Vaikystėje tėvai Vėlinių vakarą vesdavo mus su sese į Kauno miesto kapines (dabar Ramybės parkas), aplankyti artimųjų kapų, uždegti žvakeles. Būtinai turėdavome daug žvakučių, kurias uždegdavome ant neaplankyto kapo. Pasimelsdavome. Būtinai žvakeles uždegdavome ant Nežinomo kareivio kapo paminklo, Dariaus ir Girėno mauzoliejaus. Tai buvo seniai, bet atsiminimai labai ryškūs. Vaikystė daug ką išsaugoja ilgiau, kai pamiršti kas ypatingo nutiko praeitą vasarą…
Pamenu mamos žodžius – žmogus miršta tik tada, kai jį visi pamiršta. Vaikystėje nesuvokiau – juk mirė, nebėra, nesugrįš… Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau pradedi suvokti kokia gili prasmė slypi tuose paprastuose žodžiuose – miršta, kai visi pamiršta…
Einame, važiuojame, skrendame ir lankome, nes nepamiršome jų, tų brangių mums žmonių, kurie padėjo žengti pirmuosius žingsnius. Prisimename ir artimuosius per anksti išėjusius – ne visiems kova už Lietuvos Laisvę leido ja alsuoti – krito pakirsti okupanto kulkos. O juk tokie jauni, tokie neeilniai šviesūs žmonės… Mintyse prisimeni bendramokslius per anksti išėjusius, draugus, Likimo pasiųstus būti drauge, šalia. Nebėra, nebepasigirs – labas, kaip gyveni? Bet jie dar šalia, nes gyvi prisiminimuose.
Kažkada ant vieno kapo vainiko kaspino perskaičiau: ,,Kelias visų vienodas, tik laikas skirtingas”…
Vėlinės toks metas, kai apmiršta gamta, kai atvėsta oras ir tik karšta žvakės ugnelė primena – mes prisimename…
