Tėvynė mūsų

Z. Vaišvila: Neleiskime Baltijos kelio paversti kiču ar negyva istorine relikvija

Written by admin · 8 min read

Rugpjūčio 23-iąją minėsime Baltijos kelio, sujungusio trijų Baltijos šalių sostines Vilnių, Rygą ir Taliną, 25-ių metų sukaktį. Prieš 75-ius metus Vokietija ir Tarybų Sąjungą slaptaisiais Ribentropo – Molotovo susitarimais pasidalino Europą. Kiek reikės pasauliui pamokų, kad suprastų, jog karas nėra išeitis žmonijai? Kodėl Sirijos, Irako, Šiaurės Afrikos ir Ukrainos karo įvykių fone ir diskutuojant, bus ar nebus trečiasis pasaulinis karas, faktiškai jau prasidėjus naujam šaltajam karui, Lietuvoje lengvabūdiškai viešai samprotaujama, kad laikas pamiršti Baltijos kelią – unikalų ir vargu ar pakartotiną trijų šalių įvykį, kurį 2009 m. UNESCO įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą? Ar tai yra vaikiškumo apraiška, ar šiuolaikinės globalios visuomenės požiūris į žmogų, tautas ir valstybes? Kodėl per 25-ius metus taip pasikeitėme? Mes pasikeitėme ar kažkas mus nori pakeisti?

Apie Baltijos kelio organizavimą ir jo prasmę, pamokas bei svarbą šių dienų įvykimas ir mūsų mastymui su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos nariu, Nepriklausomybės Akto signataru Zigmu Vaišvila kalbasi Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas.

 


J.V.: 1989 m. rugpjūčio 23 d. 19 val., pasigirdus radijo signalams, milijoninė žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje pro laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline. Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami jas nuo Tarybų Sąjungos, pareikšdami norą būti laisvais. Kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė į šios grandinės atšakas. Žmonės parodė vienybę ir susitelkimą savo siekiams ir požiūriui į tragiškas Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes mūsų valstybių likimui. Visur plevėsavo vėliavos, juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės. Prisiminėme ne tik aukas ir didžiules netektis, skausmą, bet ir su tvirtybe ir viltimi petis į petį tvirtai žiūrėjome į ateitį. Ar viskas buvo taip šviesu ir paprasta, kad lydi tik geri atsiminimai? Ar galime užversti, anot A. Užkalnio, šį istorijos puslapį?

Z.V.: Toks „liberalus“ požiūris į Baltijos kelią nėra vėjavaikiškas. Tai ne tik kryptingas  siekis trinti istorinę atmintį, suteikiančią prasmę ir pagrindą Tautos ir valstybės egzistencijai, bet ir nekantrus skubėjimas. Todėl toks primityvus. Baltijos kelias, jo stiprumas mūsų žmonių vienybėje ir siekio tikslumu, buvo ne tik ilgų tarybinio laikmečio Tautos viduje išgyventų ir slopintų tikslų proveržis, bet ir lemiamas susitelkimas Nepriklausomybės atkūrimui. Ir tam, kad patikėti savimi, savo šeima, draugais ir bendražygiais šiame nežinios kupiname ir, be abejo, gąsdinančiame kelyje. Tuo netikėjo ir visas pasaulis. Tą dieną mes dar nežinojome būsimo Kovo 11-osios virsmo, kruvinojo sausio ir visų kančių, aukų šiame kelyje. Iki paskutiniųjų valandų nežinojome, ar Baltijos kelias vis tik pavyks. Tuo didesnis stebuklas ir tuo didesnė pagarba mums visiems, patikėjusiems vieni kitais ir nelūkuriavusiems namuose, žiūrint kuo visa tai baigsis.

Greitai ir daug ką pamirštame. Kuo gi pasireiškė Baltijos kelio sudėtingumas – ar tik milžiniško renginio  organizaciniais klausimais? Ir kas gi sumanė šią neįtikėtinai šaunią idėją?

