Pivašiūnuose (Alytaus raj.) vykstantys didieji Marijos Dangun Ėmimo arba Žolinės atlaidai daugelį metų buvo sovietų saugumiečių galvos skausmas – dėl gausaus tikinčiųjų būrio, kurie, nepaisydami buldozerinės ateistinės propagandos, susirinkdavo į atlaidus, dėl pogrindžio leidinių skleidžiamos tiesos apie represijas prieš tikinčiuosius.
Pavojinga piligrimystė
„1982 m. rugpjūčio 15 d. Žolinių atlaiduose Pivašiūnuose dalyvavo naujai paskirtas Kaišiadorių vyskupas Sladkevičius, žinomas kaip reakcionierius ir idėjinis atskirų ekstremistiškai nusiteikusių dvasininkų įkvėpėjas. Atlaiduose dalyvavo ir dešimt aplinkinių parapijų kunigų, – rašoma LSSR KGB Alytaus rajono viršininko pulkininko Albino Gurbininko pažymoje „Apie „ekstremistinės“ dvasininkijos veiklą 1982 m. Alytuje ir Alytaus r.“. – Alytaus vikaras Kazimieras Žilys savo pamoksle šalia religinių temų, kurios susijusios su Žolinėmis, kalbėjo ir apie tai, kad lietuvių tauta išsigimsta, o kad to būtų išvengta, reikia siekti lietuvių santuokų su savos tautybės asmenimis bei nenutolti nuo tikėjimo, nes religija sutvirtina tautą.“ (LYA, F. K-11, ap. 1, b. 226).
Pažymoje rašoma, kad po šio pamokslo vyko eisena, kurioje dalyvavo didelis skaičius, tarp jų ir Pivašiūnų vidurinės mokyklos moksleivių, jaunimo. Atlaidams pasibaigus, vyskupas Vincentas Sladkevičius padėkojo gausiai susirinkusiems tikintiesiems už šiltą priėmimą, apgailestaudamas, kad „25 metus buvo prievarta izoliuotas nuo vyskupijos“. „Daugiau antitarybinių ar ideologiškai kenksmingų svarstymų neleido sau daryti“, – rašo Alytaus KGB vadas.
„Reikia pabrėžti, kad į šią religinę šventę susirinko daug žmonių – apie penkis tūkstančius. Atvykta ne tik individualiu, bet ir valstybiniu transportu“, – apgailestauja A. Gurbininkas. Pažymoje detaliai suregistruoti (su nurodytais valstybiniais numeriais) kolūkių „Dainava“, „Butrimonys“, „Galiūnas“ bei Alytaus gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos mikroautobusai, kuriais į atlaidus atvyko tikintieji. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Pivašiūnų parduotuvėje buvo laisvai parduodami alkoholiniai gėrimai – degtinė ir vynas. Negana to, Daugų kooperatyvo pirmininko pavaduotojas Petras Dzidziavičius alkoholiu prekiavo tiesiog gatvėje iš tarnybinio kooperatyvo automobilio GAZ-51.
Susirūpinimą vietos KGB sukėlė ta aplinkybė, kad tikintieji, vadovaujami vyskupo V. Sladkevičiaus, „vedini fanatizmo bei ruošdamiesi 500-ųjų Šv. Kazimiero paskelbimo šventuoju metinių proga 1984 metais, ketina Pivašiūnus paskelbti šventa ir stebuklinga vieta“. Šių ketinimų įrodymas – procesijoje neštos vėliavos, kuriose auksu siuvinėtomis raidėmis buvo įrašyta – „Šventasis Kazimierai, išgelbėk mūsų tautą“.
„Tai sukeltų masinę piligrimystę į Pivašiūnus, kuri būtų nenaudinga nei ideologiškai, nei politiškai“, – daro išvadą Alytaus KGB vadas.
