„Nežinau ar projekto organizatoriai žino ką daro?“ – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijoje „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ retoriškai klausė Vilniaus universiteto sociologijos ir ekonomikos prof. Boguslavas Gruževskis.
Rizikos atveria ir naujų galimybių
Kalbėtojas pabrėžė, kad konferencijos iniciatoriai „daro didelį, svarbų, unikalų darbą – jie keičia bibliotekos prigimtį. Vienas iš bibliotekos tikslų – kaupti ir skleisti informaciją. O čia ji kuriama ir analizuojama. Šis projektas turėtų tęstis bent 5-erius metus. Tada atsirastų atskaitos taškų vertinti informacijos patikimumo ir jos nuvertėjimo problemą. Nacionalinė biblioteka taptų viena iš nacionalinio saugumo institucijų.“
Į geopolitines grėsmes, bręstančias ekonomines krizes, klimato kaitos padarinius, socialinę atskirtį, visuomenės susipriešinimą atkreipė dėmesį prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Šarūnas Radvilavičius. Jis tvirtino, kad jau dabar „turime ieškoti galimybių, kaip sušvelninti šių ir kitų tendencijų padarinius. Atsakas į tai – platus ir atviras dialogas, europietiška diskusijos kultūra.“
Ar pasaulis taps saugesnis 2020-aisiais, ar Lietuvoje jausimės saugiau – į šiuos klausimus ieškota atsakymų konferencijoje, vertinant globalius pasaulio geopolitinių jėgų pokyčius, Lietuvos socialinį saugumą, įskaitant socialinės atskirties mastą, emigracijos, imigracijos, demografijos procesus bei istorinės atminties politiką, kaip vieną iš valstybės socialinio saugumo dedamųjų.
Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pabrėžė, kad globalių problemų nei sustabdysime, nei išspręsime, tačiau svarbu žinoti, kad kiekviena rizika atveria ir naujų galimybių: laimėsime tiek, kiek tas galimybes gebėsime įžvelgti, numatyti, jomis pasinaudoti.
Gyvybingi sovietinės istoriografijos recidyvai
Diplomatė ir istorikė Irena Vaišvilaitė sakė, kad „atminties politikos naratyvo mes neturime“. Lietuvoje, pasak jos, „egzistuoja konfliktuojantys atminties politikos naratyvai, kurie remiasi ne istorijos studijų duomenimis“. Jie kyla iš įvairiopos atminties – prisiminimų, šeimoje perduotų pasakojimų, etc. „Jie eklektiški, labai subjektyvūs. Arba tai pasakojimai, suformuoti už Lietuvos istorinio lauko ir už Lietuvos ribų. Ir perkeliami į Lietuvą be jokios korekcijos. O ta korekcija neįmanoma dėl vis dar labai menkų istorijos studijų“, – teigė I. Vaišvilaitė.
„Viena mūsų bėdų ta, kad labai daug apie įvykius Lietuvoje kalba ne lietuviai, – sakė filosofas ir istorikas prof. Kęstutis Skrupskelis, Pietų Karolinos ir VDU profesorius emeritas, VDU garbės daktaras. – Ir kalba ne kaip istorikai, bet kaip prokurorai. Jie turi, be abejo, tam tikrų politinių interesų. Bet tas interesas nebūtinai yra lietuviškas.“ Ir kai ima veikti prokurorai, tada atsiranda ir gynėjai-advokatai. „Visiems būtų geriau, – sakė K. Skrupskelis, – jeigu taptume istorikais“ ir kalbėtume ta kalba, kuri būdinga istorikams, ne prokurorams.