Sumanė Estijos liaudies frontas Rahvarinne. Liepos 15 d. Estijos mieste Piarnu susirinko trijų Baltijos šalių liaudies frontų atstovai ir veiksmų derinimui įkūrė Baltijos tarybą, į kurią delegavo po 5 atstovus. Pirmajame šio derinimo posėdyje, kuriame Lietuvos persitvarkymo sąjūdį atstovavo V. Čepaitis, B. Kuzmickas ir R. Ozolas, ne tik buvo sutarti Baltijos tarybos darbo principai, bet ir aptarta estų idėja suorganizuoti Baltijos kelią į laisvę ir nepriklausomybę – toks buvo pirminis renginio pavadinimas. Liepos 18 d. Sąjūdžio tarybos posėdyje dauguma skeptiškai sutiko šią idėją. Tačiau jau kitą dieną Virgilijus Čepaitis LTV „Atgimimo bangoje“ savo iniciatyva paskelbė šią idėją. Ačiū jam – po šio žingsnio trauktis nebebuvo kur ir visai Sąjūdžio Seimo tarybai. Tai tapo tikru Sąjūdžio veiklos išbandymu. Sudarius akcijos koordinavimo centrą, detalų lietuviškos dalies scenarijų paruošė Artūras Skučas. Atstumas Lietuvoje buvo padalintas į 50 etapų, simbolizuojančių 50 tautos kančios metų, kas 4 km iš akmenų buvo sukrauti aukurai, pastatyti koplytstulpiai. Organizacinė veikla plito sparčiai kaip viesulas.

Tai viskas vyko sparčiai ir sklandžiai?

Deja, ne. Renginio tikslingumu abejojo nevieno miesto ir rajono Sąjūdžio tarybos. Renginiui net priešinosi Lietuvos Laisvės Lyga ir „Jaunoji Lietuva“. Vilniuje Kalnų parke tą pačią dieną tą pačią 19 val. Nepriklausomybės sąjunga suorganizavo alternatyvinį mitingą. Apie valdžios pastangas visa tai gesinti ir „Vienybės-Jedinstvo-Jednošč“ ruoštus streikus, Maskvos gąsdinimus jau ir nekalbu. Tai buvo savaime aišku. Tik vėliau sužinojome apie dvi savaites prieš įvykį slaptą TSKP CK politbiuro nutarimą dėl trijų Pabaltijo liaudies frontų pavojingos veiklos, po ko KGB ir ruošė planą „Metelica“ (bent Lietuvoje taip vadintą) dėl pagrindinių Sąjūdžio žmonių ir jų šeimų sulaikymo ir internavimo. Rugpjūčio 11 d. Latvijoje Cėsyje vykusiame Baltijos tarybos antrajame posėdyje mūsų atstovai pamatė, kiek toli į priekį buvo pažengę kolegos estai. Dauguma Estijos vietinių tarybų jau buvo nutarusios paskelbti akcijos dieną antradienį poilsio diena, Estijos televizija jau buvo prisijungusi prie akcijos, jos filmavimui jau buvo skirti du malūnsparniai, rajono centruose buvo numatyti trumpi mitingai, po kurių visi organizuotai turėjo judėti į suderintas vietas.

Sąjūdžiui teko naštą vežti be valdžios paramos, tik rugpjūčio 16 d. „Atgimimo bangoje“ pavyko paskelbti kreipimąsi į mūsų žmones. Rugpjūčio 19 d. Sąjūdžio Seimo tarybos ir LKP CK biuro susitikime teko atlaikyti Maskvoje prigąsdinto A. Brazausko gadinimus. O Maskvos gąsdinimai stiprėjo kasdien. Nežiūrint į tai, kad pirmajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje gegužę trijų Pabaltijo liaudies frontų iniciatyva paskirta valstybinė A. Jakovlevo vadovaujama komisija jau buvo suformulavusi išvadas, jog slaptieji Ribentropo – Molotovo protokolai tikrai egzistavo. Su Lietuvos Laisvės Lyga Sąjūdžio Seimo taryba santykius sureguliavo, daug kam netikėtai nutarusi paremti jos stringančią iniciatyvą rinkti parašus dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš tuo metu taip vadinto Pabaltijo. Baltijos kelio dienai jau buvome surinkę beveik 1,5 mln. Lietuvos žmonių parašų šiai iniciatyvai paremti. O kad V. Landsbergis ir A. Kubilius atsimintų tas dienas ir kviestų mūsų piliečius vėl tapti pilietiškais, organizuojant Tautai ir Lietuvai svarbius referendumus!

