Nuskendo miškas blyškiai žalias
saulėlydžio raudonume…
Vaikiukas virpteli sušalęs
ir švelniai šneka su žeme.O aš nesuprantu tų žodžių –
jie ošia muzika tylia
mažyčiam tavo mano sodžiuj
su šuliniu, medžiu, gėle…
*
Mes esame šviesa, mieloji,
skiemuo vaikiuko šnekoje…
Sušlapę kmynai švelniai groja –
lyg kmynai žydim liūtyje…
(Rolandas Mosėnas)
Mokytojai, lietuvių vaikų šviesa,
palaikome Jus kasdienybėje ir šventėse (turbūt tai tik kita kryptimi pasišiaušusio laiko vėjo dvelksmas) bei linkime išlikti gyviems savo lietuvybės dvasia, kūnu ir profesine savastimi, kad turėtumėte valios ir galios pasilenkti prie kiekvieno savo mokinio, stiprinti jo (pasi)tikėjimą ir palydėti laimingo savųjų ieškojimų išsipildymo linkme.
Viltingai – „Polilogo“ redakcija
P.S. Atsiprašydami Jūsų, jog vis dar tęsiame pedagoginio leidinio steigties dėlionę-kelionę, kviečiame Jus, Lituanistinių mokyklų visame pasaulyje mokytojus, mokyklų vadovus, mokinių tėvelius, pačius mokinius, visas užsienio lituanistinių mokyklų bendruomenes ir jų užsieniečius bičiulius dalintis savo asmenine ir / ar pedagoginio darbo patirtimi, lūkesčiais, refleksijomis atsakant į svetainės klausimynų klausimus arba jais naudojantis kaip gairėmis savo mokymo(si) istorijoms papasakoti šiais adresais:
https://kuria.me/Klausimynai%20Lietuviams%20Pasaulyje/ (klausimynai užsienyje gyvenantiems lietuviams ir jų bičiuliams lietuviškai apie mokymosi patirtis Lietuvoje bei išeivijoje);
https://kuria.me/Questionnaires%20for%20The%20World/ (klausimynai kitų šalių žmonėms apie jų mokyklines patirtis jų gimtosiose ir kitose šalyse angliškai);
https://kuria.me/Klausimynai%20Lietuvai/ (klausimynai Lietuvos mokyklų bendruomenėms, Lietuvos mokslininkams, Lietuvos piliečiams apie mokymo(si) Lietuvoje atsitiktinumus ir dėsningumus).
Jūsų pasakojimai (pasirašyti slapyvardžiais arba tikraisiais vardais – Jūsų teisė rinktis) pagal galimybes bus publikuojami „Poliloge“ ir / arba kaupiami šio leidinio-pedagoginio metraščio fonduose kaip vertingos XXI a. žmonių fenomenalios edukacinės patirtys / atmintys.
Budėkime visi, kai gimtosios Lietuvos vėjuose vis dažniau ir daugiau supasi ne klevų, o Anapilin iškeliavusių profesorių archyvų, jų bibliotekų, įvairių laikų studentų studijų baigiamųjų popierinių darbų išdraskyti lapai – kaip nebereikalingos mūsų tautos kultūros istorijos liudijimo atplaišos.