Kronika Nr. 69
Panašu, kad į šias „analitines“ pastabas buvo atsižvelgta visu rimtumu, nes po trejų metų pogrindinėje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ aprašyta situacija toli gražu nepriminė pakilios ir džiaugsmingos šventės. Štai kas buvo rašoma „Kronikos“ 69-ame numeryje: „Pivašiūnai (Alytaus raj.) – 1985 m. rugpjūčio 11 d. į Pivašiūnų Žolinės atlaidus bevažiuojančius maldininkus pasitikdavo milicija – tą dieną įvažiuoti į miestelį neleido – automašinas nukreipdavo važiuoti į laukus. Gatvėse ir šventoriuje saugumiečiai lediniais žvilgsniais varstė kiekvieną einantį į bažnyčią. Maldininkų buvo pilna bažnyčia ir šventorius. Į atlaidus atvyko ir J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius. Vyskupas kartu su svečiais kunigais koncelebravo šv. Mišias ir pasakė pamokslą, kurio metu iškėlė Marijos reikšmę mūsų gyvenime, jos Motinišką globą, ragino visose situacijose beatodairiškai pasitikėti ja. „Gera mums čia būti su savo Motina…“ – kalbėjo Vyskupas. Pamoksle palietė stebuklingojo Pivašiūnų Marijos paveikslo garsą, žinomą net plačiame pasaulyje, nes šv. Tėvas, kalbėdamas apie Lietuvą, ir jį paminėjęs.
Nors tiesiogiai saugumiečiai maldininkams netrukdė, tačiau šventoriuje tvyrojo įtempta nuotaika – nebuvo galima nusipirkti jokių devocionalijų (devocionalijos – smulkūs religinio kulto daiktai, pvz.: rožančiai, paveikslėliai, medalionai).
„Nutraukti priešišką veiklą“
Dar po metų KGB 5-oji tarnyba (ideologinė kontržvalgyba) patvirtino išsamų operatyvinių priemonių planą, kurio tikslas „atskleisti priešišką „LKB kronikos“ ir „Aušros“ leidėjų veiklą bei nutraukti leidybos planus“. Šiame plane pakankamai smulkmeniškai surašyti nurodymai plačiai KGB agentūrai, siekiant nustatyti pogrindinių leidinių gaminimo, platinimo vietas, minėtus leidinius platinančius asmenis ir pan.
Iš visos eilės tradicinių kagėbistinių metodų dėmesį traukia atskiras „priemonių“ skirsnis, skirtas „LKB kronikos“ ir „Aušros“ leidėjams kompromituoti. Suvokdami, kad pačių kagėbistų propaganda didelio paveikumo neturi, sovietų saugumiečiai kompromitavimo misiją patikėjo JAV išeivijos daliai, kuri visą okupacijos laikotarpį „žvelgė veidu į Lietuvą“.
„Skatinti JAV leidžiamo liberalaus laikraščio „Akiračiai“ (federacijos „Santara-Šviesa“ leidinys) redakciją pakartotinai sukritikuoti „LKB kroniką“, tuo tikslu, be turimų operatyvinių galimybių panaudojimo, parengti ir išsiųsti grupės respublikos kunigų vardu keletą laiškų nurodyto laikraščio redakcijai ir asmeniškai profesoriui Z. Rekašiui pareiškiant padėką už objektyvų „LKB kronikos“ įvertinimą „Akiračiuose“ išspausdintuose straipsniuose „Katakombininkai ir hierarchininkai“, „Keisti reiškiniai „LKB kronikoje“, – siūlyta KGB plane.
Keistas reiškinys – antiklerikališkai nusiteikusių ir KGB inspiruojamų „Akiračių“ kompromituojančių pastangų nepakako, nes „LKB kronika“ ėjo kaip ėjusi. O Pivašiūnų atlaidai, apie kuriuos rašė „Kronika“, ir kuriuos kartais „pliekė“ santariečiai, tik plėtėsi…
Alfa.lt, tiesos.lt