Kas yra mūsų sveikatos apsaugos sistema, pilnai suvoki, kai pats susergi arba staiga sunegaluoja kuris šeimos narys ir reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą (GMP).
Šiandien ir mano šeima savo kailiu TAI sužinojo. Beje šįsyk GMP atvyko labai greitai, gal per 5 minutes nuo iškvietimo, tad mūsų policijai operatyvumo reikia pasimokyti iš GMP brigadų. Bet aš čia apie sveikatos apsaugą. Į namus atvykusi GMP gydytoja mums paaiškino unikalų dalyką. Nors mūsų poliklinika ir ligoninė – Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė (VUAL) yra kitoje gatvės pusėje, pasirodo, kad šeštadienį ir sekmadienį Vilniaus GMP stotis „neturi su šia ligonine sutarties“, nes tokią tvarką nustatė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Taigi mano šeimos narį greitoji nugabeno net į Santariškes. O pagalbos reikėjo gana elementarios – numalšinti skausmą ir sureguliuoti kraujospūdį…Kai GMP gydytojos dar syk perklausėme ar VUAL tokios pagalbos apskritai negali suteikti, ji paaiškino, kad gali, bet „šeštadieniais ir sekmadieniais Vilniaus GMP su VUAL neturi sutarties“. Turbūt kiekvienam šioje valstybėje dar nepraradusiam sveiko proto (įskaitant net Šimašiaus liberalus) turėtų būti visiškai aišku, kad pigiau ir racionaliau ligonį gabenti į artimiausią ligoninę, ypač jei reikia suteikti nesudėtingą, bet skubią medicinos pagalbą, idant ligonis nesikankintų. Kita vertus, o jei atvejis būtų skubus – gyvybės ar mirties klausimas, ar taip pat sakytų, jog „sutarties neturi“….? Anot tos GMP gydytojos, jei sunegaluoja koks ministras, tai vietos ir pagalbos atsiranda nepriklausomai nuo jokių sutarčių.
O dabar klausimas iš esmės SAM Ministrui socialdemokratui beigi antakalniečiui Jurui Požėlai. Ką nuveikė Seimo sveikatos reikalų komitetas ir SAM bei ko nenuveikė, kad štai atsirado „tokios sutartys“ tarp GMPS ir atskirų ligoninių? Ar tai reikėtų suprasti, kaip SAM klerkų kažkada sugalvotą sveikatos priežiūros įstaigų bei paslaugų „optimizavimo planą“ , ar tiesiog visišką jų nekompetenciją ir nesuvokimą, kas tai per daiktas yra liga ar ūmus susirgimas, nes ūmūs susirgimai, deja, nepaklūsta savaitgaliais negaliojančioms klerkų sugalvotoms sutartims.
O dabar istorijos antroji dalis. Padariau mažą tyrimą apie Seimo sveikatos reikalų komiteto sudėtį. Iš dešimties komiteto narių tik keturi turi aukštąjį medicininį išsilavinimą, tai – komiteto pirmininkės pavaduotojas A. Matulas, V.M. Čigrijienė, K. Kuzminskas ir A. Monkauskaitė, kiti – režisierė, inžinierius, prekių žinovė, autotechnikas ir du žurnalistai (tarp pastarųjų – ir dabartinis sveikatos ministras socialdemokratas Juras Požėla).
Beje, socialdemokratų atstovė komitete yra ir A. Monkauskaitė, turinti gydytojos epidimiologės-higienistės aukštąjį išsilavinimą ir stažavusi daugelyje užsienio universitetų. Dabartinio sveikatos ministro pirmtakė R. Šalaševičiūtė, taip pat buvo ne medikė, o teisininkė. Kaip žinia, josios pirmtakas socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis – medikas, tačiau išdrįsęs pajudinti farmacininkų ir privatininkų ūkelį, matyt tapo labai neparankus partiečiams ir greituoju būdu buvo „iškomandiruotas“ į Europos komisiją.
Išvada peršasi ganėtinai akivaizdi, kad LSDP partinė tradicija yra – sveikatos ministrus deleguoti ne pagal profesinę kompetenciją, o pagal patogumą interesų grupėms, lojalumą partijos rėmėjų ratui. Tai tik patvirtina buvusios SAM ministrės R.Šalaševičiūtės triukai su Vaiko raidos centro patalpomis. Kitas, klausimas, kodėl po R.Šalaševičiūtės LSDP į ministrus delegavo vėl ne mediką? Juk komitete turi minėtą Almą Monkauskaitę? Dabartinė SAM valdžia ir atsakingi pareigūnai vienintelį ką sugebėjo, tai uždusinti labai reikalingą labdaros projektą „Gelbėkime vyrus“, nes iki šiol nesugebėjo parengti teisinio reglamentavimo mobilioms laboratorijoms, kurios ima kraujo mėginius specialiems tyrimams dėl prostatos vėžio bei kitiems tyrimams. Šlykščiausia tai, kad šį klausimą SAM vilkina vien politiniais motyvais. Na dar skubos tvarka nustatė gydymo po kosmetinės lyties keitimo operacijos tvarką, tarsi valstybėje nėra sunkių onkologinių ligonių, kurie laukia pagalbos, tame tarpe vaikai….
Kai akivaizdžiai matai, kaip daugelis viešojo sektoriaus sričių mūsų valstybėje darda žemyn, tai politologų aiškinimai apie tai, kad ministrai nebūtinai turi būti profesionalai, jau net nebekelia juoko, o tik įsiūtį, nes supranti, kad tavo sumokėtus mokesčius šita valdžia paleidžia net ne vėjais, o pamaitina būrį savo draugų ir draugių. Kaip tuomet galima tikėtis kažkokio mistinio piliečių pasitikėjimo valdžia? Nebent skiepytų aklą pasitikėjimą su baudžiamųjų įstatymų pagalba….
O štai istorijos „finalas“. Kadangi, kaip sakiau, kitoje gatvės pusėje esanti ligoninė paciento negalėjo priimti, nes Vilniaus GMPS mistinė „sutartis“ savaitgaliais čia negalioja (panašiai kaip troleibuso bilietas – tik darbo dienomis), tai GMPS autobusiukas pacientą su skausmais nugabeno į Santariškes. Žinoma, ten pacientui suteikė reikalingą pagalbą, t.y. įvyko tai, ką ir prognozavau – pabaksnojo neurologas, peršvietė plaučius ir sulašino puslitrį lašelinės su nuskausminančiais ir priešuždegiminiais bei… paleido namo.
Pacientas iš esmės liko patenkintas, bet problema ta, kad visas įvardytas gydymo paslaugas galėjo suteikti ligoninė kitoje gatvės pusėje, tam GMPS brigada būtų sugaišusi gal tik 10 minučių, užuot gabenusi pacientą per visą miestą į Santariškes, kur gabenami kur kas rimtesni ligoniai. Juk tai akivaizdus sistemos valdymo ydingumas, nes galbūt tuo metu, kai per visą miestą GMP gabeno pacientą su skausmu, tuo metu nebeliko laisvos GMP brigados galėjusios išgelbėti kitą pacientą, ištiktą miokardo infarkto?
tiesos.lt