(III) Tęsinys: pirmąją ir antrąją dalį – skaitykite ČIA (https://www.biciulyste.com/aktualijos/vidmantas-valiusaitis-kaip-ir-kada-prasidejo-lietuvos-zydu-zudymas-i/#more-5013),.
Jonas Dainauskas tvirtina, kad birželio 25–27 dienomis VS Departamente buvo atsiradę „keli, nepažįstami jauni žmonės“, jo įsitikinimu, „tikrai ne VSD tarnautojai“, su „pranešimais“, kad esą Viliampolėje, Jonavos gatvėje, ir kažkur senamiestyje „vyksta“ „kokie tai žydų susibūrimai“, kad ten „girdėti šūviai“ ir kad ten veikia „neabejotinai komunistų vadovaujamos žydų gaujos“. Saugumas turįs padėti tas „žydų gaujas“ likviduoti. Tie „pranešimai“, pasak Dainausko, budinčio VSD valdininko buvo priimti, pareiškus, kad VSD kol kas neturįs tokiam uždaviniui žmonių. Bet tie „pranešimai“ būsią ištirti. Būta panašaus turinio ir telefoninių pranešimų.Pora panašaus pobūdžio pranešimų, kaip pažymi Dainauskas, buvo gauta ir birželio 28 d. Tačiau jokiam VSD pareigūnui, buvusiam tada departamente, nebuvę duota jokio pavedimo vykti į tuose „pranešimuose“ nurodytas vietas, juo labiau – suiminėti žydus, nes tuo metu, Dainausko liudijimu, „VSD dar nebuvo pakankamai valdininkų“. Tuo metu į VSD patalpas sukilėlių pristatyti žmonės, kaltinti kokiu nors nusižengimu, užvedus jiems kvotą, būdavo perduodami į Kauno SD kalėjimą.
Lemtinga diena – liepos 2-oji
Dainauskas nurodo, kad birželio 29 ar 30 d. „vadovauti“ VSD atvyko („su kokiu tai rašteliu“) buvęs VSD Vilniaus Saugumo apygardos viršininkas, 1940 m. birželio 15 d. pasitraukęs į Vokietiją „ir ten Reicho Gestapo numatytas, karui prasidėjus, VSD „direktoriumi“.
Tai buvo Stasys Čenkus. Panašiai buvo „numatyti“ vadovauti Saugumui žmonės Latvijoje bei Estijoje. Apie tai rašo gen. Stahleckeris jau minėtame savo raporte (Niurnbergo bylos 37 tomo dok. 180-L).
Jau kitą dieną – liepos 1-ąją – S.Čenkus atleido iš pareigų J.Dainauską, Laikinosios Vyriausybės paskirtą aukščiausią VSD pareigūną, nesutikusį Lietuvos saugumo policijos velti į pogromus prieš žydus.
S.Čenkus yra „garsus“ tuo, kad 1941 m. birželio 14 d. – gerai savaitei likus iki įsiveržimo pradžios – Tilžės gestapininko Heinzo Graefes pavedimu, Kaziui Škirpai žodžiu perdavė nacių Vokietijos vyriausybės ultimatumą, nesudarinėti jokios Lietuvos vyriausybės nei iš Lietuvoje esančių, nei Reiche atsidūrusių lietuvių politinių pabėgėlių. Kazys Škirpa tai pavadino pikčiausia Gestapo intriga prieš Lietuvių aktyvistų frontą.
R.Schweiceris, J.Dainausko nuomone, tada buvo likęs Kaune, o gen. Stahleckeris, per Šiaulius, liepos 4 d. jau buvo Rygoje. SS pulkininkas K.Jaegeris, su savoEinsatzkommando 3į Kauną atvyko liepos 2 d., kada Lietuvos žydų klausimo „sprendimą“, visų pirma Kaune, perėmė, Dainausko žodžiais, „buvęs bedarbis, SS leitenantas Joachim Hamann“.
Nuo tada prasideda pedantiški „buhalteriniai“ pranešimai apie žydų žudymą Kaune ir visoje Lietuvoje.
Nužudė 133.346 žmones
1981 m. Kindlerio leidykla Miunchene išleido dokumentų rinkinį „Uniformuoti žudikai“. Apie jį žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (1981 Nr.11) rašė Vokietijoje gyvenantis žurnalistas Leonas Stepanauskas. Cituojamos dokumentų ištraukos patvirtina Dainausko teiginius.
