Šių metų gegužė paženklinta juoduoju jubiliejumi – štai jau penkeri metai, kai mergaitė brangakmenio vardu buvo jėga išplėšta iš gimtųjų namų Kauno rajono Garliavos miestelyje ir paversta valstybės paslaptimi.
Ir štai jau penkeri metai Klonio akligatvyje, kur mylinčių artimųjų aplinkoje prabėgo basakojė Deimantė vaikystė yra atsivėrusi neužgyjanti žaizda.
O juk Garliavos mergaitė galėjo augti laisvėje… Kam buvo reikalingas tas demonstratyvus teisėtvarkos struktūrų jėgos panaudojimas, ir dar toks neadekvatus – tą pripažino ir pati Lietuvos Respublikos prezidentė, nesuvokiama.Civilizuotas Vaiko teisių apsaugos konvencijos bei įstatymų taikymas sprendžiant, kaip užtikrinti motinos ir dukters bendravimo sąlygas, mažai mergaitei, jos šeimai ir gynėjams būtų lėmęs ne tik kitokią vakardieną, bet ir šiandieną…
Visų pirma, nuo gimtųjų namų, mylinčios šeimos, kiemo ir mokslo draugų neizoliuota Deimantė augtų saugi ir laiminga. Taip teigiu, nes ne vieną dieną iš arti mačiau senelių kieme siaučiant aktyvų vaiką, trykštantį begaline meile seneliui, kurį, vos pamačiusi išeinant iš namo, skubėdavo apsikabinti.
Vaikai nemoka suvaidinti meilės. Vis dar menu, kaip Deimantė pribėgdavo prie tetos Neringos, grįžusios iš darbo, mažomis rankelėmis apglėbdavo per liemenį ir užvertusi galvelę laukdavo, kada ši pabučiuos ją pasilabindama.
Ir ne veltui šį pirmąjį penkmetį nuo Deimantės pagrobimo pavadinau juoduoju – tą 2012 metų gegužės 17-osios rytą buvo susidorota ne tik su paliudyti galėjusia mergaite ar liudytojais tapusiais stebėtojais. Gindamas vaikystę, savo gyvenimą žuvo tėvas, iki šiol šmeižiami ir persekiojami seneliai. Net LR Seimo narė buvo priversta gelbėtis nuo valstybės, į kurią su pasitikėjimu kreipėsi pagalbos, kurios vardu ir pati vykdė teisingumą.
Nebesuskaičiuojamuose teismuose vis dar tyčiojamasi iš žmonių, pakilusių saugoti mažos mergaitės. Viena tokia byla antri metai nagrinėjama ir Šiauliuose.
Tęsiasi pilietinę pareigą atlikusių persekiojimas
Vienuolika kaltinamųjų jau antri metai važinėja į Šiaulius. Audronė Skučienė, Gediminas Aidukas, Darius Kaminickas, Vitalijus Keršis, Andrejus Lobovas, Rimantas Stanislovas Rinkevičius, Tatjana Borovec, Renaldas Ščiglinskas, Violeta Banaitienė, Gintaras Banaitis, Raminta Baltuškienė – labai skirtingi Garliavos įvykių dalyviai.