„Aš laikau tai procesu, – kalbėjo Bronius Makauskas, Varšuvos universiteto istorijos daktaras. – Mes tiesiog iš sovietinės santvarkos perėjome į Europos Sąjungą, kur iš karto turime „privalomai“ glaustis prie naujos ideologijos, naujų procesų, naujų vertybių. Ir mes nespėjome „suvirškinti“ viso šito proceso, atstatyti savo sąmoningumo. Išstudijuoti savo sudėtingą istoriją, įsigilinti į ją. Juk šitiek metų ji buvo pristatinėjama taip, kaip okupantams buvo naudinga, ne lietuviams ir Lietuvai. Ir tai liko – sąmonėje, „tyrinėjimuose“, laikysenoje.“
Skandinavistikos tyrinėtoja, VDU literatūrologė prof. Sigutė Radzevičienė mano, kad „iššūkis slypi mūsų galvose“: „Neturėtume dairytis stereotipų ar pavyzdžių – kaip Skandinavijoje, kaip Amerikoje, kitur. Mūsų patirtis yra kita. Ji unikali. Kaip skandinavams – unikali jų patirtis. Skandinavams nepatarsime: „Būkite truputėlį radikalesni, jūs per daug liberalūs.“ Mes kartais liberalūs būti negalime. Kadangi mūsų istorinė patirtis mus įrėmina.“
Prof. Arūnas Gumuliauskas, Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, pritarė I. Vaišvilatės teiginiui, dėl istorinės atminties politikos stokos. Jis pripažino, kad daugelį metų istorinės atminties politikos formavimas buvo paliktas savieigai. To pasekmės – per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius istorijos pasakojimuose išsilaikę dar gyvybingi „sovietinės istoriografijos recidyvai“.
„Turim dvi institucijas – Lietuvos istorijos institutą ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą. Sovietinės ir nacių okupacijos klausimais tos dvi institucijos vos ne oponuoja viena kitai“, – sakė A. Gumuliauskas. Jis atkreipė dėmesį į prof. B. Makausko pranešimą: Lenkijoje būtų visiškai neįmanomas dalykas, kad apie 1863-1864 m. sukilimą Vroclavo universitetas kalbėtų vienaip, Varšuvos – kitaip, Torūnės – trečiaip. Kai vieno ar kito istorinio fakto vertinimas patenka į visuomeninę apyvartą jis neturėtų būti konfrontuojančių nuomonių aptarinėjimo objektas. Nuomonės turi būti, bet joms reikšti vieta – mokslinės diskusijos, ne mokykliniai vadovėliai.
Klaipėdos universiteto istorijos prof. Valdas Rakutis pažymėjo, kad pagrindinis pasisakiusiųjų leitmotyvas sutapo: nesvarbu kaip yra svetur, mes turime elgtis taip, kaip reikia mums, nepaisant kas kokius pageidavimus mums reikštų iš šalies.
„Esu susipažinęs su Lenkijos sistema, – sakė kalbėtojas. – Lenkijoje aiškiai suprantama, kur mokslinė diskusija, kur politika. Ir tos sistemos bendradarbiauja tiek, kiek tai reikalinga valstybės politikai. Todėl pas juos didesnių krizių nėra. Jaunas žmogus, ypač vidurinėje mokykloje, turi ne diskutuoti, bet gauti aiškų supratimą apie savo istoriją. Ir susidaryti vieningą vaizdą, kuris įtvirtinamas, jungiant istoriją su literatūra, kitais humanitariniais mokslais, realia pažintine praktika, lankant mūsų istorijai ir kultūrai svarbias vietas, kaip tai daroma Lenkijoje.“
Esam reikalingi, kad kurtume ir atiduotume
„Siekiame apmąstyti ateitį, galimus Lietuvos raidos scenarijus. Įvardyta grėsmių – prof. Gudauskas pristatė sudėtingą tų grėsmių matricą. Tačiau pagrindinė šių sudėtingų sistemų ir problemų priežastis – bendruomeniškumo degradacija, – sakė prof. B. Gruževskis. – Mes išlikome tik todėl, kad mokėjome apkabinti šalia esantį ir aukoti save vardan jo. Šiandien mes tampam agresyvūs egocentrikai. Čia esminė problema.“
„Jeigu nugalėtume vidinį susiskaldymą, įveiktume bet kokius sunkumus“, – kalbėjo profesorius. Visos problemos, kurios išvarė iš Lietuvos 600 tūkst. žmonių, pagimdytos mūsų pačių. Jokia globalizacija, jokie užkariautojai tų žmonių nevarė. Politiniais sprendimais patys sudarėme tokias sąlygas. Juos priėmusieji yra visuomenės dalis. Jie turi galią, sprendžia, tačiau nebendradarbiauja su sociumu.
