Algimantas Zolubas. Priešrinkiminiai saugikliai rinkėjams

Rikiuojasi eilės prezidento karūnai, merų bei miestų tarybų, Seimo narių kėdėms užimti. Jie žino, ko jie siekia, ko jiems reikia, jie, žinoma, nujaučia arba jau žino, ką gali ir ko negali. Tačiau ar žino rinkėjai, kokie iš kandidatų būtų tinkami valstybiškai reikalus tvarkyti, pilietinės, tautiškai susipratusios visuomenės reikalus spręsti, ką jie gali ir ko negali, kuo iš pažadų galima tikėti ir kuo ne. Tai – pilietinės nuojautos, buvusios rinkiminės patirties, politinio išprusimo saugikliai. Kai ką, savaip suvokdamas, pateikiu rinkėjams.

Rink mane

Mano skaičiai dideli 
Ir tavo neblogi,
Tavo imti iš lubų, 
O mano – nuo stogo.

Esi mano konkurentas,
Mūsų keliai skiriasi,
Einu pas savo rinkėjus,
Kur jų frontas buriasi.

Teiksiu programą gražiausią
Parengtą rungtynėms.
Kas ją rengė nežinosi, 
Nes šefai nutrynė.

Liesis pažadai, ketinimai
Visus lygius kelti,
Dėl tokios jautrios globos 
Neteks badaut, šalti.

Šalin kiti kandidatai,
Būsiu tinkamiausias,
Lai išrinks mane į postą,
Lai karūną gausiu!

Kukuot kimiu balsu gegutei pabodo, 
Devynbalsę išgirdus gilumoje sodo, 
Savo vaikus sumanė išmokyt giesmės, 
Nors reiktų netekti savos prigimties.

Devynbalsės lizdely kai rados kiaušiniai, 
Gegutė nutaikius savą dėjo tyliai. 
Patikli giesmininkė klastos nepažino, 
Tausojo, perėjo, maitino mažylius.

Vienas iš jauniklių labai greit įmito, 
Išmėtė mažylius, kaip koks parazitas. 
Vargšė giesmininkė vienturtį augino, 
Kol gegutė skristi draugėn pavadino.

Tačiau gegužiukas balso nepakeitęs, 
Ne prie giesmininkės, prie motinos taikės; 
Vienodai plunksnavos, vienodai kukavo, 
Ir elgės vienodai pagal prigimtį savo. 
            – – –
Kartais į draugiją klastūnas atklydęs, 
Prisiplaka veikiai kaip tikras dalyvis. 
Tačiau toks veikėjas per klastą užgimęs, 
Dažniausiai suardo ir pačią draugiją.

Rišama avis prie kuolo priprato 
Ir ganėsi taip daugelį metų. 
Prigimdė ėriukų, kelios kartos jų rados, 
Bet ir tie kuolą tarsi stabą tematė.

Praeivis avelę nuo kuolo paleido – 
Lai ganosi pievoj graži avių banda. 
Bet nuo kuolo nutolti avelės nepuolė; 
Seno įpročio visos laikėsi uoliai.

Šeimininkas tą kuolą iš žemės ištraukė – 
Lai sklinda avelės po platųjį lauką. 
Švelniavilnės laisvės niekad nepatyrę, 
Netolo, o sukos aplink kuolo skylę. 
            – – –
Ar suvoki, žmogau, blogo įpročio galią,
Kad elgiesi dažnai, kaip anoji avelė;
Nors kuolas ištrauktas ir virvė prapuolė, 
Už virvę, už kuolą ir skylę balsuoji.

Sakoma, negalima pasitikėti trim daiktais: šuns
dantimis, užpakaliu vaikelio ir partine sąžine.
Bežaidžiantis šuva į delną iltis suvaryti gali,
Nekaltu veidu mylimas vaikelis – pridergt ant kelių,
Partinė sąžinė ne tik tave apdergs,
Bet apiplėš, jei neužmuš, ilgam įkalins.

„Kak čelovėk, tėbia ja ponimaju,
Po šelovėčeski pomoč by rad;
Sovest partijnaja nė pozvoliajet,
Poėtomu tėbė ustroju ad“.

(Tave aš žmogiškai suprantu,
Ir žmogiškai padėt galėčiau,
Tačiau partinė sąžinė neleidžia,
Todėl į pragarą tave pasiųst turėsiu).

Ir imasi „trečiasis daiktas“ narstyt kilmę
Nuo protėvių ligi devintojo vandens kisieliaus.
Visiems sukurpia bylas pagal trečią daiktą,
Kūją ir pjautuvą aukštai iškėlęs.

Nepatikėk „trečiajam“ niekad nieko,
Laikyki už dantų liežuvį,
Jei net menkiausią paslaptį atskleisi,
Tu būsi sutryptas, viešam gyvenimui pražuvęs.

Partinė sąžinė – nuodingų klastų kamuolys – 
Kaip skorpionas ar angis aukų sau ieško.
Nuodingu dantimi ar uodega tau kirs;
Trečiajam daiktui nėra švento nieko.

Trečiojo daikto gūžta tarsi žlugo,
Turėjo ir trečiasis dingti,
Tačiau jis vėl sau rojų kurpia,
Ne žodžiais, o nuodais atgyja.

Vėl melas liejas per kraštus,
Vėl žodžiai su darbais nesutaria;
Žadėjus liaudžiai aukso kalnus,
Partinė sąžinė jai siūlo trupinius.

Nepasikliauk partine sąžine,
Jos akimis ledinėmis, vis krypstančioms į šalį;
Ta sąžinė juoda, klastinga,
Labiau nei šuo sukandžiot gali.

Įsidėmėk, žmogau, minėdamas represijų aukas,
Tuos milijonus po žeme atgulusių:
Žudikus vedė, laimino ir skatino žudyti
Partinė sąžinė – prakeikta sėkla Kaino, Judo.