Piktavaliai šių žmonių likimo modeliuotojai dirbtinai suformavo neva organizuotą seklių, maištininkų ir šiaip – valstybinio masto – kenkėjų grupę. Visiems aukščiau išvardintiesiems teismo posėdžių metu tenka klausytis liudytojų parodymų. Ir jau sunku besuprasti, ar po beveik septynerių metų dar įmanoma tiksliai prisiminti bei atkurti įvykius, ar tiesiog paprasčiau atmintį „atšviežinti“ perskaitytomis to meto publikacijomis, videotekose saugomais laidų įrašais, ar pavartyti kurią nors knygą, detaliai aprašinėjančią pedofilijos istoriją. Informacijos apie Garliavos mergaitę, kol ji gyveno pas tetą ir senelius, viešojoje erdvėje yra tiek, kad mažne bet kuris Lietuvos gyventojas, šiais įvykiais domėjęsis, gali būti kviečiamas į teismą liudyti. Svarbu, kad palaikomoji pusė būtų tikslingai parinkta…
Teisėjas Raimundas Jurgaitis vos ne kiekvienam liudytojui turėjo priminti, ką jie kalbėjo ikiteisminio tyrimo metu. Ne vienas liudijantis Šiauliuose teigė jo metu patyręs psichologinį spaudimą…
Po truputį aiškėja gana keistai „sulipdyto“ scenarijaus fragmentai. Net nukentėjusiąja pripažintos Marijos Milinienės liudytojas Jonas Alekna, vežiojęs moterį į darbą jos grožio salonuose Kauno „Akropolyje“, negalėjo atpažinti ir patvirtinti, kad nors vieną už privačių asmenų sekimą teisiamą asmenį matė persekiojant jo darbdavės automobilį. Vyras liudijo puikiai prisimenąs automobilių markes bei spalvas, tačiau negalėjo pasakyti jų valstybinių numerių ar nufotografuoti juos vairavusių asmenų. Net tada, kai neva persekiotojų automobiliai stovėjo prie Milinių namų akligatvyje, o juose porelės keistai judėjo ir slapstėsi, kai J.Alekna bandė prisiartinti prie mašinos, jis kažkodėl neįamžino tų faktų nuotraukose. „Su mergina mašinoje gulinėjo, sukinėjosi ant sėdynės“, – prisiminė pats kone „sekliu“ tapęs J.Alekna.
Į teisiamųjų klausimus, kodėl nei jis, nei jo bosė nekvietė policijos, nes ne eilinė moteris, o teismo pirmininko žmona neva buvo sekama, J.Alekna paaiškinimo nepateikė.
M.Milinienės vairuotojas prisiminė vežęs savo darbdavę ir į susitikimą su Ūsiene. Apie ką šios kalbėjosi, jis esą negirdėjęs, tačiau pasidalijo įtarimu, kad ir tuokart jie neišvengė persekiotojų. Vyras prisiminė, kad didelėje ir mažne tuščioje „Prismos“ prekybos centro stovėjimo aikštelėje prie jų automobilio sustojo kita transporto priemonė. Iš jos išlipęs vairuotojas rūkė. Tačiau ir tąkart nei rūkantysis, nei jo automobilis nebuvo nufotografuoti.
Jeigu šių eilučių autorė būtų bent perpus tiek talentinga, kaip Garliavos įvykių dalyvių juodintojai, tai galėtų pareikšti, kad porelės tiesiog „glamžėsi“ akligatvyje prie Milinių namų susiradę atokesnę vietelę ir nenorėjo būti pastebėtos, o aikštelėje prie „Prismos“ rūkė koks nors privatus detektyvas, galimai pasamdytas saugoti teisėjo žmoną.
J.Alekna paliudijo, kad yra girdėjęs Keršio pavardę, yra jį vežęs, tik nepamena kur. M.Milinienė, anot jo, su V.Keršiu kalbėdavosi automobilyje. Yra girdėjęs aptariant planuoto „mergaitės paėmimo schemas“. Liudytojo teigimu, V.Keršis ir M.Milinienė buvo susitikę ne kartą. Todėl kas dabar galėtų paneigti, kad visokie „vadinamieji sekliai“ buvo ne kas kitas, o teisėsaugai naudingo veikėjo priežiūra, kad šis nepaspruktų. Pastarasis beje yra „saugomas“ iki šiol: kiekviename teismo posėdyje greta jo sėdi bent po du apsauginius, o jis pats, mažne visai Lietuvai iš veido pažįstamas asmuo, slepiasi po kauke.
Ne mažiau įdomus buvo ir J.Aleknos liudijimas apie M.Milinienės darbovietės sekimą, kuomet artimieji persekiotojų automobilį pastebėjo … tuščią stovintį aikštelėje. Be to, anot šio liudytojo, jis iš kalbų žinojęs, kad sekama ir V.Keršio šeima.
