Tėvas yra tas, kuris ramiai stebi, kai jo vaikas ant batuto atlieka salto. Tuo metu, kai mama šaukia, kad vaikas tuoj nusisuks sprandą.
Tėvas pati tiksliausia moralinė, etinė atskaita. Ačiū, kad buvote, kad esate. Tėtės, tėveliai. Tėvas yra tas dviratininkas, kurį mažu dviratuku stengiasi pavyti ar net aplenkti sūnus. Nepastebintis, kad tėvas savo dviratį šiek tiek pristabdo. Kad sūnus per daug neatsiliktų. Neprarastų kovingo azarto. Tėvai mums leidžia vytis, lygiuotis, pralenkti. Be to, jie nelinkę supainioti savo vaikų lyčių. Berniuką augins kaip vyrą.
Mergaitę – kaip moterį. Berniukui negrės perekšliškas, perteklinis rūpinimasis. Ar aikčiojimas dėl nubrozdintos alkūnės. O mergaitė bus toks žavus, tėvui ne visada suprantamas, labai saugotinas reiškinys. Su kasytėmis ir kaspinais. Būti tėvu – tai išlaikyti šeimoje lyčių skirtumus. Leisti jiems sveikai skleistis. Nė vienos iš lyčių nepaniekinant.
Tėvas nėra kažkokia atgyvena iš patriarchalinės visuomenės. Ne finansinis donoras, be kurio postmodernios visuomenės mamos jau apsieina. Šeima, sudaryta iš tėvo ir motinos, yra užkoduota lietuviškuose žodžiuose „tėviškė“, „tėvynė“. Tai moteriškosios giminės daiktavardžiai. Bet su vyriškosios giminės žodžio šaknimi „tėv-“. Neišpainiojamai sujungti abu pradai. Ir nė vieno nėra prastesnio. Nes vieną atmetus, žodis tiesiog dingsta.
Tėvas dabar tapęs reiškiniu, kuriam postmoderni visuomenė vis sunkiau randa konkrečią vietą. Tai ne tas lietuviškas patriarchas, labiau apčiuopiamas ne troboj, bet lauke. Sugrįžtantis, bet veiklesnis kažkur toliuose. Ant arimo. Miško kirtavietėje. Dabar tokia tėvo vieta labiau tiktų tik jūreiviui ar tolimųjų reisų vairuotojui. Ar išsiskyrusiam. Tik savaitgaliais susitinkančiam su vaikais. O šiaip dabartinis tėvas yra vyras, jau praradęs savo „saugią“ distanciją. Ir šeimos modelis su minimalia, vyrui „nesaugia“ distancija vis dar derinamas.
Laikas bėga. Į kapelius pasitraukia tėvas, mūsų jaunystės sode pavasarį balinęs obelį. Žiūrėjęs, ar vieškeliu dundantis autobusas parveža iš didelio miesto sūnų. Tėvas, kuris santūriai laukdavo savo eilės apkabinti. Mamai leisdavęs pribėgti prie savo vaiko greičiau. Mes visi turime įvairiausių prisiminimų apie savo tėvą. Ir skaudžių, ir linksmų, ir atlaidžių. Bet tai žmogus, kuriam visada lemta būti kiek atokiai. Santūriai. Neįlendant į pirmąjį planą. Į motinos vietą. Tai žmogus, kurio kai kam gal net nebuvo. Liko visai neapčiuopiamas. Bet plačiąja prasme mes visi kalte įsikalę, koks turi būti tas idealus tėvas. Dvasiškai stipresnis už mus. Drąsesnis už mus. Ir niekada neverkšlenantis. Sunki misija, ar ne? Sunkesnė, nei tam patriarchaliniam tėvui suarti molžemio dirvą. Sunkesnė, nei sumedžioti šeimai mamutą. Nes vaikui labiau patiktų, kad jo tėtis sumedžiotų „Ferari“. Ir prašmatnų namą ar butą. Dabar kai kurie vaikai kelia egzistencinį klausimą – ar jie didžiuojasi neturtėliu tėvu? Nors visais laikais būtent vaikai kėlė klausimą, ar tėvas didžiuotųsi jais. Jų poelgiais ir pasiekimais. Tėvas pati tiksliausia moralinė, etinė atskaita. Daug tikslesnė, kietesnė nei motinų grauduliai. Ačiū, kad buvote, kad esate. Tėtės, tėveliai.