Pasak B. Gruževskio, esame stipriausia regione ekonomika. Tačiau pagal darbo užmokestį – dugne. Profesorius retoriškai klausė: „Kaip lenkai, turintys 10 proc. mažesnį BVP vienam žmogui, gali sau leisti mokėti atlyginimus daugiau nei 100 EUR didesnius? Nekalbant apie estus, kurie moka 300 Eur daugiau, turėdami, faktiškai, tą patį ekonominį potencialą? Jeigu jūsų kiekvieno kišenėse kiekvieną mėnesį būtų 300 Eur daugiau, kaip atrodytų jūsų perspektyva?“
Pasaulio raidos tendencijos, anot B. Gruževskio, turės įtakos Lietuvos ateičiai, bet žymiai didesnę įtaką darys perskirstymo sistema. Pagrindinis klausimas: kaip panaudojame tai, ką sugebame sukurti? Sukurti gebame, tai niekam nekelia abejonių. Bet ar gebame tomis gėrybėmis teisingai dalytis? Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ekonomika buvo labai efektyvi, mes greitai atsigavome po 2008 m. krizės, ūkis sparčiai augo. Ar tai pajuto ir dauguma žmonių?
Esame labiausiai senstanti visuomenė pasaulyje! Pagal gyventojų skaičiaus mažėjimo dinamiką – paskutiniai, kartu su Puerto Riku ir Latvija. Sėkminga ekonomika, kuri daug investuoja į verslo sąlygas, turi labai aukštą „doing business“ indeksą (esam 12-tieji pasaulio šalių reitingų lentelėje), generuoja tik tokį socialinį efektą? Lietuvoje, kaip ir Estijoje, viena liberaliausių darbo apmokėjimo sistemų. Bet estai sugeba mokėti 300 eu daugiau. Kur problemos?
Pigi darbo jėga yra praeitis, aiškino prof. B. Gruževskis. Turime kalbėti apie verslus, kurie generuoja aukštus atlyginimus. Mūsų ekonomika, pasak kalbėtojo, pajėgi generuoti pakankamai aukštus atlyginimus, kad būtume 10-12 vietoje iš apačios, tarp Europos Sąjungos šalių. Graikija, Vengrija, Lenkija, kurdamos mažesnį BVP gyventojui nei Lietuva, sugeba generuoti savo piliečiams kur kas aukštesnį pragyvenimo standartą.
Verslininkas konferencijoje kalbėjo: aukšti atlyginimai jam nėra problema. Problema – efektyvi gamybinė sistema. Ir jeigu vadovui trūksta proto, o menedžeriams – kompetencijų, jie taip ir sukasi: ieško pigiau nupirkti, brangiau parduoti. Tokia ekonomika generuoja tas įtampas, dėl kurių 600 tūkst. mūsų tautiečių gyvena už Lietuvos ribų.
B. Gruževskis iškėlė antrą problemą – valstybės valdymo efektyvumą: „Čia turime milžiniškų problemų, apie kurias nekalbame. Buvo kalbėta apie karines grėsmes. Teritorijų fizinio užkariavimo problema seniai pamiršta. Nereikia jų užkariauti, užtenka primesti savo žaidimo taisykles. Ir per tai pasisavinti tų žmonių – ne užgrobtų, laisvų žmonių – sukuriamą turtą. Štai kur esminė problema! Mes reikalingi, kad kurtume ir atiduotume. Ne tam, kad vaikščiotume ir kalbėtume savo kalba. Galime kalbėti bet kuria kalba, dabar tai jau nesvarbu. Svarbu kam atitenka mūsų pelnai. Tie 300 Eur, kurių nėra jūsų kišenėse, šiandien yra kažkur kitur. Turėjo būti jūsų namuose, jūsų atostogų sąskaitoje ar pan. Kiekvieną mėnesį. Verta dėmesio suma šeimos biudžetui.“
Renginį moderavęs LNB Informacijos analitikos skyriaus vedėjas Ginas Dabašinskas (Ginas Dabašinskas) įsiterpė su replika: „Neturintieji istorinės atminties – moka daugiau“…