Po panašių „liudijimų“ pasigirdo vieno iš kaltinamųjų advokato prašymas nebefantazuoti…
Teismas ieško aktyvistų ir pinigų rinkikų
Liudytoja Jūratė Noreikaitė gyvena Kaune. Teismas domėjosi, kaip ji susijusi su Garliavos įvykiais, ką iš teisiamųjų pažinojo. Ji pasakė, kad bendravo su V.Keršiu, surinko kompiuteriu jo prašomą tekstą. Iš matymo pažinojo A.Skučienę, R.Ščiglinską. Liudytoja prisiminė, kad V.Keršis nuolat įkyriai įrodinėjo, kad reikia sekti kai kuriuos asmenis, o A.Skučienė, bandančios atsikratyti įkyruoliu intonacijomis, pasakiusi „sek, sek…“ Teisėją R.Jurgaitį domino, ką A.Skučienė liepė sekti, tačiau liudytoja nebepamena, kad kas būtų buvęs įvardytas.
Teismą domino, kodėl liudininkė vykdė V.Keršio nurodymus, bet J. Noreikaitė atsakė, kad jam tik draugiškai padėjusi. Ji teigė, kad Klonio akligatvyje nuolat budėję apie 10 žmonių, o kartais susirinkdavę iki 100. Be to, esą V.Keršis neaiškino, ar jam kas duoda pavedimus. Šis žmogus, anot moters, prie Kedžių namų pastatytame namelyje nuolat gyveno, todėl žinojo, kas vyksta. Liudytoja tikėjo pedofilijos istorija ir Klonio įvykiuose nieko neteisėto nematė.
Į advokatės Z. Kastėnienės klausimą, ką reiškia sekti ar dar kažką daryti, J. Noreikaitė atsakė, kad V.Keršis sau tarsi darbą Garliavoje susigalvojęs buvo, todėl suprato, kad jis kažką darys. Konkrečių pavardžių ji negirdėjo.
„Vis prašydavai senelio tai valgyti, tai cigarečių“, – pertraukos metu mestelėjo Barzdos pravardę nešiojusiam Klonio “aktyvuoliui” viena kaltinamoji.
Be to, V.Keršis po apklausos policijoje gyveno J.Noreikaitės namuose ir yra sakęs, kad jį apklausiant jam parodė N.Venckienės duotus parodymus. Nuo to momento, anot liudytojos, V.Keršis pasikeitęs.
J.Noreikaitė prisipažino, kad ikiteisminio tyrimo metu jai buvo daromas spaudimas. Paprašyta sukonkretinti, paaiškino, kad jai nuolat po nosimi „kaišiojo lavonų nuotraukas“, ir ji tai supratusi kaip psichologinį spaudimą.
Liudytoja Kristina Simonavičienė paaiškino, kad budėjo Klonio akligatvyje, lydėjo mergaitę į susitikimus su mama, dalyvavo renginiuose.
Ir jos liudijime irgi nuskambėjo V.Keršio, kaip vieno aktyviausių Garliavos įvykių veikėjo, pavardė. „Keršis paprašė užeiti į namelį, parodė kažkokį lapą“. Ji buvo paprašyta rinkti duomenis apie konkrečius asmenis. Tai daryti K. Simonavičienė atsisakė. V.Keršis teigė, kad sąrašą neva sudariusi A.Skučienė. Negirdėjo, kad vyko kokie nors sekimai. Be to, moteris paaiškino, kad nebuvo įvardytos priežastys, kam reikia rinkti informaciją, jokių kaukių Klonyje ji nematė, jokios hierarchijos ar pasiskirstymo pareigomis ten nebuvo. Apie kokias nors grupuotes ji nežino. Ją telefonu pasikvietė V.Keršis ir pasakė, kad „yra delo“. Duomenų, kad D. Kaminickas būtų ką nors sekęs, nežino
K.Simonavičienė prisipažino, kad pati buvo sekama, nes turi įtarimų, kad tai daryti galėjo tie, kuriems ji atsisakė rinkti informaciją.
