Aktualijos

Aušrinė Balčiūnė. 2017 metų spalio 31-oji: paskutinis Garliavos šturmo liudytojų politinės bylos teismo posėdis

Written by Biciulystė Siūlo · 9 min read

Aušrinė Balčiūnė. 2017 metų spalio 31-oji: paskutinis Garliavos šturmo liudytojų politinės bylos teismo posėdis Šiandien ir vėl – jau šešti metai – rinkomės Kauno apygardos teisme, kad būtų toliau nagrinėjama Garliavos šturmo liudytojų byla. Liko visai nedaug – tik peržiūrėti likusius tris paskutinius vaizdo įrašus ir pasakyti baigiamasias kalbas.

Bylą ir toliau nagrinėja Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija – pirmininkas Rimas Švirinas, teisėjai Algirdas Jaliniauskas ir Viktoras Preikšas, kaltinimą palaiko prokuroras Ričardas Gailevičius. Posėdyje nepasirodė nei neva nukentėjusioji Sonata Vaicekauskienė, nei neva nukentėjusysis Nerijus Povilaitis. Užtat į posėdį, ir ne pirmą kartą, atvyko Laimutė Kedienė ir Olga Girdauskienė – moterys, kurios taip pat jau daugelį metų įsuktos į apgailėtiną teismų karuselių maratoną.

Peržiūrėti įrašai neparodė nieko naujo. Tik tai, kad tą ankstyvą 2012 m. gegužės 17-osios rytą žmonės buvo užpulti policijos pareigūnų nė nespėjus sugiedoti Lietuvos himno ir paskanduoti šūkį „Lietuva!“.

Teismui suteikus žodį, prokuroras Ričardas Gailevičius ir toliau aršiai laikėsi savo nuomonės, kad išteisintųjų kaltė yra visapusiškai įrodyta, nors per visus penkerius metus taip ir nesugebėjo, kaip vėliau pastebėjo advokatas Aidas Venckus, teismui pateikti nė vieno kaltės įrodymo. Visi jo įrodymai rėmėsi tik jo paties asmeniniais žodžiais ir asmenine nuomone, kad žmonės kalti. Nepaisant to, prokuroras išteisintiems ir toliau reikalavo griežčiausių bausmių.

Kalbas pasakė ir advokatai. Kadangi baigiamosios kalbos buvo išsakytos dar 2017 pavasarį, nenorėdamas kartotis advokatas Aidas Venckus tik papildė savo baigiamąją kalbą keliais taikliais pastebėjimais (apie jo baigiamąją kalbą galite paskaityti: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ausine-balciune.-garliavos-sturmo-byla.-antroji-instancija).

Advokatas A.Trumpulis savo kalbą papildė argumentu, kad dėl panašios situacijos jau yra suformuota Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika: „Pagal jau suformuotą Aukščiausio teimo praktiką nepklusimas antstolei turi būti teismo įvertintas kiekvieno asmeniškai ir individualizuotas, o ne taikomas kaltinimas bendrai visiems…“.

Netuščiažodžiavo ir kiti advokatai, tik paprašė teismo atmesti prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinį skundą kaip visiškai nepagrįstą.

Teismas taip pat suteikė galimybę pasisakyti ir išteisintiems – nė vienas kaltu neprisipažino, prašė teismo atmesti prokuroro R.Gailevičiaus skundą, o Svajūnas Trumpulis, tardamas paskutinį žodį, teismui pasakė taip:

„Jei mane nuteisite, prašau teismo nutartyje labai aiškiai nurodyti už kokius veiksmus esu nuteistas“. Šie žodžiai salėje sulaukė didžiulio pritarimo.

Pasisakyti teko ir man.

Aušrinės Balčiūnės baigiamoji kalba
2017-10-31
Kaunas
Labai gaila, kad praėjus 27-eriems Nepriklausomybės metams, šiandien mes, atrodo jau daug pasiekusios šalies piliečiai, vis dėlto dar trypčiojame dirbtinai sukurtame iliuzinės demokratijos pasaulyje, kartas nuo karto matydami pavyzdžius, kaip šioje šalyje kokia nors tam tikroms struktūroms nepalanki pilietinė iniciatyva yra persekiojama, naikinama, varžoma. Labai gaila, kad nors daug kalbama apie demokratiją, reikia pripažinti, kad šios šalies pilietinės visuomenės apraiškos tampa ribojamos, kai tik kokia idėja, mintis,  nuomonė ar nepatogių dalykų žinojimas tampa nepatogus ar net pavojingas tam tikroms struktūroms. Mes matome nemažai pavyzdžių, kaip nepatogumus keliančiai pilietinei iniciatyvai sunaikinti yra pasitelkiamos sovietmetį puikiai pasiteisinusios priemonės bei metodai.

