Pajuokaudamas pasakysiu (nors juoko čia labai mažai), kad padėkodami už Lietuvoje įkurtą „Baltarusijos prezidentūrą“, baltarusiai siūlosi „paimti“ ir Vilniaus savivaldybę. Na, kad ji nebūtų „fignia“. Dėl tos „fignios“, tai atskira kalba. Žinant, kas ir kaip „tvarkė“ Vilnių, sunku būtų nesutikti su šiuo apibūdinimu, tik kontekstas to apibūdinimo būtų kiek kitoks. Čia vieno baltarusių istoriko Cimocho Akudovičiaus citata: „Mes čia įrodinėjame, kad esame balti ir pūkuoti. Bet mums svarbi koncepcija, kad Vilnia [Vilnius] – mūsų. Tai svarbi baltarusių naratyvo dalis. Tačiau ne ta prasme, kad mes norime atimti Vilnią iš lietuvių. Tai kvaila. Bet ta prasme, kad rusėnų jurisdikcija Vilnioje buvo visada… Mums labai svarbu sugrąžinti į Vilnią rusėniškus elementus, baltarusiškus elementus, kurie ten buvo per šimtmečius.“
Na, o dabar jau labai rimtai. Ar nenorėtų baltarusiai prieš „imdami“ Vilniaus savivaldybę, pradžioje paimti Minsko savivaldybės? O kartu gal ir savo valstybę sau patiems susigrąžinti?
Suprantu, kad atvykus į saugią šalį, kurios piliečiai nepabijojo savo laisvės atsikovoti, smagu vaikštinėti Vilniaus gatvėmis, mirkti kurortų baseinuose bei postringauti apie litvinizmą.
Ir juokauti šia tema galima tik labai santykinai, nes jau dabar Lietuvoje yra atvykę apie 60 000 Baltarusijos piliečių. Jie neva tai bėga nuo režimo. Tačiau, kai pasižiūri į prabangius automobilius su baltarusiškais numeriais, pasidaro labai įdomu, ar be režimo pagalbos ir palaiminimo verslams juos buvo įmanoma įsigyti? Ir kas jie? Ar nėra tai snaudžianti jėga, kuri atėjus reikiamam momentui gali būti mobilizuota antivalstybinei veiklai? Norėtųsi tikėti, kad VSD savo darbą atlieka tinkamai.
Be abejo, su kaimynais būtų puiku sutarti. Juo labiau su tais, su kuriais sieja bendra istorija.
Tačiau yra tam tikros ribos ir jos turi būti labai aiškiai nubrėžtos. Antraip atsiras erdvė tokioms pačioms spekuliacijoms, kaip dėl Krymo.
Paklausykit viso pokalbio, nuoroda ČIA.