Atgimus Lietuvai, PLB-nės pirmininkas dr. V. Kamantas ir LR Išeivijos
instituto (Kauno VDU) mokslinis bendradarbis dr. L. Saldukas matė,
kad pasaulio IŠEIVIJOS organizuoto pasipriešinimo okupacijai veikla
yra ypač reikšminga Lietuvos istoriniams iškovojimams, todėl
nusprendė, kad tai turi išlikti aprašyta atskiroje dokumentinėje
apybraižoje, paneigiant 50 okupacijos metų režimo vestą
propagandą, kai išeivija charakterizuota: išdavikų, šnipų ir banditų
nacionalistų gauja, trukdanti Lietuvoje vystytis socializmui
Apybraižai parašyti visas jėgas buvo suviejinęs dar gyvas senųjų
Šveicarijos lietuvių karo pabėgėlių būrelis. Senukai man rodė savo
asmeninius ir 1952-02-17 d., teisiškai įkurtos Šveicarijos LB archyvus.
Padedant VU archyvarėms ir VU mokslinės bibliotekos direktorės
Birutės Butkevičienės pagalbos rūpesčiu 2004 m. apybraižos
manuskriptas jau buvo pabaigtas – trūko tik aprašyti Lietuvos
vienuolių atminimą, archyvuose atžymėtą prie pasakiško Keturių
kantonų ežero istorinių Alpių kalnų: Rigi Kulm ir dvynių Myten
papėdėje, kur stovi senas XIX a. viduryje įkurtas Ingenbholio katalikių
moterų vienuolynas.
Kunigo prof. kunigo Jono Juraičio teigimu, XX a. vienuolyno
archyvuose tebesaugoma apie 500 lietuvaičių, iš Lietuvos atvykusių,
varsčiusių šios Dievo palaimintos šventovės duris.
Tą Vėlinių rytą, pasiėmę prof. kunigo J. Juraičio rekomendaciją
(pašaliniai į vienuolyną neįleidžiami), sėdome į mano ištikimo draugo,
šveicaro Žano, kurio pavardė irgi įrašyta rekomendacijoje, automobilį
ir riedėjome Svico kantono keliais. Lijo. Pažliugęs asfaltas iš po ratų
purškė šaltą lietaus srovę, buvo pavojinga slystelėti besilenkiant su
autostrada nutrūktgalviškai skubančiais automobiliais, tačiau mano
draugas automobilį valdė meistriškai, ne blogiau už jo/pianisto klavyru
atliekamas sudėtingas Bacho, Brahmso ar Mozarto melodijas… Lyg
pritardamos melodijoms, sodrią pakelių žolę, godžiai rupšnojama
skambalais pasipuošusiomis šveicariškos siementaler karvės… Vėlinių
rytas man priminė lietuvišką Vėlinių gedulą, lyg skolą pasimelsti už
Tėvynės Seseris, kurios Alpių šalyje surado amžinąją Dievo
prieglaudą…
Iš pasąmonės kapsčiau išeivijos dienoraščių puslapius.
Teisininko Stanislovo Vaitkevičiaus dienoraštyje 1986 m. liepos 10 d.
yra aprašytas pasakojimas apie 1986 m. birželio 29-osios šventę
vienuolyne. Šventėje dalyvavo dvi dešimtys lietuvaičių vienuolių.
Vienuolyno koplyčioje vyskupas Paulius Antanas Baltakis aukojo
šventąsias Mišias ir savo pamoksle išsakė padėką arkivyskupui
Jurgiui Matulaičiui, kuris visada teikė didžiulę pagalbą jų kilniems
pašaukimams įgyvendinti.
„Tada prie Liucernos Keturių kantonų ežero pirmą kartą suskambėjo
lietuviškos giesmės. Stebėjau, kokius gilius jausmus išgyveno mūsų
Seserys vėl išgirdusios giesmes ir maldas ta kalba, kurią jau buvo
primiršusios. Vyskupas A. Baltakis po mišių aplankė negaluojančias
ligones lietuvaites ir suteikė joms palaiminimą. Tai buvo nepaprastai
dvasiškai saulėta birželio pabaigos diena, giliai daugeliui vienuolių gal
jau ir paskutinį kartą įspaudusi į širdis bebaigiančius išblukti Tėvynės
Lietuvos prisiminimus, meilę ir paguodą visų bendrai, bet kol kas
nepasiekiamai, geležine uždanga apsitvėrusiai, raudonųjų ateistų
niekinamai Tėvynei…“ – rašė savo dienoraštyje S. Vaitkevičius.