Demokratiniame Vakarų pasaulyje pilietinė iniciatyva yra gerbiama ir skatinama. Išsivysčiusiose ES šalyse policijos pareigūnai į pilietinius sambūrius vyksta ne tam, kad numalšintų žmonių norą išreikšti savo nuomonę ir jėga, bauginimais nuslopintų pilietinę iniciatyvą, o tam, kad apsaugotų nuomonę išsakančiuosius nuo priešingai galvojančių pykčio ir agresijos. Mes matome daugybę pavyzdžių Europoje, kai taikiais mitingais, protesto akcijomis pilietinė visuomenė pasiekia įvairių tikslų ir laisvių. Mes matome daugybę pavyzdžių, kai gerbiama žodžio laisvė, kai suteikiama teisė piliečiui viešai išsakyti savo nuomonę, siekti susitarimo ar, galų gale, būti išgirstam. Tokia yra tikrosios demokratijos prigimtis, kuri visiškai suprantama ir gerbiama Europos Sąjungos šalyse, bet kažkodėl niekaip nesuvokiama Lietuvoje.

Tuo dar kartą buvo galima įsitikinti ir 2012 gegužės 17 dienos rytą.

Tą rytą mes, privačioje valdoje su tų namų šeimininkų leidimu pilietinę iniciatyvą demonstravę piliečiai, buvome sulaikyti policijos struktūrų ir štai jau penkeri metai tampomi po teismus. Štai jau penkeri metai apribotos mūsų teisės ir laisvės, atimtos galimybės studijuoti, gyventi ir dirbti ES šalyse. Negana to, dėl šio proceso didžiausiame Lietuvos dienraštyje „Lietuvos rytas“  įžeidžiančiais straipsniais jau penkeri metai yra viešai trypiama mūsų garbė ir orumas, formuojama nuomonė, kad Klonio gatvėję rinkosi ne morali visuomenė ar tiesiog žmonės, kuriems širdį skaudėjo dėl mažo vaiko nelaimės, o padugnės, marginalai, patvoriniai, valkatos. Visi tie teismų procesai, nuolat viešai formuojama nuomonė apie nusikalstamas gaujas, esą veikusias Klonio gatvėje, neigiamai atsiliepė kiekvienam iš mūsų darbo kolektyvuose, santykiuose su draugais, apribojo pasirinkimų galimybes.

Ir visa tai tik dėl to, kad kievienas iš mūsų 2012 m. gegužės 17 d. atvykome į Klonio gatvę vedami pačių gražiausių ir visiškai nesavanaudiškų paskatų – įsitikinti, kad prieš vaiką nebus panaudota jėga jo perdavimo metu. Tai, kas buvo deklaruota Kėdainių apylinkės teismo nutartyje.

Tai buvo paprasta, graži, pilietinė akcija. O jos Klonio gatvėje 2010–2012 m. vyko nuolatos – koncertavo ir rengė pasirodymus menininkai,  cirko artistai, buvo organizuojami mitingai, kuriuose kalbas sakė politikai, kunigai, o vakarais vienuolės organizuodavo vakarines pamaldas. Šiomis gražiomis pilietinėmis iniciatyvomis buvo išreiškiama visuomenės parama skaudžią nelaimę patyrusiai šeimai.

2012 m. gegužės 17 d. vyko antrasis vaiko perdavimas. Tos dienos rytą spontaniškai kilusi idėja apjuosti namą Lietuvos valstybės vėliavomis buvo tuoj pat įgyvendinta, taip išreiškiant savo palaikymą šeimai. Šią akciją iš esmės inspiravo 2012 m. kovo 23 dieną vykęs pirmasis vaiko perdavimas. Tą kovo 23-ios rytą teismo sprendimo vykdymą stebėję žmonės draugiškai tilpo kieme kartu su policijos pareigūnais. Žmonės laisvai judėjo kieme, turėjo galimybę vaiko perdavimą stebėti pro langus, filmuoti, fotografuoti. Po nepavykusios vaiko perdavimo operacijos piliečių darytos nuotraukos ir vaizdo įrašai buvo pateikti žiniasklaidai bei patalpinti internete, demaskuodami aukštų pareigūnų, vaiko motinos bei antstolės melą. Tą dieną vis dėlto vaiko perduoti nepavyko. Ir ne dėl tą dieną ten buvusių žmonių kaltės.