Beje, pirminę referendumo įstatymo redakciją būtent 1989 m. priėmė Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kurioje 1989 m. sausio 15 d. papildomuose rinkimuose Sąjūdžiui pavyko laimėti keletą vietų. Tuomet 300 000 parašų barjeras referendumui sušaukti ir buvo numatytas. Tačiau jis turėjo tikrą priežastį – Lietuvoje buvo nežinia kiek okupacinės kariuomenės karių, kurie taip pat turėjo balsavimo teisę pagal jų dislokacijos vietą.

Pažiūrėjus 1990 m. sukurtą Audrius Stonio ir Arūno Matelio dokumentinį filmą „Baltijos kelias“ ar kitus dokumentinius kadrus, viskas atrodo labai gražiai – net iš lėktuvų filmavome ir barstėme gėles.

Norinčių tai padaryti buvo daug, tačiau tarybų valdžia ir kariškiai bent Lietuvoje tą dieną griežtai uždraudė bet kokius skrydžius. Kadangi atsakomybė už tokį pažeidimą (pakilti be leidimo) neapsiribojo tik licencijos atėmimu, bet grėsė ir 25-eri metai kalėjimo, įgyvendinti Kauno sąjūdiečio kolegos signataro Algimanto Norvilo idėją barstyti gėles išdrįso tik aviakooperatyvo „Aviapaslauga“ vadovas Vytautas Tamošiūnas ir šiemet anapilin iškeliavęs pilotas Kazimieras Šaltis, apgavę saugumą ir kariškius, nes dviem lėktuvais AN-2 pakilo ne iš planuoto Karmėlavos, o Aleksoto aerouosto Kaune. Vilniaus ir Kauno gėlininkai suvežė ir paaukojo net 12 tonų gėlių, kurios netilpo į šias abi „anuškas“ – taip malonybiškai vadinami šie šaunūs lėktuvėliai. O talkino pakrovimui net rusų kariškiai. Antra gėlių dalis buvo atvežta į Panevėžio kelią, kur lėktuvams nusileidus, jie buvo dar kartą pakrauti. Filmavo Sąjūdžio videometraštininkės Laimos Pangonytės vyras. Tai būtina atsiminti. Jei ne jie, unikalių Baltijos kelio kadrų iš oro istorijai neturėtume. Įvertinti išskirtinę šių vyrų drąsą, gėlininkų iniciatyvas, būtina, tačiau bijau, kad valdžiai ne tas rūpi. Prieš 5 metus labiau rūpėjo įsiamžinti mūrinėje išskirtinio kičo sienelėje Saltoniškių žiede Vilniuje, o ne dalyvauti Baltijos kelyje. Gėda žiūrėti į šį kičą, kuriam panaudotos žmonių aukos, skirtos Baltijos kelio atminimui.

Tačiau milžiniška neprievartinio pasipriešinimo okupantams Baltijos kelio akcija pati savaime atrėmė nemažai grėsmių. Ar mes pamiršome ką?

