didžiulis faktorius, ir tai galingiausias globalizacijos variklis, – tai galimybė mokytis, dirbti, verslauti ir keliauti be didesnių trukdžių nemažoje pasaulio dalyje. Tad norint tapti sėkmingu vakarietiška prasme žmogumi, būtina gerai mokėti anglų kalbą, tad kitų kalbų, netgi gimtosios, mokėjimas vis intensyviau praranda prasmę. Galiu teigti, kad yra paleistas galingas Vakarų pasaulio mažesniųjų tautų lėtinio nutautėjimo ir nutautinimo procesas.
G.JAKAVONIS: Jaunajai mūsų šalies kartai dažnai tenka priminti, kad Sąjūdis, atvėręs lietuvių tautai kelią į Nepriklausomybę, vadovavosi šūkiu: „Lietuvių kalba – valstybinė!”. Reikia aiškinti ir tai, kad laisva ir nepriklausoma spauda visų pirma yra valstybės, kurioje norime gyventi, demokratijos garantas. Kodėl paskutinius kelerius metus klasikinė lietuvių kalba stumiama iš viešosios erdvės? Į abėcėlę įtraukiamos mums svetimos raidės, o, apeinant konstitucines nuostatas, bandoma atsisakyti privalomo lietuvių kalbos vartojimo valstybinėse įstaigose? O kaip pavadinti tai, kad nuo valdančiojo politinio elito priklausomose įstaigose ir organizacijose imta drausti platinti ir skaityti Lietuvoje leidžiamus tautiškumą ginančius laikraščius?
R.KARBAUSKIS: Mes matėm ir daugiau pavyzdžių, kada mokiniams liepiama žiūrėti net ir atitinkamus filmus. Matom ir dabar, kaip Sausio 13-osios oficialius laisvės kovų ženklus pakeitė konservatorių nuosavybei priklausantys neužmirštuolės ženklai. Manau, kad tokia linkme, nuo kurios Lietuva pabėgo, konservatoriais besivadinantys politikai eina nuosekliai ir jau daug metų, o kur tai veda, atsakiau pirmame klausime. Kai nelieka Tautą vienijančių bendrų gijų, visa viešoji erdvė cenzūruojama, nelieka nei žodžio laisvės, nei nuomonių įvairovės, tampa patogu manipuliuoti visuomene tiek ekonominiu, tiek nacionalinio saugumo aspektu.
A.ANTANAITIS: Kinta vertybės. Tiesiog dalis visuomenės nesuvokia, kad lietuvių kalba, paveldas yra pagrindas, ant kurio pastatytas visas mūsų gyvenimas. Todėl puolimas prieš kalbą ar lietuvybę yra gana savotiškas. Puolėjai paprastai pradeda savo pasisakymus žodžiais „aš irgi myliu lietuvių kalbą”, o paskui pradeda savo darbus, kurie su ta meile neturi nieko bendra. Pasaulis atviras, pagundų daug, norisi būti „kaip visi”. Demokratija tą leidžia ir už tai turime dėkoti istorijai. Bet kai tie sintetinio pasaulio pamėgdžiotojai išrenkami į valdžią, prasideda savotiškas Brauno judėjimas, judame į visas puses ir bet kaip.
Manau, pagrindinė problema ta, jog viena, galią turinti, visuomenės dalis nesupranta kalbos ir paveldo reikšmės, todėl priima neatsakingus sprendimus, o kita, taip pat nemažai galios turinti, visuomenės dalis gyvena praeities iliuzijomis ir galvoja, kad kažką galima pasiekti uždraudus chaotiškus pirmosios visuomenės dalies darbelius. Mano galva, reikia eiti trečiuoju keliu ir pasiūlyti visuomenei modernų, šiuolaikišką, informacinėmis technologijomis grįstą, lietuvybės modelį, kuris patrauktų jaunąją kartą. Tokio modelio kol kas nesame sukūrę.
E.KLUMBYS: Nereikia būti naiviems – nėra ir nebus laisvos spaudos. Faktiškai visa yra priklausoma arba nuo pinigų, arba nuo valdžios, arba nuo abiejų. Ir ši taisyklė galioja ne tik Lietuvoje, bet ir visame JAV vadovaujamame liberaliame Vakarų pasaulyje. Mąstantys mato, kas dedasi Lietuvoje – prekybos centruose ir spaudos platinimo taškuose, tarsi pamojavus stebuklinga lazdele, uždrausta pardavinėti valdžią negailestingai kritikuojančius „Respubliką”, „Vakaro žinias”, „Laisvą laikraštį” ir dar keletą kitų.