„Paaiškėja, kad nuo įsiveržimo valandos, – rašo Stepanauskas, – (tiksliau nuo šio „policinio uždavinio“ perėmimo į savo rankas, tai yra 1941 m. liepos 2 d.) specialiai Lietuvai parengta mirties komanda vedė kažką panašaus į buhalterines knygas.“
Nors tos „mirties ataskaitos“ rašytos tuo metu, kai Gestapo raštininkai nesitikėjo tokios karo baigties, kokios susilaukė, akivaizdu, kad jie suprato vykdą nežmonišką nusikaltimą. Tai liudija veikų įslaptinimas, kurio buvo griebtasi. Tiksliai nurodoma, kad tos „buhalterijos“ dokumentų esama vos penkių egzempliorių (5 Ausfertigungen), visi sunumeruoti.
„Į mūsų rankas, – pasakoja toliau Stepanauskas, – pateko ketvirtasis (4. Ausfertigung). Tatai Saugumo tarnybos trečiosios operatyvinės grupės (komandos) vado SS-štandartenfiurerio Jėgerio „pilna ataskaita“ (Gesamtaufstellung) apie žmonių naikinimą Lietuvoje, išimties keliu „talkininkaujant“ ir keliose Latvijos vietovėse.“
Jau 1945 m. kovo 3 d. nacių Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadas feldmaršalas Wilhelmas Keitelis (1945 m. pavasarį pasirašęs besąlyginės kapituliacijos aktą, vėliau pakartas tarptautinio teismo sprendimu) davė įsakymą vokiečių kariuomenei „ir žygyje į Rusiją bendradarbiauti su veikiančiais Saugumo bei policijos daliniais.“
„Uniformuotų žudikų“ tome sutelkti dokumentai patvirtina, kad Duebeno, Bad Schmiedebergo, Pretzsch (prie Elbės) miestelių kareivinėse buvo rengiamos „veiksmo komandos“, įskaitant Lietuvą „tvarkiusią“ Einsatzkommando 3, ir aktyvus pasirengimo „darbas“ prasidėjo jau 1941 m. gegužės mėnesį. Pasak Stepanausko, rasti dokumentai liudija, kad šios tarnybos, be savo tiesioginio „darbo“, taip pat turėjo rinkti medžiagą ir apie okupuotų teritorijų gyventojų nuotaikas, ekonomiką…
Ką veikė „trečioji komanda“ iškart po įsiveržimo į Lietuvą, matyti iš Kaune surašytos Jaegerio ataskaitos: iki 1941 m. gruodžio 1 d. jo vadovaujami komandosai nužudė 133.346 žmones.
Geriausiai pavyko Estijoje
Kas, kaip, kada suplanavo, suorganizavo ir kokiomis priemonėmis pradėjo vykdyti žydų žudymą Lietuvoje, parodo SS gen. dr. F. Stahleckerio 1941 m. spalio 15 d. raportas savo šefui H.Himleriui, paskelbtas Niurnbergo bylos 37-me tome, dok. 180-L.
Tas raportas, kaip nurodo J.Dainauskas, apžvelgia įvykius Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje nuo pirmosios karo dienos (1941 birželio 22) iki spalio 15-osios. Atkreiptinas dėmesys: ataskaitą teikia Vokietijos Gestapo aukštas pareigūnas, SS generolas, ilgametis nacionalsocialistų partijos narys, gavęs Fuererio įsakymą ir jam iškeltą „uždavinį“ tam tikrą vokiečių okupuotą teritoriją „apvalyti“ nuo žydų.
Stahleckeris nusiskundžia „vokiečių kariuomenės vadovybės nenuovokumu Fuererio norų ir planų tos teritorijos atžvilgiu“. Gestapo patikėtinių „įvedimas“ geriausiai pavykęs Estijoje. Ten viskas vykę taip, kaip buvo suplanuota Vokietijoje, dar rengiantis karui. Latvijoje, o ypač Lietuvoje, pažymi raporto autorius, Gestapas to padaryti „nesuspėjo ir dėl to būta chaoso“, „nes vietos žmonės užbėgo vokiečiams už akių (Lietuvoje susibūrė tūkstančiai partizanų, susidarė Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir įsakė buv. valdininkams grįžti į savo darbovietes, siekiant atstatyti Lietuvos Respublikos administracinę santvarką, įskaitant ir Valstybės Saugumo Departamento organizacijos atstatymą)“.
