“…Aš bandysiu įrodyti, kad Kaunas yra Viskas. Mat, kartais susidaro įspūdis, kad patys kauniečiai
to nesuvokia ir savo miestą net lygina su Vilnium. Bet jei Vilnius būtų kaip Kaunas, tai ir Nemunas tekėtų pro Vilnių.
Pagal Viešpaties planą prie tokios upės kaip Vilnelė galėjo atsirasti tik Babtai.
Koks gi save gerbiantis miestas stengtųsi atsirasti kuo toliau nuo jūros ir kuo arčiau Baltarusijos?Anuomet net padorūs gyvuliai vengė būsimo Vilniaus apylinkių. Kur daugiau galėjai išgirsti staugiant tokį išsigimėlį kaip geležinis vilkas?
Kodėl būtent Vilniuj įsikūrė Lietuvos Seimas, vyriausybė ir net Vilniaus savivaldybė? Todėl, kad piktoji dvasia ieško sau vietų, kur tamsiau. Kaune greitai gautų galą.
Ir net patys vilniečiai taip nepasitiki vilniečiais, kad įrengė jiems 100 km. ilgio bandomąjį kliūčių ruožą. Ir tik pasiekęs Kauną, ten apvalęs bei sustiprinęs dvasią, vilnietis įgyja teisę padidinti greitį iki 130 km/val. O štai kaunietis gali iš karto tokiu greičiu pajudėti į Vakarus.
Vilnietį, artėjantį prie Kauno, įspėja specialus ženklas: „Pravieniškės – 6 km.” Vilnietis sudreba ir prisisega saugos diržus. Kaunietis gi niekur Vilniaus prieigose nepamatys analogiško ženklo:
„Lukiškės – 6 km.” Nes kauniečio nepagąsdinsi. Kaunietis pats autoritetas.
Vilniečiui suteikta galimybė pravažiuoti Kauną pakraščiu, jo beveik nepastebėjus ir neįsibaisinus. Tik įsivaizduokim, kas būtų, jei vilniečiui tektų kirsti Kauno centrą! Jis nutrokštų kamščiuose ir amžiams liktų painių Senamiesčio gatvelių labirintuose.
Yra nuomonė: kada nors Vilnius ir Kaunas susijungs ir taps Dipoliu. Atseit dvi galvos geriau kaip viena. Aišku, taip galėjo sugalvoti tik tas, kuris išvis be galvos. Prisiminkim usūrinio traukinio
Vilnius – Kaunas likimą. Tas naivus dvigalvis padarėlis, kitados svajojęs sujungt dvi nesujungiamas vietas nūnai išprotėjęs blaškosi iš vieno galo į kitą pats neberasdamas sau vietos… Nejau ir mes norime tokiais tapt?
Kita vertus, kaunietis nenori vilniečio nė akyse regėt. Todėl ir nutiestas aplinkkelis, greitkelis… Atseit varykit jūs, vilniečiai, kuo greičiau prie jūros ir girdykit ten savo žirgus. Mat Vilniaus
apylinkių gyventojai dar nuo Vytauto laikų garsėjo išskirtiniu kvailumu ir jodavo žirgų girdyt net prie Juodmarių. Neteko girdėt, kad taip elgtųsi bent vienas kaunietis. Betgi vilnietis įsitikinęs: kuo vanduo sūresnis, tuo žirgui skaniau. Užtat aplinkui Vilnių žirgų berasi tik rezervatuose, kur laikomasi griežtos abstinencijos: nė gramo druskos.
Vilniečiui nuo Kauno atsiveria plačiausios perspektyvos. Nori – brauki Marijampolėn, nori – į Kėdainius, Raseinius, Šiaulius ir Vakarus… O gali net į Mėmelį, iš kur jau Amerika ranka pasiekiama…
O pabandykim įsivaizduoti, kad neatsargus kaunietis keliavo, keliavo… ir atsidūrė Vilniuj. Aišku, jam čia nėr ko būt. Bet šaunusis nuotykių ieškotojas atgal dar nenori grįžt. Jis, kaip ir visi kauniečiai, veržiasi į priekį. Tačiau kur yra Vilniaus priekis? Brėžiame tiesiąją nuo Kauno per
Vilnių ir tolyn… Kurgi mūsų šaunuolis nukeliaus?
Šumską, Astraviecą ir Ašmiany… O ką ten sveikam žmogui veikt?
Maironis andai rašė: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis…” O Vilniaus senelis nė nepasiekdavo, nes pro ašaras kelio nebeįstengdavo rast. Tokį tat įspūdį šviesiam
žmogui darė tamsus Vilniaus kraštas.
Užtat ir sakau: Kaunas yra visų kelių pradžia. O Vilnius – vienintelio kelio galas.”
Atsiuntė S.Adomaitytė, Lietuva