Suprantu, kodėl tyli mergelės – Viktorija ir Ingrida – joms tuose laikraščiuose skiriama nemažai karčių žodžių, tačiau prezidento tylos šiuo klausimu nesuprantu. Negi ir jo deklaruojamoje gerovės valstybėje yra tik viena – valdžios – tiesa?
Vienintelė vieta, kur dar galima nevaržomai pareikšti savo mintis – internetas. Lietuvos segmente yra nemažai svetainių, kur negailestingai pliekiama valdžia. Manyčiau, nemaža jų dalis yra Lietuvos saugumiečių akiratyje ir yra įtraukta į vidinius keliančiųjų grėsmę valstybės saugumui sąrašus. Žinant „demokratijos švyturio” JAV atvejį, kai „Tviteris” užblokavo pareigas einančio JAV prezidento D.Trampo paskyrą už jo reiškiamas mintis, kyla klausimas – kiek dar kęs mūsų „trijų mergelių” koalicinė valdžia, kol pradės blokuoti neduodančias jai ramiai egzistuoti lietuviškas svetaines.
Kalbant apie raidžių „Q”, „X”, „W” rašymo įteisinimą dokumentuose, galima pasakyti viena – ši valdžia pademonstravo, kad jai Lietuvos Konstitucija yra nieko vertas praėjusio tūkstantmečio makulatūrinių popierėlių rinkinys. Lietuvių kalbos niekinimas yra menkniekis tuo metu, kai konservatorių-liberastų smegenis yra užvaldžiusios narkotikų legalizavimo, alkoholio prekybos ir reklamos liberalizavimo, homoseksualių santykių įteisinimo idėjos.
Dar vienas neeilinis įvykis mūsų viešojoje, net nacionalinio transliuotojo laidose, kalboje – šiemet pradėtas žemiausio lygio rusiškų keiksmažodžių toleravimas ir vartojimas. Visi – politikai, kalbininkai, valstybinės kalbos vartojimo prižiūrėtojai abejingai tyli, matyt, bijo – jei pasmerksi, tapsi „koloradu” ar Maskvos „penktąja kolona”…
V.RUBAVIČIUS: Valstybinė kalba – regimas suvereniteto simbolis ir ramstis. Pamenu, kaip atkūrėme Lietuvių kalbos draugiją anais laisvinimosi metais – Vilniaus universiteto aktų salė lūžo nuo žmonių. Vyravo pakilus susijaudinimas. Visiems buvo aišku – vyksta rimtas, valstybingumui kelią klojantis, darbas. O sykiu ir demokratijai. Demokratija pirmiausia įgyvendinama nacionalinėje, o ne kokioje kitoje valstybėje. Tokioje valstybėje, kurioje valstybingumą tvirtina vienintelis tautų apsisprendimo teisės subjektas, – tauta.
Kurianti valstybę tauta ne išstumia kitas kultūrines bendruomenes, o jas įtraukia, įgaudama ir politinės tautos bei demokratinės šalies visuomenės pavidalus. Toks buvo mūsų kelias, ir juo galime didžiuotis. Tai buvo prezidento Antano Smetonos mintimis ir darbais grįstas kelias. Įstoję į Europos Sąjungą, nelabai suvokėme, kokios yra esminės politinės bei kultūrinės bendrijos nuostatos, apie kurias atvirai nebuvo kalbama.
Teko ilgokai stebėti įvairius reiškinius, kad įžvelgtum vis stiprėjančią išvalstybinimo, ištautinimo ir išsuvereninimo tendenciją, visus nacionalinius dalykus ir klausimus laikant būtino trinti nacionalizmo apraiškomis. Iki šiol europiniame politiniame sluoksnyje gyvuoja būsimo genderizmo diktatūros pagrindu kuriamo federacinio darinio vizija – tautos virsta kultūrinėmis bendruomenėmis, kurių nesaisto jokios gimtosios kalbos, jokios nacionalinės jausenos bei kultūros, jokie šventų tėvynių sentimentai, jokie sakramentiniai prigimtinės šeimos ryšiai.
Tačiau šventa ukrainiečių kova prieš žvėrišką okupacinį Rusijos užpuolimą visam pasauliui aiškiai rodo, kad dabarties karinių iššūkių akivaizdoje vienintelė gyvybinga pasipriešinimo jėga glūdi tautoje ir jos kuriamoje valstybėje. Rusų kalba ir rusų kultūra greitai išnyks iš Ukrainos, nes jos rusakalbiams gyventojams jau dabar nelinksma ją vartoti, juolab vaikams. Teko matyti, kaip rusakalbiai Ukrainos gynėjai savose išmaniųjų telefonų žiniose keikdamiesi pasižada – „po karo rusiškai nekalbėsiu”.