Subordinavo „pagalbos grupę“ ir saugumą
L.Stepanausko cituojamame K.Jaegerio 1941 m. gruodžio 1 d. raporte pažymima, kad „prieš trečiajai komandai perimant policinį uždavinį“ (iki VII.2), išimtinai ir vien tiktai „partizanų“ rankomis likviduota 4 tūkstančiai žmonių (VI lapas). Jaegeris patikslina:
„Mano nurodymu ir pagal mano įsakymą Lietuvos partizanai įvykdė šias egzekucijas:
1941 m. liepos 4 dieną Kaune, 7-ajame forte… – 463 (aukų skaičius).
–– „ –– liepos 6 –– “ –– – 2.514.“ (I lapas)
Kaip buvo organizuojami tokie „partizanai“, savo spalio 15 d. ataskaitoje paaiškina dr. Stahleckeris. Jis pažymi, kad „nors Lietuvoje ir susibūrė stiprios partizanų grupės“, bet dėl politinių sumetimų vokiečiai negalėjo jų panaudoti „kariniu atžvilgiu“. Iš tų partizanų grupių buvo sudaryta tik 300 žmonių „kovos parengties pagalbos grupė“ („einsatzfähiger Hilsftrupp“), kuriai „vadovauti buvo pavesta lietuvių žurnalistui Klimaičiui“.
Stahleckeris pažymi, kad „toji grupė tolimesniais veiksmais, ypač parengiant ir įvykdant didesnes likvidacines akcijas, ne tik Kaune, bet ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių, būdama nuolatinėje Einsatz komandos priežiūroje, be jokių esminių sunkumų savo uždavinį atliko. O lietuvių Saugumas, pradėtas organizuoti Kaune, buvo subordinuotas EK 3 ir, nuolat kontroliuojant, įjungtas į (Gestapo) darbą. Panašiai buvo padaryta Vilniuje ir Šiauliuose, nors Vilniuje reikėjo padaryti didelę valymo akcija.“
(IV)
J.Dainauskas cituoja F.Stahleckerio raporto skyrelį „Kova su žydija“, kuriame gestapininkas rašo: „Iš anksto buvo žinoma, kad vien pogromais žydų problemos Ostland’e nebus galima išspręsti. Kadangi pagal esminius nurodymus (gemäss den grundsätzlichen Befehlen), tik saugumo policijos valymo akcija turėjo uždavinį realizuoti galimai pilnesnės apimties žydų pašalinimą. Užtat specialiosios komandos (Sonderkommando), talkinamos parinktų jėgų – Lietuvoje partizanų grupių – galėjo įvykdyti didesnio masto egzekucijas miestuose ir kaimo vietovėse.“
Po 5 akcijas per savaitę
Kaip veikė šita „mirties industrija“, matyti iš K.Jaegerio 1941 m. gruodžio1 d. raporto. Sudarius „skrajojančią operatyvinę grupę“, kuriai vadovavo SS oberšturmfiureris Hamannas, ir veikė joje 8–10 „patikimų vyrų“ iš Einsatzkommando 3, jau liepos pradžioje pradėtos „planingos“ operacijos visoje Lietuvoje.
Štai 1941 liepos 7, t. y. kitą dieną po žudynių Kauno VII forte, sušaudyti 32 žydų tautybės žmonės Marijampolėje. Ten pat liepos 8 nužudyta „19 komunistų“. Tą pačią dieną vietovėje „Cirkalinei“ (Girkalnyje? – V.V.) sušaudomi „6 kompartijos veikėjai“.
Pažymima ir aukų lytis. Toje pačioje Marijampolėje, drauge su 39 vyrais, sušaudoma ir 14 moterų (1941.VII.18). Liepos 19 d. Kauno VII forte nužudomi „keturi lietuviai komunistai“, „dvi lietuvės komunistės“ ir „vienas vokietis komunistas“.
Masinės egzekucijos dieną Marijampolėje (1941.IX.1) – 5.090 aukų! Drauge su žydų, lietuvių, rusų tautybės žmonėmis minimas ir vienas vokietis. Lapkričio 29 d. Kauno IX forte sušaudoma „15 teroristų“ ir dar vienas „Vokietijos pilietis“.