Atvykę pasukome prie gražių klasikinių rūmų atkeltais vartais.
Theresianum rūmų tarpduryje draugiškai mus sutiko Vyresnioji sesuo
Stephanie, su kuria iš anksto telefonu nimatytas mūsų susitikimas.
Vyresniosios vienuolyno Theresianum sesers Stephanie rūpesčiu
gavau lietuvių vienuolių sąrašą (1900–2000 m.), kuriame įrašytos 64-
ios lietuviškos pavardės: 62 seserys, įvairiais laikotarpiais davusios
amžinuosius įžadus Ingenbholio vienuolyne; dvi – Ieva Vitkutė, gim.
1903 m. vasario 10 d., ir Magdalena Kontrimaitė, gim. 1899 m. kovo 5
d. – likusios kandidačių sąrašuose.
Pirmoji lietuvaitė vienuolė Kazimiera Malewsky iš Kretingos
amžinuosius įžadus davė 1907 m. rugsėjo 3 d., paskutinė – Aurica
Bačiulytė iš Utenos – 1943 m. balandžio 6 d. Daugiausia lietuvių
amžinuosius įžadus davė Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu:
1931 ir 1933 m. – po septynias, 1934-aisiais – šešios, 1935, 1936 ir
1938 m. – po keturias.
Sesuo Stephanie – lyg sena pažįstama, nes turi ne tik ilgamečio
bendravimo su mūsų bendruomenės kapelionu prof. kunigu J.
Juraičiu patirtį, bet ir pati prieš metus du kartus lankėsi Lietuvoje,
parsivežė gražius gintaro krašto atsiminimus ir lyg įrodymą iš kišenės
ištraukė gintarinį rožinį. „Tai lietuviškas“, – sakė su pasididžiavimu.
Pareikšti savo įspūdžių iš Lietuvos, kurioje irgi ne vieną kartą yra
buvęs, pasišovė ir šveicaras Žanas. Jis – lietuvių bendruomenės
dalyvis, ne kartą klausėsi išeivių pasakojimų ir baisėjosi sovietinės
okupacijos režimo padariniais. Todėl apie lietuvius susidarė išskirtinę
filosofiją, kuri idealiai sutampa ir su sesers Stephanie atsiliepimais.
– Lietuvos likimo žmonės man primena išskirtinę pasaulio
bendruomenę. Tai reto nuoširdumo, dvasios taurumo, žmogiškos
užuojautos ir krikščioniško gailestingumo tauta, šimtmečiais priešų
smaugta, 50 metų kankinta ir ateizmo slibino niekinta, mirčiai
parklupdyta ant Sibiro ledo. Tokių tautų civilizacija – ypatinga. Jie
neturėjo laimės važinėti moderniais elektriniais traukiniais
stebuklingais Alpių tuneliais, greitaeigiais liftais iš vieno dangoraižio į
kitą, skraidyti po pasaulį reaktyviniais boingais, tačiau niekada
nesinaudodami technine pažanga savo sielos tvirtumu liko aukščiau
civilizuoti negu tie, kurie visu tuo naudojosi. Vienas mano pažįstamas
Šveicarų filosofas sako, kad jam daug brangesnis doras mažaraštis
negu pasipūtęs Sorbonos absolventas… – įsijautęs pasakojo Žanas.
Tokie šveicarų atsiliepimai apie mano Tėvynę visada sugraudina.
Nustebina svetimos šalies piliečių sugebėjimas nupiešti humanišką
mano gimtojo krašto atmosferą, mokėjimą mylėti savo Tėvynę.
Išgėrę vienuolių atneštą kavą, ir pro dvynius Myten kalnus
pasirodžius Vėlinių ryto saulei, sesuo Stephanie pakvietė mus
aplankyti vienuolyno kapines.
– Vienos lietuvės vienuolės kapas tikrai dar nesunaikintas, ir jūs
pamatysite, – pasakė sesuo Stephanie.
Šveicarijoje kas 20–25 metus (pagal tai, kaip nusprendžia kiekvieno
kantono savivalda) visi kapai naikinami, ir jų vietoje laidojami naujai
mirusieji. Tarp kalnų ir ežerų suspaustai, plotu mažesnei už Lietuvą
Šveicarijai, artėjančiai prie 10 milijonų gyventojų, įsispraudusiai tarp
didžiulių kalnų visada truksta laisvų žemės plotų mirusiems.