O mes ėmėme įnirtingai laisvintis iš lietuvių kalbos. Juk net kai kurie mūsų kalbininkai, o jiems negailima „projektinių” užsakymų, nepaliauja aiškinti, kaip kuo skubiau reikia veržtis iš lietuvių kalbos ir jos abėcėlės normatyvinių pančių. Kai kuriems politikams, kurie senokai stengiasi įgyvendinti Lietuvos lenkinimo planą, šitai paranku – žiūrėkit, juk patys lietuvių mokslininkai mus palaiko. Deja, lietuviams – ir politikams, ir mokslininkams, ir kultūrininkams – būdinga pulti prie „pažangos” ar keistalytiškumo naujovių.
G.JAKAVONIS: Sorošų pinigų ir švabų naujojo pasaulio ideologijų prisisunkusi konservatorių-liberalų-„laisviečių” valdžia ne kartą demonstravo atsainų požiūrį į savo Tautą, į lietuvių kalbą. Kas turi atsitikti, kad valdžia atsitokėtų, o mes pasaulyje išliktume lietuviais, kurie didžiuotųsi išlaikę savo kalbą ir laisvą žodį?
R.KARBAUSKIS: Manau, dar ne vėlu ir viską galima ištaisyti. Tai, kad šiandien dominuoja kažkokia pozicija viešojoje erdvėje, nereiškia, kad taip galvoja didžioji visuomenės dalis. Aš esu tikras, kad didžioji dalis piktinasi dabartinės valdžios sveiku protu nepaaiškinamais sprendimais, ieško alternatyvų sisteminei žiniasklaidai, o ar visuomenė norės pokyčių, parodys ir artėjantys rinkimai. Svarbiausia, kad visuomenė neapsigautų, nes šiandien ryškėja nauji liberalios ideologijos politiniai dariniai, kurie, laimėjus rinkimus, tęstų liberalų ir konservatorių pradėtus darbus.
V.RUBAVIČIUS: Lietuvių tauta pakildavo, patyrusi ypatingų sukrėtimų. Dabar laukia nauji. Tik klausimas – ar bus jėgų pakilti? Juk esame viena sparčiausiai Europoje nykstančių tautų. O demografijos neapgausi jokiomis ideologijomis ar BVP užkalbėjimais. Kaip stiprinti tautą, jos gyvybingumą, kai visomis jėgomis kovojama už teisę žudyti vaisių, kai įnirtingiausiai puolama prigimtinė vyro ir moters sąjungos šeima, iškeliant „bergždžiųjų santuokines” gėrybes… Vilties teikia ukrainiečių kova, paskatinusi didžiules permainas visame pasaulyje, priminusi egzistencinę gynybinio nacionalizmo svarbą, būtinumą stiprinti savąjį valstybingumą, ugdyti žmonėse valstybinės nacijos orumą ir atsakingumą už savo ateitį. Jų kova yra kova už Europos ateitį, kuri galima tik tvirtos, savo vaikus auginančios, šeimos pagrindu. Tad – Dieve padėk.
A.ANTANAITIS. Valdančiąją daugumą beveik visada renka tautos mažuma. Tai yra demokratijos savybė ir labai gerai, kad Lietuvoje nėra jėgos, už kurią „balsuotų” 80 proc. rinkėjų. Turime išmokti tartis ir susitarti. Turime naudotis savo pilietinėmis laisvėmis ir reikšti nuomonę. Turime būti politiškai aktyvūs. Šiuo metu partijos tebėra negausios, nevyriausybinės organizacijos pusgyvės, visuomenė snaudžia. Tad turi atsitikti labai paprastas dalykas – visuomenė turi atsibusti.
Tam visuomenę reikia šviesti, turi atgimti diskusija. Dabar matome kažkokią „nuomonių žurnalistiką”, tyčiojimąsi iš oponentų, etikečių klijavimus. Kol nebus normalios diskusijos, visuomenė nebręs. Antra, turi subręsti idėja. Ar tauta supranta, kam reikalinga lietuvių kalba ir laisva spauda? Ar tauta yra subrandinusi Lietuvos idėją? Ar tauta suvokia, kur yra mūsų jėga? Kas šiandien tautą uždega? Kokią kalbą ir kokią visuomenę turime kurti? Mes galvojame, kad į šiuos klausimus turi atsakyti valdžia… Nieko panašaus. Į šiuos klausimus turi atsakyti tauta jos elito, inteligentijos lūpomis. Šiandien tų atsakymų neturime. Tad negalime nieko kaltinti… respublika.lt