Tai, kas gi kitaip vyko 2012 metų gegužės 17 dieną? Kas gi buvo kitaip, kad tą rytą buvo pasitelktos tokios baisinės policijos pajėgos? Kas buvo kitaip, kad mes, taikūs piliečiai, buvome užpulti policijos pareigūnų net nepabaigus giedoti Lietuvos himno, prispausti prie namo, nesudarant jokios galimybės patiems pasišalinti? Kas buvo kitaip, kad žmonės buvo mėtomi nuo langų, durų, daužomi šautuvo buožėmis, spardomi ant pareigūnų batais mindomos Lietuvos vėliavos? Kas buvo kitaip, kad tada buvo purškiamos į veidus dujos, naudojamas elektrošokas, o namas apjuostas policijos pareigūnų lanku, kad gink Dieve, nei vienas pilietis neturėtų jokios galimybės žvilgtelėti vidun ir pamatyti, kaip vyksta vaiko perdavimas.

O kitaip buvo tai, kad buvo iš anksto suplanuota neleisti žmonėms užfiksuoti vaiko perdavimo fakto, kuris, mano nuomone, buvo suplanuotas teisėsaugos struktūrų – paimti vaiką bet kokia kaina, jei reikės, tai ir naudojant jėgą ir smurtą. Taip, ką draudė Kėdainių teismo nutartis.

Klonio gatvėje praleidau daug laiko – nuo pat 2010 metų. Atvykau ten kaip visuomeninės organizacijos „Tautos ateities forumas“ pirmininko Algimanto Matulevičiaus pavaduotoja, nes Garliavos istorijos įvykiais susidomėjimas buvo masinis – apie tai rašė ne tik žiniasklaida, – Garliavos įvykiai buvo aptarinėjami visur: pradedant kirpyklomis, baigiant Lietuvos partijų susirinkimais. Garliavos įvykiai sulaukė ir plataus visuomeninių organizacijų susidomėjimo. Po vizitų ten savo pastebėjimus pristatydavau „Tautos ateities forumo“ susirinkimuose.

2012 m. gegužės 17 d. rytą nepadariau absoliučiai nieko, dėl ko turėčiau būti jau penkerius metus tampoma po teismus: nė prieš vieną policijos pareigūną nepakėliau rankos, nepasakiau nė vieno blogo žodžio,  išvedama nesipriešinau, visą laiką telefonu kalbėjau su A.Matulevičiumi pasakodama apie tai, kas vyksta. Nėra nė vieno įrodymo, liudijančio, kad dariau kažką neteisėto ar nusikalstamo. Nė vienas pareigūnas apklausų metų manęs neatpažino, o filmuotoje ir fotografuotoje vaizdo medžiagoje nėra nė vieno įrodymo, įrodančio, kad šie mano žodžiai yra melas.

Tačiau vis dėl to aš esu čia, teismo salėje. Nors šalia manęs tą rytą stovėjęs ir taip pat besielgęs pilietis Sigitas Martinavičius šioje byloje yra apklaustas kaip liudininkas ir neteisiamas. Keistoka, tiesa? Keistoka, kai žmonės, atlikę tuos pačius veiksmus, kažkokiu mistiniu, nesuprantamu dedukcinės atrankos metodu tą rytą buvo suskirstyti į nusikaltėlius ir nenusikaltėlius. Vieni buvo sulaikyti, kiti – ne. Vieni iki šiol tampomi po teismus, kiti nubausti administracinėmis bausmėmis, o dar kiti apklausti kaip liudytojai arba jų byloje iš viso nėra. Nors iš esmės visi žmonės elgėsi vienodai. Tačiau kažkodėl baudžiami skirtingai.

Daug laiko praleidau Klonio gatvėje ir visai to nesigailiu, nes likimas man padovanojo galimybę pačiai savo akimis stebėti visą situaciją iš arti, pažinti Neringą Venckienę, senelius Kedžius, D. Kedytę. Ir,  nepaisant šioje istorijoje priimtų teismo sprendimų ar žiniasklaidoje nuolat pasirodančių, mano nuomone, užsakomųjų straipsnių, turinčių tikslą formuoti visuomenės nuomonę, aš ir šiandien manau, kad A.Ūsas, L.Stankūnaitė ir Furmanavičius yra tikrieji, tačiau pelnytos bausmės už savo nusikaltimus nesulaukę nusikaltėliai. Aš ir šiandien sakau, kad sąžiningesnio, teisingesnio, garbingesnio žmogaus už Neringą Venckienę nesu sutikusi per visą savo gyvenimą. Tokia mano nuomonė. Tokia mano teisė turėti tokią nuomonę.

