Liepos 6-oji, kai minime Valstybės dieną, karaliaus Mindaugo karūnavimą, mums skelbia, kad prasidėjo procesas, kurį galėtume pavadinti „nuo barbariškų genčių prie tautos“, kad atsirado embrioninė tautinės savimonės užuomazga, kuriai buvo lemta tapti valstybe. Taip pat Mindaugo karūnavimo šventė leidžia prabilti apie mūsų šalies krikščioniškas šaknis. Pagaliau tuomet, pagal anos epochos realijas, Lietuva buvo pripažinta kitų Europos kraštų. Visos šios peripetijos kviečia pamąstyti apie dabartinį Lietuvos kontekstą.
Krikščioniškojo pasaulio įžengimas į baltų žemes reiškė, kad žmonėms prie Baltijos yra lemta patirti stiprią prasminę transformaciją, suvokti save kitaip. Po šv. Brunono Kverfurtiečio misijos Mindaugo karūnavimas tapo Lietuvos krikščionėjimo pradžia, pradžia proceso, kuris per visą istoriją trūkinėdavo, bet dabar turi naujas galimybes plėtotis.
Tai reiškia, kad Lietuva, būdama globalaus pasaulio dalimi, neišvengiamai stojasi į kryžkelę, kokius orientyrus šiame pasaulyje pasirinkti. Šiuo požiūriu narystė Europos Sąjungoje tampa rimtu iššūkiu. Kai prieš dešimtmetį daugiau nei pusantro milijono šalies piliečių referendumu pareiškė savo pritarimą Lietuvos narystei ES, tuomet buvo balsuojama už judėjimo ir darbo jėgos laisvą migraciją, tik už koordinacinį Briuselio vaidmenį, už ekonominę sąjungą. Kad lietuviai buvo euroentuziastai, liudija ir 2008 m. pavasario sociologinių apklausų duomenys, kai Lietuva pirmavo Sąjungoje procentu manančiųjų, jog narystė ES yra naudinga (75%).
Šiuo metu jaučiamos kitokios nuotaikos. ES viršūnėse viešai deklaruojami federalistiniai planai, stipraus centro Briuselyje būtinybė, uniforminis požiūris į visuomenės socialinę ir teisinę sanklodą. Prasidėjęs Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai yra tikras lėšų švaistymas, kuris atsieis deficitiniam šalies biudžetui daugiau nei 200 mln. litų. Šio makabriško požiūrio į mokesčių mokėtojų pinigus viršūne ir simboliu vertėtų laikyti vaizdo klipo „Ypatinga diena“, skirto Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžiai pažymėti, istorija, kai beskonybe dvelkęs 40 tūkst. valstybei kainavęs klipas yra paprasčiausiai nebedemonstruojamas.
Ką kalbėti apie mūsų valstybės vadovų nepasotinamą norą įsiteikti Briuseliui. Dažnai susidaro įspūdis, kad jų dalyvavimas svarstant visai Europai svarbius reikalus apsiriboja vien pritarimu bendrai nuomonei, neieškojimu savo vietos europiniame kontekste ir paprasčiausiu įsiamžinimu bendrose nuotraukose.
Tad šioje situacijoje būtina kažkokia pozicija, visuomeninė tendencija, tai, ką vadiname vertybėmis. Krikščioniškasis požiūris į daugybę visuomenę kamuojančių problemų galėtų tapti tuo atsaku, kurio ieškoma, kai prabylama apie „vertybių krizės“ krečiamą nūdienos Lietuvą. Čia neturima omenyje, kad Lietuva taptų krikščioniška valstybe, nes negrįžtamai praėjo laikai, kai valstybė ir Bažnyčia buvo suaugusios į vieną darinį, tačiau krikščioniškasis požiūris į šeimos bei gyvybės didybę, socialines problemas, bendrabūvį, asmenį gali būti tuo gelbėjimosi inkaru, kuris padėtų rasti atramos tašką šiandienos pervartose.
Žinoma, niekur nedings mūsų visuomenę, bendruomenes, valstybę kamuojančios problemos. Lietuvai dar reikia tapti teisine valstybe, kurioje viešpatauja teisingumas, o ne teisėjų klanai ar kažkieno nuomonė, solidaria visuomene, kurioje svarbiausi yra eilinio piliečio, o ne galingųjų interesai, bendruomene, kurioje tariamasi, diskutuojama, kaip drauge gyventi, o ne vienašališkai nusprendžiama.
Mindaugo karūnavimo šventė galėtų mums priminti, kur vertėtų ieškoti savo šaknų, vertybinės atsvaros, ir paskatinti imtis atsakomybės už Lietuvos atnaujinimą bei ateitį. Nors ir esame, kaip iš senos dainos, „karaliai be karūnų“.
ekspertai.eu
Nuotr.: Adomas Varnas. Mindaugo karūnavimas