Tėvynė mūsų

Jurga Lago. Kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu

Written by Biciulystė Siūlo · 1 min read
Jurga Lago. Kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu Visi žinojo, kad teta Janė slepia lobį, todėl jai mirus sesers dukros iškėlė trobos grindis, praardė sienas, išnešė iš namo visus daiktus ir juos išardė, perkratė, knygas vanojo į namo sieną.

Janės knygos buvo visos aplenktos ir nuglostytos, bet kelios itin senos – jų puslapiai pabiro po kiemą. Merginos viską degino sode: du medinius dvaro angelus ir medinį kryžių – pirmiausia, knygos ėjo prakuroms, vyro drožinėtus šuniukus, suolus ir masyvias senovines kėdes. Senas smuikas degdamas dainavo.

Mano tėvas rinko antikvarą ir senos daiktų istorijos lydėjo mane visą vaikystę. Kiek kartų girdėjau, kaip vaikai išmesdavo seną tėvų „chlamą“, kiek kartų vykau su tėvu po kaimus į aistringas senovinių daiktų medžiokles: radom altorių, ant kurio senis kapojo vištoms galvas, ąžuolo stirną-komodą, kur pijokas laikė samagoną, radom rudens lietaus skalbiamus barokinius krėslus, atiduotus vištoms kiaušiniams dėti. Ir dar, ir dar!

Prisimenu degančias tėvo akis, išsižiojusius dažnai girtus kaimo vyrus, įtarias moteris. Dažniausiai jie norėdavo senus daiktus pakeisti naujais: veždavome jiems savo geltonu žiguliuku naujas taburetes. Bet Janės sesers dukros nieko nesutiko atiduoti, iškeisti, parduoti – viskas lėkė stačiai į liepsnas.

„Nesiceremonysim su senės šiukšlėm“, – sakė.

Tik prieš gerus penkerius metus tėvas man pasakė, kad jos sudegino vieną ranka iliustruotą bažnytinę knygą, o smuikas, matyt, buvo gana gera Stradivarijaus kopija, nes giliai viduriuose švietė užrašai, jo vardas. Ar galėjo būti originalas? Tėvas trūkteli petį… Janė jį išgelbėjo, kai kolūkiečiai siaubė dvarą, bet nieko nepadarysi prieš vaikų tamsumą – amžinąjį troškimą naujų, madingų, modernių daiktų.

Niekada nepamiršiu šitų pamokų – kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu.

Ir šiandien, kai mūsų miestuose ir miškuose kertami seni medžiai, o centrinės miestų aikštės, parkai virsta „modernybe“, kuri dažniausiai neturi jokios meninės vertės, aš žinau, kad riba tarp buvimo turtingam ir „įdomiam pasauliui“, dažnai atidengia tik pliką tuščią sielą. Nes kultūrai išsaugoti reikia… kultūros.

Džiaugiuosi, kad nereikia stebėti Klaipėdos centrinės aikštės „Mėnesienos“ projekto, kad nematau Vilniaus „Reformatų“ rekonstrukcijos, kad šiandien nestovėsiu ten, kur dega dideli laužai ir krenta medžiai.

„Durnas todėl, kad biednas, o biednas todėl, kad durnas“, – sakydavo mano babytė ir spaudė savo vaikus prie mokslo.