***
Tą TV transliacijos įrašą žiauriai intriguojančiu pavadinimu „MKČ kodas LT“ galite pasižiūrėti ir dabar. Įspūdžių – jūra. Operos ir baleto teatro salė sausakimša, įskaitant ir balkonus. Girdėjau, seimo nariai, pensininkai ir studentai Vasario 16-osios proga buvo įleidžiami nemokamai. Girdėjau, kad vis vien visi nebuvo įleidžiami – teatras ne guminis, vietų skaičius ribotas. Nežinantiems didingo pavadinimo prasmės, durys neatsidarė. Ką reiškia LT, gal žino kiekvienas. Ką reiškia „kodas LT“, žino jau ne kiekvienas. Su trimis raidėmis visad būta painiavos. Kai tik prie durų kontrolierius garsiai paklausdavo, ką jums reiškia em-kė-čė kodas arba čė-kė-mė, arba, blogai nugirdus, čė-mė-mė kodas, kartais kildavo panika, žmogelis imdavo kažką mekenti apie postmodernizmą, ir , kaip sakoma, jei nežinai, tai atia.
Ir jei kas bandytų prieštarauti, kad atseit, jo bobutė sakydavusi „kad ir nežmoniškai, ale amerikoniškai“, netikėkit – tai apgalvota, originalu ir globaliai meniška.
Pagaliau šviesa pritemdoma. Scenoje suspindi trijų pirštų – tiksliau, pirštų atspaudų – kombinacija ir netrukus ant jų (visų trijų) pasirodo raidės MKČ. Kur LT? Nebėra LT. Kaip simboliška…
Pasigirsta plojimai. Ir vėl tamsa, kažkas čirpia. Nejau pasirodė M. Ivaškevičius? Nejaugi… Ne…
Ne, tai susėdo muzikantai.
„Išsijunkite mobiliuosius telefonus!..“
Lyg nežinotume.
Šviesa. Tai prezidentė. Praneša, kad, be kita ko, bus įteikiamos 2018 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Kalba trumpai ir jausmingai, kaip visada. Ryški tema jos kalboje – partizaninis karas ir laisvė:
„Išdidžios tautos balsas okupacijos ir teroro sąlygomis iš partizanų bunkerio ragino nepasiduoti“..
„Branginkime kovotojų palikimą, saugokime jį kaip įkvėpimą būti tvirtiems ir drąsiems“…
Ką reiškia laisvė žmogui, asmenybei? Ji reiškia „laisvę realizuoti save ir savo galimybes, siekti aukščiausių tikslų ir tai, kas suteikia drąsos ne tik patiems būti laisviems, bet ir priimti kitų laisvę, leisti sau laisvę suprasti ir priimti kitų laisvę“…
„Be įvairovės, be mūsų skirtingumo pripažinimo, nei mes, nei valstybė negalėtų judėti į priekį“…
Nepriimdami kitų nuomonių „galime prarasti viską“, – sakė prezidentė.
Ir kaip niekam kitam šitie žodžiai tinka rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus kalbai, kai pasiėmė premiją. Oi, tik nebūkim tokie įtarūs. Gal kam ir keltų kokių negerų asociacijų žodžiai „partizanai“, „bunkeris“ (argi tautos balsas iš partizanų bunkerio gilumos neragino nepasiduoti?), „demokratija“, „laisvė“ ir kt., bet ne daugumai.
Taip, būta ir kitų puikių kalbų, palinkėjimų, padėkų, bet Mariaus kalba tiesiog krenta į širdį, į protą, į laisvą dvasią (kalba pirmąkart raštu paskelbta mano FB vasario 20 d.). Ji, manau, tikrai verta Nobelio premijos. Tai žmogaus ir (atskirai) intelektualo (didžiosiomis raidėmis) kalba. Tai ne tik kalba, tai mintys. Kovotojo už kūrybos laisvę ir už visas kitas laisves mintys. Ši kalba verta, kad būtų ypatingai jos mokomasi nuo darželio iki paskutinio lituanistikos kurso studento. Mirtinai (klaida, turi būti „mintinai“)! Nacionalinių premijų skyrimo komisija gali didžiuotis amžinai ir nieko nebijoti. Jau gavęs premiją, brg-s Ivaškevičius tarė (žr. nuo 29:20):
Labas vakaras. Su švente visus!
Ir… jeigu netyčia viršyčiau tas tris minutes, prašau, išjunkit šviesą arba mikrofono garsą, žinosiu, kad tai ženklas…
A-a-a-a… labai dėkoju ir dėkoju visiems, iš tikrųjų, visiems, kurie mane pasiūlė šitai premijai, tiems, kurie nutarė ją paskirti ir, gavus už tai nemažai, taip sakant, purvo savo adresu, e-e-e,.. dėkoju savo šeimai, kuri irgi tą visą purvą turėjo ištvert, ir, nėra ko slėpti, turbūt, m-m-m-m,.. tie žmonės, kurie norėjo, tą savo darbą padarė, jie šitą šventę man apkartino.