Rokiškyje rugpjūčio 14 d. vykdytos egzekucijos statistika: 493 žydai, 432 rusai, 56 lietuviai… Skliausteliuose paaiškinta: „Visi aktyvūs komunistai arba prijaučiantys tarybų valdžiai“.
Lapkričio 25 d. Kauno 9-ajame forte sunaikinami 2.934 asmenys iš Berlyno, Miuncheno, Frankfurto prie Maino… Po keturių dienų (XI.29) susidorojama su 2.000 žmonių iš Vienos ir Breslavos…
Jaegeris giriasi, kad komanda į vietas vykdavo operatyviai, per dieną įveikdama 160–200 kilometrų: „optimaliai panaudojant laiką galima per savaitę įvykdyti maždaug penkias akcijas“.
Kelia ir abejonių
Stahleckeris savo ataskaitoje pažymi, kad „sudarinėjant egzekucines komandas“ buvo atsižvelgiama parinkti ypač tokius vyrus, kurių „šeimos nariai ar artimieji rusų buvo nužudyti ar išvežti“.
Lietuvoje iki 1941 m. spalio 15 d., pagal Stahlecker’į, likviduota iš viso 80.311 žydų. Per pogromus Kaune – 3.800, mažesnėse vietovėse – 1.200. Tai visu tūkstančiu daugiau, negu pusantro mėnesio vėliau pateiktoje Jaeger’io ataskaitoje. Ten minimi 4 tūkstančiai nužudytųjų per pogromus.
Tas gen. Stahleckerio raportas, pasak Dainausko, yra „kertinis akmuo“ visų rašinių, nagrinėjančių Holokaustą ir visuotinį žydų naikinimą. Istorikai tame raporte pateiktų skaičių bei faktų neginčija.
Tačiau Dainauskas pastebi, kad įsigilinus į to raporto „duomenis“ apie žurnalisto Klimaičio vadovaujamos partizanų „grupės“ įvykdytus pogromus, kurių metu esą „nužudyta 1.500 žydų, sudegintos kelios sinagogos ir apie 60 namų“, abejonių tokių tvirtinimų patikimumu vis dėlto kyla.
Sovietinėje Lietuvoje prieš kelis dešimtmečius buvo bandyta ieškoti to tikro ar tariamo pogromo Vilijampolėje pėdsakų, tačiau nesėkmingai. Dainauskas kelia retorinį klausimą: jei 3.800 žydų nužudyta vien Kaune, kaip tvirtina Stahleckeris, kur jie buvo palaidoti, kodėl niekam nepavyko surasti jų kapų?
To raporto skaičiais abejoja ir istorikas Sigitas Jegelevičius: „Tai reiškia, kad senamiesčio ir Vilijampolės šaligatviai turėjo būti nukloti lavonais. 1500 žydų, tai5 proc. to meto Kauno žydų gyventojų. 60 pastatų padekite, taigi bus pašvaistė – Kaunas dega! Niekas Kaune neprisimena tokios gaisrų pašvaistės.“
Dainauskas taip pat pažymi, kad 1941 m. pirmomis karo savaitėmis nei Kaune, nei kitur Lietuvoje nebuvo žinoma, kad būtų vykę žydų pogromai. Apie žvėrišką susidorojimą „Lietūkio“ garaže Kaune „tuojau pat buvo žinoma“. Bet apie kitus pogromus tada Kaune ir kitur niekas negirdėjo. Dainausko nuomone, skaičius 5.000 gal ir nėra išgalvotas, tik tai nėra nužudytų žydų skaičius, bet pirmomis karo dienomis Lietuvos teritorijoje žuvusių sovietų karių skaičius, kuris panašiai toks ir buvo.
Žudymas buvo planingas
Stahleckerio ir vėlesni du Jaegerio raportai, ypač baisūs nužudytų moterų ir vaikų skaičiais. Tačiau jie nieko nepasako, kaip tos žudynės buvo vykdomos vietoje. Šitai kaip tik ryškiai parodo Vokietijos teismo Ulmo mieste 1956–1958 m. nagrinėta „Tilžės komandos“ byla.