Sustojame prie mirusios sesers M. Agnietės Steponaitytės kapelio,
kuris čia visų palaidotų vienuolių kapelių dvynys… Taigi pagal Šv.
Raštą į dangaus karalystę visiems kelias pažymėtas vienodais
žemiškais ženklais… Sukalbu Sesutei Agnietei „Amžinąjį atilsį“ ir
uždegu iš Tėvynės atsivežtą tikro lietuviškų bičių vaško žvakę.
Apie seserį vienuolę Agnietę ir kitas lietuves vienuoles Stephanie
pasako padovanosianti pluoštelį iš anksto mums paruoštos
archyvinės medžiagos.
– Ar jums nesudarys sunkumų, kad dalis vienuolyno archyvų užrašyta
prancūzų kalba? – paklausė ji, o Žanas prisipažino, kad prancūzų
kalba – jo gimtoji kalba. Jis visus prancūzų kalba rašytus Ženevoje
gyvenančio išeivio N. Prielaidos sukauptus archyvus išverčia į vokiečių
kalbą, o aš paskui išsiverčiu į lietuvių – tai įprastas mudviejų kūrybinio
darbo konvejeris – pagerbti mano Tautos istoriją…
Sugrįžusi į Ciurichą iš vienuolyno archyvų apie vienuolę M. A.
Steponaitytę perskaičiau: tai buvo ryškiausia vienuolyno Asmenybė,
50 metų praleidusi tarp vienuolyno sienų. Gimė 1906 m. Radviliškyje,
mirė 1995-01-10 Ingenbholio St. Jozefo seserų vienuolių
prieglaudoje. 1928 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu
lankydama paskaitas Kauno meno mokykloje, kurioje irgi išsilaikė
valstybinius egzaminus.1929–1934 m. studijavo Kauno universitete
filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Paskutiniais
studijų metais universitete pradėjo dirbti dėstytoja Kauno mokytojų
seminarijoje ir progimnazijoje. Toliau tobulinosi Italijoje ir Berlyne, o
1938 m. Ingenbholio vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia
pasiliko visam laikui.
Kaip gabiausia studentė perlaikė visų specialybių egzaminus Bazelio
universitete ir pasitvirtino visus diplomus pagal Šveicarijos
konfederacijos aukštųjų mokyklų reikalavimus. 40 metų dėstė įvairių
Šveicarijos vienuolynų mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją.
M. A. Steponaitytė buvo tokio aukšto intelekto menininkė, kad tik
užmetusi akį į nežinomo dailininko paveikslą meno eksperto tikslumu
iš karto galėjo jį įvertinti.
Sesuo Stephanie mus nuvedė į kapinių koplyčią, kurioje saugomi visų
vienuolyne mirusių vienuolių sąrašai. Akimis prabėgau per dešimtis
didelės kietais viršeliais knygos puslapių, kuriuose mačiau ne vieną
lietuvišką pavardę.
Mums besilankant vienuolyne dvi lietuvaitės dar buvo gyvos: sesuo
Gualberta Užaitė iš Viešintų, gimusi 1910 m. spalio 19 d., ir sesuo M.
Dievelta Strimaitytė iš Žaliosios, gimusi 1915 m. liepos 5 d. Abi
sunkių senatvės ligų prislėgtos, kitų vienuolių rūpestingai slaugomos.
Su jomis pasimatyti sutikimo negavau, tiktai perdaviau joms atvežtas
lietuviškas lauktuves: šakotį ir lietuviško medaus indelį, rūtų šakele
papuoštą.
Staiga vienuolyno kapinėse atsivėrusi skaudi lietuviška atmintis ilgai
dar spaudė iš akių ašaras. Mano Tautos seserys, kurios tautinės
meilės idėjomis ilgus metus svetimame krašte užpildė Tėvynės
ilgesio ištroškusias sielas… Čia buvo įvertinti jų kilnūs siekiai, šviesūs
darbai – pats stipriausias Gerumo ir Meilės ryšys Dievui ir žmogui.
Dangų staiga vėl užklojo tamsūs, sunkūs iš kalnų atslinkę debesys.
Dar kartą visi trys atsisukome į vienuolyno kapines, kur Vėlinių
žvakelės spinduliavo Dievui ir Žmogui atidavusią lietuvių vienuolių
širdžių šilumą.