Itin taiklios teksto autoriaus įžvalgos (Mindaugo Šernos straipsnį „Ar belliks ką gelbėti?“ skaitykite ČIA – red.). Užčiuoptas svarbiausias bundančiai visuomenei kylantis ir kuo skubiausiai spręstinas klausimas: ar Lietuvoje liks ką gelbėti? Į jį galima atsakyti tik šitaip: jeigu pažadintos piliečių energijos ir iniciatyvos nepratęs politinis sąmonėjimas – tikrai neliks. Mat sistemos sargai ir gynėjai moka meistriškai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių sumaniai pasinaudodami jiems dovanojamu atokvėpiu. O šį gauna todėl, kad kol kas nepajėgiama laiku ir tiksliai formuluoti jiems keliamų reikalavimų.
Itin taiklios teksto autoriaus įžvalgos (Mindaugo Šernos straipsnį „Ar belliks ką gelbėti?“ skaitykite ČIA – red.). Užčiuoptas svarbiausias bundančiai visuomenei kylantis ir kuo skubiausiai spręstinas klausimas: ar Lietuvoje liks ką gelbėti? Į jį galima atsakyti tik šitaip: jeigu pažadintos piliečių energijos ir iniciatyvos nepratęs politinis sąmonėjimas – tikrai neliks. Mat sistemos sargai ir gynėjai moka meistriškai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių sumaniai pasinaudodami jiems dovanojamu atokvėpiu. O šį gauna todėl, kad kol kas nepajėgiama laiku ir tiksliai formuluoti jiems keliamų reikalavimų.
Jų nebūta per mitingą prieš vaikų atiminėjimą – aiškiai ir griežtai nepareikalauta atšaukti arba suspenduoti neregėtai savivalei atvėrusį vartus iš principo ydingą įstatymą. Todėl atokvėpiu bus pasinaudota jam „tobulinti“ ir „humanizuoti“, o pataisos bus pateiktos prieš rinkimus kaip valdžios „geranoriškumo“ įrodymas. Tačiau esminis ir lemiamas punktas – smurto apibrėžimas – nebus keičiamas, nes sugriūtų visas ant jo rymantis vaikgrobystės verslo rūmas.
Kaip rodo istorija, „humanizuoti“ galima viską – net ČK, NKVD, KGB praktikas. Visiškai savavališkus slaptus naktinius areštus pakeitė suėmimai su juos formaliai įteisinančiais orderiais. Žaibiškus „troikų“ teismus – teismo procesai su išoriškais civilizuotumo požymiais: oficialiais kaltinimais, įrodymais, bent jau efemeriškos gynybos regimybe. Pradėta vengti ir tokiems kankiniams kaip A. Ramanauskas-Vanagas taikytų atvirai sadistinių „fizinio ir psichologinio poveikio“ metodų – tardymo būdai ir įkalinimo sąlygos švelnėjo, pernelyg iškilius režimo priešus ne sodino, bet grūdo „gydyti“ psichiatrinėse ligoninėse, visiškai nesutaikomi „atsitiktinai“ paskęsdavo upėse ar atsidurdavo po automobilių ratais.
Būtent tokia prasme bus „humanizuotas“ – jeigu nebus spėta susizgribti – ir vaikgrobystės įstatymas. Sušvelninus detales jo totalitarinė ir grobuoniška esmė nepasikeis.
Prieštaringas mintis kelia ir mokytojų protesto akcija.
Etatinio apmokėjimo klausimai, be abejo, svarbūs, tačiau apsiriboti tik jais ir nekelti politinių reikalavimų – tiesiausias kelias į aklavietę. Ją priartėjus iškalbingai liudija žiniasklaidoje paskelbtos nuotraukos: pedagogai laiko plakatą su teisingu užrašu, kad mokytojas nėra paprastas „paslaugos“ teikėjas. O šalia jų ramiausiai stovi Seimo narys M. Adomėnas, prie ŠMM pastato tarp akcijos dalyvių įžūliai įsiterpęs G. Steponavičius – uoliais „protestuotojais“ virtę „reformatoriai“, kurių pastangomis jų „ginami“ mokytojai buvo pažeminti ir tapo tik „paslaugų“ teikėjais.
Panašiai nutiko ir miškų gynėjams: politiškai neišskleistas ir neįprasmintas, todėl iš esmės grynai „techninis“ reikalavimas uždrausti plynuosius kirtimus saugomose teritorijose tuo ir yra ydingas, kad vėlgi dovanojo miškų siaubėjams atokvėpį, ir šiuo atveju palikdamas galimybę taip „patobulinti“ esamus teisės aktus, kad juose būtų pramuštos naujos landos gynėjų reikalavimams apeiti.
Iš pirmo žvilgsnio – trys atskiros istorijos. Bet jų pamoka turėtų būti ta pati: arba BUNDANTYS ŽMONĖS LIAUSIS BUVĘ APOLITIŠKI IR TAPS SĄMONINGA POLITINE TAUTA, arba LIETUVOJE NELIKS KĄ GELBĖTI. Nebus politinės tautos – neliks ir pačios Lietuvos.