Šioje byloje, pasak Dainausko, buvo teisiami ir nuteisti Tilžės Gestapo, Tilžės miesto policijos, Klaipėdos miesto bei pasienio policijos 9 pareigūnai vokiečiai ir 1 lietuvis. Jie vykdė jau minėtą 1941 m. birželio 22 d. gen. Stahleckerio duotą Tilžės Gestapui įsakymą išžudyti žydus Lietuvos teritorijoje (KZ-Verbrechen vor Deutschen Gerichten Band II. Einsatzkommando Tilsit. Der Prozess zu Ulm. Europaeische Verlagsanstalt, Frankfurt am Main, 1956. 514 p.).
Tilžės Gestapas birželio 22 d. vakare gautąjį gen. Stahleckerio įsakymą pradėjo vykdyti tą pačią naktį, Gargžduose suėmęs 200 žydų ir juos ten sušaudęs birželio 24 d. Toje byloje buvo nagrinėjama 40 žydų šaudymo atvejų, įvykdytų 1941 m. birželio-rugsėjo mėnesiais, 25 km pasienio ruože įvairiose vietovėse.
Iš bylos medžiagos, kuri kupina žydų žudymo vaizdų ir ryškių detalių, Dainauskas daro kelias išvadas:
1) žydų žudymas Lietuvoje, nuo pirmos dienos, buvo planingas ir gerai organizuotas;
2) žudynių realizavimas skirtingose Lietuvos vietovėse vyko veik trafaretiškai, be jokio spontaniškumo (tai pogromų „atributas“);
3) nuo 1941 m. birželio 22 d. į Lietuvos žemes atvyko preciziška, vokiečių Gestapo sumanyta, suplanuota ir jų sukonstruota žydų žudymo „mašina“;
4) žudynes vykdę gestapininkai laikėsi blaiviai; tuo metu ne vokiečius, įtrauktus į tą žudynių „mašiną“, dosniai girdė alkoholiu, siekdami, kad tą purviną darbą atliktų ne vien vokiečiai.
Atkreipti dėmesį į „5-ąją koloną“
Savo teksto pabaigoje Dainauskas atkreipia dėmesį į dar yra vieną veiksnį, kurio pastaruoju metu niekas nemini. Ypač Sovietų spaudoje, prieš Antrąjį pasaulinį karą, jo metu ir po jo daug rašyta apie Vokietijos „5-ąją koloną“ Lietuvoje. Žmogus, kuris ją sekė ir gerai pažinojo tarpukariu, pastebi, kad „vokiečių agentų tinklas Lietuvoje, karui prasidėjus, tuojau pat suaktyvino savo veiklą. Jie pirmieji tada Lietuvoje bandė realizuoti savo viršininkų „nurodymus“. Tai nieko bendro neturi su lietuvių partizanų, su Laikinosios Lietuvos Vyriausybės veikla.“
Pavyzdys – Verneris Liovė, nacių šnipas. Į Lietuvą atvykęs 1937-aisiais.Turėjo majoro laipsnį. Nepriklausomos Lietuvos valdžia juo nepasitikėjo. Tačiau LTSR švietimo ministras, kaip „draugiškos šalies marksistą“, priėmė V. Liovę dirbti mokytoju Kupiškyje. Apsigyveno priemiestyje, turėjo radijo siųstuvą. Vengė fotografuotis. Tik kartą pateko į objektyvą 1940 metais Kupiškio mokytojų bendroje nuotraukoje. Prasidėjus karui, V. Liovė Kupiškyje organizavo masines žudynes ir visų žydų sušaudymą.
Šis aspektas Lietuvos istorikų, faktiškai, nėra rimčiau tyrinėtas. Tačiau vargu ar galima abejoti, kad „5-ji kolona“, faktiškai, nacių agentūra, savo veiklą Lietuvoje suaktyvino iškart, kai tik pajuto Gestapo „paramos petį“. Ir niekas labiau negalėjo kompromituoti Lietuvos nepriklausomybės siekio, kaip prasidėję išpuoliai prieš žydus.
O sustabdyti jų jėgos nebuvo. 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje nebuvo jokios valdžios, tuo labiau – lietuvių administracinio aparato. Tai buvo „chaoso dienos“. Kadangi autoritetingi valstybės vyrai ir paskutinės vyriausybės nariai buvo įkalinti, ištremti ar pasitraukę iš Lietuvos ir valstybės aparatą reikėjo dar tik iš naujo kurti.
,,Draugas”, ,,tiesos.lt