A-a-a-a-a… daug kartų norėjau atsisakyti šitos premijos, bet… tiesiog aš supratau, kad tai būtų tiesus kvietimas, e-e-e-e, primityvaus mąstymo įsigalėjimui ir, taip sakant, atsitraukimas, va. Bet iš tikrųjų nenoriu, nenoriu, ė-ė-ė-ė… naudodamasis valstybine švente, valstybine tribūna, suvedinėti sąskaitų su kažkuo, gal, aaaaa… tik noriu pasakyt tiems, ypatingai jauniems, kuriantiems žmonėms, kurie stebėjo visą šitą triukšmą, procesą ir … galvoja, kaip jiems toliau kurti, kaip ir ką.
A-a-a-a… noriu tik jiems pasakyti, kad svarbiausia… svarbiausia yra nepasiduoti baimei suklysti, nes ė-ė-ė-ė… nes baimė suklysti yra baimė kaip ir visos kitos baimės. Jeigu ją įsileidi, jinai tave suparalyžiuoja. Taip kad už kūrybos laisvę ir už visas kitas laisves. Ačiū labai“.
Visa salė vieningai ploja, aplodismentai ilgi (man pasirodė, kad valdžia merkė akį visiems atsistoti, bet, tikriausiai, apsirikau).
…ir po to mano akyse šventinis Vasario 16-osios renginys „MKČ kodas LT“ nebeteko prasmės. Giluminės, suprantama, prasmės – kodėl kodas ne MI?
Įsivaizduočiau šventę kitaip, ir tegul mano siūlymai bus įgyvendinti, kai MI kitąmet gaus Nobelio literatūros premiją. Tik įsivaizduokime.
…Vasario 16 d. vakarą visas Vilniaus elitas sukviečiamas nemokamai susirinkti prie Neries, (simboliška) pasroviui kairės pusės pakrantėje. Nieks nežino, kas vyks, bet smalsumas visagalis. Juolab, kad neatvykusieji nebeturės teisės vadintis elitu, o prie elito prisiderinęs neelitas bus įteisintas.
Įsivaizduokime: vakaras, tamsu, beveik nors į akį trim pirštais durk.
Visi paprašomi išjungti telefonus. Tyla. Visų akys nukreiptos į dešinį Neries krantą. Ir staiga, staigų staigiausiai dingsta visų sostinės gatvių ir namų apšvietimas. Pavogė? Kur prokurorai? Ne! Tačiau įtampa auga ir, beprasidedant panikai, staiga bac, plykst, tra-lia-lia! Ir vėl nušvinta miestas, ir visi mato. Ką gi?
Ten, kitame krante, ant žaliai dažyto gelžbetoninio tako šalia tam tikru miesto kanalizacijos meniniu simboliu virtusio metalinio vamzdžio, jau sėdi pats premijos laureatas MI. Už jo kaip Baltijos kelyje susikibę rankomis Premijų skyrimo komisijos nariai. O jis praktiškai nuogas teliūškuoja kojomis patvinusios upės vandenis. Jis pakelia dešinę ranką su trijų pirštų kombinacija (toks naujas MI kodas) ir tą pat akimirką nuo Gedimino kalno nugriaudėja patrankos šūvis. Tai ženklas. Tą pat akimirką nuo Žaliojo tilto link laureato pradeda bėgti visas būrys bėgikų su jonvabalių žiburėliais ant galvų. Sveikinimų triukšmas kurtinantis, įsiklausius galima išskirti tik šūksnius valio!, ilgiausių metų!, tegul tavo sūnūs!, ir šviesa, ir tiesa!.. Pirmas penketas, įteikęs gėles laureatui, tampa Nacionalinės premijos laureatais. Sveikinimai ir rankų paspaudimai. Aplodismentai ir šauksmai abiejuose krantuose tęsiasi. Neplojantys, nešaukiantys kitąmet nebus pakviesti.
Ir netikėtai vėl užgęsta žiburiai. O kai jie užsidega, dešiniajame Neries krante nieko nebėra. Visai nieko. Elitas dar kiek paploja, tylomis fotografuojasi, skirstosi. Gal nieko ir nebuvo?
Todėl, kad laisvė yra tokia, t.y. bet kokia.
P.S. autorius atsiprašo kitų laureatų dėl laiko stokos neskyręs jiems pakankamai dėmesio. Bet juk kiti kitais metais Nobelio dar negaus…