„Vienintelė išeitis, kurios politikai jums labai nenori garsiai minėti, yra masinis migrantų iš Trečiojo Pasaulio šalių apgyvendinimas Lietuvos provincijoje. Ten, kur dar stovi nenugriautos mokyklos ir visa infrastruktūra, pritaikyta gerokai didesniam gyventojų skaičiui“, – teigia apžvalgininkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius, plėtodamas Sirijos pabėgėlių temą.
Pozityviai, entuziastingai kaip ir visi, išskyrus nesusipratusius marginalus-radikalus, iš kurių verta tik pasijuokti (ksenofobija nebemadinga, o madinga yra į ją pašaipiai baksėti kaip į tamsuolišką provincialių lietuvių atributą).
Stebėtinai visi – ir pirmiausia „sveiko proto“ dešinieji, iš kurių pagrįstai būtų galima tikėtis jei ne nacionalistinio sentimento (neabejotinai rodytino, jei veiksmas vyktų prieš penkerius metus), tai bent atsargaus apdairaus konservatyvumo, pastangos ginti ir saugoti susiklosčiusį Lebenswelt (jie sakytų „paveldą“, „papročius“, „tradicijas“). Nes – taip! – masinis migrantų iš Trečiojo Pasaulio šalių apgyvendinimas Lietuvoje (ne dabar, ne iš karto – šią temą reikėtų atskirti nuo jos pretekstu tapusio „pabėgėlių klausimo“: laikinas prieglobstis šimtui ar tūkstančiui nuo mirties bėgančių žmonių – viena, o masinis tuštėjančios provincijos užpildymas „Trečiuoju pasauliu“ – visai kas kita), netiesiogiai (mažais atlyginimais, bedarbyste, socialine politika, panieka, medijų chamizmu, nevilties ir beprasmybės – „nieko nepadarysi“ – jausmu…) išstumiant vietinius, yra būtent jų idėja. Jei, žinoma, ji apskritai kieno nors galvose esti – o šis stebėtinas solidarumas, retorinis posūkis ir „trolibano“ ratuose priimto Romo prasitarimas būtų šioks toks įkaltis.
Nesijaudinkite, viskas bus gerai: „Kaimynai pamažu įpras girdėti tolimų kraštų kalbomis klegančius vaikus daugiabučių kiemuose, prekybininkai – vežti į parduotuves kiek kitokius produktus, mokytojai – dirbti su Azijoje ir Afrikoje gimusiais moksleiviais, kuriuos pirmiausia reikia išmokyti kalbėti lietuviškai, pažinti ir pamilti šitą kraštą“ (ten pat). Ne, neišmoks. Tuo labiau specialiai mokomi. Nes tai jau bus kitas, kitoks, kitų žmonių kraštas, pats atsisakęs savos pretenzijos būti ir jau vien todėl neturintis už ką būti pamiltas. Ir ne, nesimokys, nes – JEI – jie bus (jauna, auganti) dauguma, tai jie ir kultūrą formuos. Savo, ne mūsų.
Taip tikrai gali nutikti – su sąmoninga politine valia ar be jos. Priežastis, bet kuriuo atveju, vis tiek būtų politinė: skurdas ir prabanga, „dvi Lietuvos“, kreivą šypseną kelianti demokratija, neoliberalizmas, bestuburė apšvietos, išgelbėjimo, pamokymo, pripažinimo laukiančios kolonijos dvasia, gražiai vadinama „integravimusi į Vakarus“, dirbtinė kultūrinė šalies archaizacija, išrandant niekada nebuvusią praeitį („tradicinės vertybės“), gražiai vadinama „modernėjimu“, „viešųjų ryšių“ specialistų konsultuojama politinė klasė, publiką laikanti mažais vaikučiais, su kuriais bendrautina paveiksliukais, dresavimu („žmones reikia paruošti“ – va, ir dabar juos ruošia), tyčine dezinformacija ir banalybėmis, vieša erdvė, veikianti taip, kad protingesni, garbingesni ir turintys, ką pasakyti, jos iš tolo vengtų, pasitraukdami į privatybę.
Neoliberalizmo interesas paprastas kaip šaukštas – išlaikyti čia pigią darbo jėgą ir, jos sąskaita, kaupti pelną: Lietuvos gyventojams galima daug nemokėti – jie nemaištaus, pripratę. O jei emigruos – nedidelė bėda, atsivešime migrantų (tik nebūkime ksenofobais).
Vis dėlto, į statybininkų, kasininkių ar padavėjų migraciją atsižvelgti bent šiek tiek verta. Ko visai galima nepaisyti – humanitarinį išsilavinimą turinčio luomo (sąmoningai per dvidešimt metų patyčia paverstos intelligentsia), žmonių, kurie kuria kultūrą ir jau seniai tyliai priima kaip normą tą faktą, kad jų pajamos – ne ką didesnės už minimumą: gyvena dėkingume „ir už tiek“, baimėje (jei ką, „nepatinka – nedirbk“: valstybei ir Verslui – o tai neoliberalizme tas pat – reikia pedagogų, buhalterių, valytojų, santechnikų, bet ne literatų, menininkų, filologų ar filosofų) arba servilizme (džiugiai transformuodamiesi į Verslą aptarnaujantį pagalbinį personalą – kreatyvininkus).
Šie žmonės vis tiek neemigruos, jie negali be atitinkamo Lebenswelt, be kalbos, be savos socialinės-kultūrinės terpės, todėl galima jiems nemokėti. Galima jų Lebenswelt sunaikinti apgyvendinant jame kitus suprantamumo kodus. Būtent prieš juos pirmiausia yra Romo minima „išeitis“ – prieš pačią šalies ir visuomenės gyvastį. Ji būtų nuosprendis Lietuvai kaip idėjai, politiniam projektui, kultūrai (kad ir kokia ji būtų, bet ji – šis tas, o ne nieko), specifiniam intersubjektyvumui su savo penatais ir genius loci. Jei žodžiai „valstybės išdavystė“ turi prasmę, tai čia (šiame sumanyme, šioje intencijoje) jie aktualūs kaip niekad.
O kokia tuomet išeitis? (Argi išvis galima – skoninga – taip klausti? Argi nejuokinga išsilavinusiam asmeniui tikėti kuo nors daugiau nei beviltišku visuomenės kvailumu ir interesu „geram gyvenimui“? Norėti ją pakeisti? Drįsti manyti, jog politika yra idėjos, konkreti visuomenė – daugiau nei bet kuo pakeičiamų atsitiktinių žmonių suma, arba nėra nei politikos, nei visuomenės? – Argi negalėjimas taip klausti pats nėra politinis projektas: padaryti taip, kad niekas taip neklaustų ir nieką, išskyrus privačius mažus dalykėlius, nemanytų galintis pakeisti?)
Faktiškai, ji viena: išrasti iš naujo patį Lietuvos politinį projektą. Sugalvoti Lietuvą – ne V. Kudirkos, A. Smetonos, V. Landsbergio, viešųjų ryšių ar pasakų kunigaikščių, o tokią, kuriai lojalumą norėtųsi prisiekti. Tada provincijos nebereikės niekuo užpildyti – ji užsipildys. Pati.
Delfi.lt, tiesos.lt