Jau rugpjūčio 26 d. TSRS Centrinės televizijos informacinė laida 21 val. paskelbė Kremliaus įniršį atvirai demonstruojantį TSKP CK pareiškimą apie mūsų „separatizmą“. Beje, šioks toks progresas praėjus 25 metams įvyko – šiemet Kremlius „separatistų“ terminą Ukrainoje jau traktuoja be įniršio. Tuometinis kompartijos pareiškimas baigėsi nedviprasmiškais grasinimais: Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai. Jei jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai tautoms gali būti katastrofiški. Gali iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo.  …1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykių organizatoriai pasistengė įkaitinti nuotaikas iki tikros nacionalistinės isterijos. …Kai kur atsirado reali tikro pilietinio konflikto, masinių susirėmimų gatvėse su sunkiais padariniais grėsmė.

Tuo metu mums, stovėjusiems Baltijos kelyje, tai galėjo sukelti tik atlaidžią šypseną. Bet įvykiai grėsmingai vystėsi gąsdinimo keliu. Artėjo lemiami 1990 m. rinkimai į tarybų valdžios Aukščiausiąsias Tarybas. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (o ne kokį tai neegzistavusį ir nerinktą Atkuriamąjį Seimą) rinkome 1990 m. vasario 24 d. Nepriklausomybę ši Aukščiausioji Taryba spėjo paskelbti 1990 m. kovo 11 d. Tuo tarpu nuo 1989 m. gruodžio mėn. M. Gorbačiovo pavedimu V. Ačalovas jau ruošė slaptą ypatingos padėties planą, nes Kremlius suprato, kad rinkimus laimėjus Sąjūdžiui, vargu ar Maskva išvengs Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo.

Šiandien savotiškai Kremliaus ir Lietuvos valdžia lyg apsikeitė vaidmenimis. Visų pirma, gąsdintojų ir karo kurstytojų vaidmenimis ar bent jau tapo savotiškais karo kurstymo bendrininkais. Nors paklausus jų, kodėl jie tai daro, ir vieni ir kiti įsižeistų – gi Tėvynę gina! Po Baltijos kelio, pamačius Kremliaus reakciją, Sąjūdžio Seimo tarybos veikliausias branduolys (Virgilijus Čepatis, Vytautas Landsbergis, Mečys Laurinkus, Romuladas Ozolas ir Zigmas Vaišvila) 1989 m. rugsėjo 4 d.  surašė nepaskelbtą Kreipimąsi į Lietuvos visuomenę tam atvejui, jei būtų įvesta nepaprastoji padėtis ir Sąjūdis negalėtų tęsti veiklos. Šio dokumento originalą kolegos patikėjo saugoti man. Vakar savo 1989 m. vieno darbinių bloknotų užrašuose radau šio dokumento juodraštinį variantą.

Tačiau mes niekada nemanėme tikslo siekti ginklu. Darėme viską, kad to būtų išvengta. Todėl dabartinis mūsų valdžios žvanginimas ginklais ir vėjavaikiška, jei ne provokacinė, retorika man ne tik nesuprantama, bet ir visiškai trumparegiška. Paversti šalį karo poligonu labai lengva. Išvengti karo – toks turi būti valstybinis mastymas.

Koks pagrindinis Baltijos kelio rezultatas?

Visų pirma, visi drauge pralaužėme informacinę blokadą – pasaulis sužinojo, kas čia vyksta ir ko mes siekiame. Tai, be jokios abejonės, sustiprino ir mūsų, TSRS liaudies deputatų, pozicijas antrajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime, siekiant neįsivaizduojamo rezultato – kol 1989 m. gruodyje LKP Vilnuje atsiskyrinėjo nuo TSKP, o likę Lietuvos komunistai pasirinko kolaboravimą su M. Burokevičiumi priešakyje, 1989 m. gruodžio 24 d. Maskvoje Kremliaus suvažiavimų rūmuose privertėme mūsų okupantą patį ne tik pripažinti, kad slaptieji Ribentropo – Molotovo protokolai egzistavo, bet ir nuspręsti, kad jie yra negaliojantys nuo jų pasirašymo momento! Tai, kad Rusija to nenori prisiminti, aš suprantu. Bet nesuprantu, kodėl to argumento nenaudoja mūsų valdžia, kalbėdama apie tarpvalstybinius santykius Europoje, Karaliaučiaus krašto problemą.