Liudytoja Irena Malinauskienė su N.Venckiene pažįstamos nuo to meto, kai su Teisininkų draugijos organizuota ekskursija važiavo į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Ji kartais budėdavo Klonio gatvėje. Kai kurios teisiamųjų pavardės jai nieko nesako, o V.Keršis ir jai atmintin įstrigęs, nes dažnai matydavo prie Kedžių namų. Teisėjas R.Jurgaitis klausė: „kurie buvo labiau aktyvistai“ budėtojų tarpe. I.Malinauskienė sakė, kad Klonio gatvėje rinkosi skirtingi žmonės. Gal artimi pažiūromis. Tarpusavyje bendro sutarimo nebuvo. Jei kas bendrai nuomonei nepritardavo, tai būdavo sutinkamas priešiškai. Žmonės stengėsi elgtis teisėtai. Budintieji turėjo vieną tikslą – stebėti, kas vyksta tame akligatvyje, ir liudyti tiesą.
I.Malinauskienė teigė, kad apie kokius nors sekimus ar informacijos rinkimus nieko nežino. Neteko matyti jokių sąrašų. Tik spaudoje yra skaičiusi. Ir apie finansus nieko nežino. Žmonės aukojo maistą, malkas, gėrimus, cigaretes. Nieko nežino ir apie pinigų rinkliavas. V.Keršio pasisakymų I.Malinauskienė yra skaičiusi Klonio gatvės metraštyje ar veidaknygėje.
Liudytojas Raimondas Čiegis irgi teisėjui paaiškino, kad jokių aktyvistų, vadovaujančiųjų Klonio gatvėje nematęs. Su niekuo nesusipažinęs, nes „visas dėmesys buvo į mergaitę“. Įvykiuose dalyvavo, nes yra baikeris. Jis buvo tarsi apsaugininkas. „Labas ir viso gero,“ – bendravimas tuo ir apsiribodavo. R.Čiegis nemano, kad buvo kokie nors sekimai ar informacijos rinkimai, nes „visas dėmesys buvo nukreiptas į vaiką“. Apie kokias nors pinigines rinkliavas nieko nežino. Ikiteisminio tyrimo metu jautė psichologinį spaudimą, nes visi klausimai buvo formuluojami taip, kad atsakymas būtų tik teigiamas.
R.Čiegis lydėjo mergaitę į susitikimus su motina, dalyvavo N.Venckienės knygos pristatyme. Be to, anot liudytojo, „laisvas žmogus turi stebėti, kad be prievartos vaikas būtų mamai perduotas“.
Liudytoja Kristina Slizievič, kaltinamosios Tatjanos Borovec sesuo, teismui paaiškino, kad visi į Garliavą važiavo palaikyti mergaitės, tai ir ji su sese. Apie kokius nors sekimus ar medžiagos rinkimą ji negirdėjo.
Taigi, Garliavos Klonio akligatvyje įstrigusi teisėsauga vis dar volu važiuoja per taikiai pilietinę pareigą atlikusių žmonių gyvenimus.
Įspūdis, arba vietoj Post scriptum
Šių eilučių autorė dažnai dalyvauja svarstant įvairias bylas teismuose.
Į akis krinta tų procesų dalyvių atsainumas, net tingus, o gal abejingas stojimasis sutinkant arba išlydint iš posėdžių salės teisėjus. Ne kartą mąsčiau, kodėl taip yra – juk bent jau Konstitucija ir vadovėliai šią instituciją – teismą – prisako gerbti, t.y. pagarbiai stotis pasveikinant tuos, kurie valstybės vardu lemia mūsų likimus.
Matyt, kol sąžinė ne tik bankininkų, bet ir teisininkų luome tampa nebe šio pasaulio dimensija, nėra ko stebėtis, kad teisėjas teismo salėje pasitinkamas vos sėdimąją nuo kėdės kilstelėjus – „iš reikalo“, bet ne pagarbos.
Ir niekas nesikeis tol, kol konstitucinis principas – „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“ (29 straipsnis) – bus taikomas pasirinktinai…
Liudyti pakviesti ir žiniasklaidos atstovai
Kitas Garliavos taikaus pilietinio protesto dalyvių bylos posėdis Šiaulių apygardos teisme bus nagrinėjamas gegužės 29 dieną, pirmadienį, 9.30 val. Liudyti pakvieti žurnalistai, įvairių medijų atstovai Asta Kuznecovaitė, Kristina Apanavičiūtė-Sulikienė, Nerijus Povilaitis, Algimantas Matulevičius, Kristupas Krivickas, Audrė Kudabienė.
Tiesos.lt