Baltijos kelias buvo lemiamas vienybės ir mūsų stiprybės mūsų siekiuose pasitikrinimas bei apsisprendimas Nepriklausomybės siekiui. Skirtingai nuo dabartinio laikmečio dauguma mūsų buvome laisvi nuo propagandinių šablonų, puikiai suvokėme valdžios demagogiją. Dar buvome laisvi ir nuo Vakarų „liberalios“ visuomenės propagandinių štampų – visa tai atrodė esant kažkur toli ir tikriausiai labai gražu. Ir turėjome elementarų ekonominį pragyvenimo minimumą. Mes buvome laimingi savo galimybe patiems apsispręsti ir spręsti. Gyvenome ir Nepriklausomybę atkūrėme unikaliu laikotarpiu. To, deja, nebeturime šiandien. Tapome labai pažeidžiami, netikri dėl savo ateities. Visiškai nepasitikime valdžia, bet vis tiek ją renkame. Bet juk visa tai mes jau ragavome ir savo laiku susivokėme. Deja, nauja karta turės sumokėti savo kainą, kad susivoktų, jog vieną dieną ir jie turės apsispręsti. Tik klausimas, kokią kainą už tai sumokės naujoji karta, ar jai susivokus beturėsime tautą ir valstybę, kursime šeimas?

Kodėl dabar nebematome tokio pilietiškumo?

Manau, kad tikras susivokimas ateina tada, kai žmogus pats savo kailiu patiria tiesą. Labai karčią tiesą. Dar nepasiekėme kritinės susivokusiųjų masės. Ir tai yra ne tik vienos Lietuvos problema. Pagrindine problema yra ta, kad žmogus intensyviai pratinamas nemąstyti. Politikai nutarė, ir homoseksualumas tapo ne liga, o teisine norma. Nesvarbu, kad mokslininkai nustatė esant kitaip. Švedijoje politikai ruošiasi apsispręsti, kad rasės nebeegzistuos. Nesvarbu, kad antropologai ir kiti mokslininkai žino, jog jos egzistuoja, kad jos skiriasi ne tik kaukolės dydžiu ir forma.

Pasaulis paspartintai ir dirbtinai artėja prie dar vienos, bijau, žiaurios išbandymų ribos. Todėl Baltijos kelio pamoka negali būti pamiršta, negalime leisti, kad šis stebuklas būtų paverstas kiču ar negyva istorine relikvija.  Juk jo dėka mes tapome piliečiais ir ėjome į tikrus rinkimus. Ne perkamus, bet pilietiškus rinkimus. Ir mes laimėjome. Laimėjome valstybę.

Ko palinkėtumėte visiems tų laikų bendražygiams, Zigmai, šios šventės proga?

Visų pirma, noriu padėkoti visiems, sukūrusiems šį stebuklą. Prisiminti ir vėl pabūti drauge su plungiškiais, su kuriais Baltijos kelyje stovėjau to antradienio 19-ą valandą. Pasveikinti tris pagrindines ir drąsiausias Plungės  Sąjūdžio pirmeives – bebaimes bib­lio­te­ki­nin­kę Zi­tą Pau­laus­kaitę, mo­ky­to­ją Vi­dą Turs­ky­tę ir, be abejo, šauniąją žur­na­lis­tę Ireną Vitkauskienę. Noriu pasveikinti ir sveikinu visus tą dieną kelyje buvusius ir tapusius Sajūdžio žmonėmis. Ir išlikusius tokiais, nepardavusius savęs ir savo, Sąjūdžio nuostatų ir principų. Suprantu ir žinau, kad Jums buvo nelengva. Pragmatiškieji netruko pradėti tyčiotis iš Jūsų, persekioti Jus. Ir tebedaro tai šiandien. Tik atsiminkime, kad mūsų visų stiprybė buvo, yra ir bus vienybėje.

Ačiū už pokalbį.

alkas.lt