Viena garsi prancūzų prokurorė yra pasakiusi, kad jei teisinėje sistemoje atsiranda nors vienas absoliučiai sąžiningas žmogus, sistema ima apsivalyti. Toks žmogus, mano nuomone, atsirado ir Lietuvoje. Tačiau visi matėme, su kokia jėga tas žmogus buvo išspjautas ne tik iš jos, bet ir iš darbo, namų, Tėvynės. Tai tik rodo, kad ši sistema tikrajam apsivalymui ir tikrajam atgimimui dar nesubrendusi. Nes tam reikia ne tik tiesos, bet ir drąsos. Viešas susidorojimas su Neringa Venckiene ir jos šeimos narių bei juos palaikiusių žmonių teisinis ir moralinis persekiojimas iki šiol – didžiulis šios valstybės skaudulys ir pūlinys, kuris taip lengvai neužgis, nors pasitelktos visos įmanomos priemonės siekiant nuteisti ir viską nugramzdinti į užmarštį.

Tik neteisybė ir neteisingumas taip lengvai neužsimiršta. Ir neužsimirš iki tol, kol nebus atverta tikroji tiesa. Tik tada padarytos žaizdos šeimai, visuomenei, moralei, teisingumui pradės gyti.

Tai, kad tą rytą buvau Klonio gatvėje, – geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime.

Kas gali būti kilniau nei užsistoti skriaudžiamą vaiką?

Kas gali būti prasmingiau, geriau ir žmogiškiau?

Džiaugiuosi, kad tą rytą buvau ten ir kad savo buvimu išreiškiau palaikymą nekaltai persekiojamai ir teisinėmis priemonėmis trypiamai šeimai.

Džiaugiuosi ir šiandien, kad ten buvau, ir sulig kiekviena diena tas jausmas tik stiprėja. Mano sąžinė absoliučiai švari.

Ir jeigu rytoj vėl iš naujo išauštų gegužės 17-osios rytas, aš vėl ten būsiu.

Galite tuo net neabejoti.

Teismas nuosprendį skelbs 2017 m. gruodžio 6 d. 15:30 val.

 

KOMENTARAI:

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-11-1 16:46

Bausi kaltus, visi džiaugsis, teisinga Valstybė. Bausi nekaltus, visi bijos. Tai ir baudžia nekaltus, nes stalinistai valdo Lietuvą, okupantas išeidamas pasiliko.
Taigi sekdamas pastaruosius įvykius ir surišdamas į vientisą procesą matau…., kad Rainių miškelio budeliai, kaip N.Dušanskis, Raslanas mėgavosi išpjautus lytinius organus sukišdami į burną. Rainių miškelio budelis N.Dušanskis pagavęs A.Ramanauską – Vanagą… ir aptikta, kad kankinimo būdu yra pašalinti kiaušinėliai ir t.t., tai parodo tą patį sadizmo pasireiškimą. O ką matome dabar…. Klonio gatvėje, Sauliaus Skvernelio pasiųsti ir Renato Požėlos instruktuoti, banditai su policininko uniformomis, nieko kito nesugalvojo, kaip šautuvo buože parsiguldę vyriškį daužyti jo lytinius organus. Visiškai toks pat braižas, viena jungiamoji sadistų grandis. Tai tokie valdo Lietuvą. Jei būtų kitaip, tai tą, kuris daužė šautuvo buože lytinius organus,bųtų išaiškinę ir tas sėdėtų KALĖJIME. Tačiau baudžiami yra NEKALTIEJI, kad visi bijotų. Taigi stalinistai valdo Lietuvą. Vienas tapo generolu, o kitas ministru pirmininku. Svaiginančios karjeros.

bus atlyginta       2017-11-1 14:49

Tai išeina, kad prokuroras Ričardas Gailevičius tuos 5 metus neaišku už ką gauna atlyginimą, valstybė perveda už jį įmokas “Sodrai” ir moka PSD mokestį. Jis naudojasi valstybės turtu, veltui eikvoja kurą. Taip yra apiplėšinėjama valstybė ir mokesčių mokėtojai. O valdžia ir įvairaus plauko egzperdai tuo pat metu triūbija apie žemą darbo našumą. Tai šio prokuroro veikla yra ne tik kad apgailėtino našumo, tai dar ir sukelia didžiulius nuostolius valstybei jau artimiausiu metu.

Stasys       2017-11-1 14:23

Aš nuo pat pradžių neabejojau, kad Deimantė sakė tiesą ir kad ji negalėjo būti primokyta, nes ir asilui turėtų būti aišku, kad tiek daug ir su visomis smulkmenomis neįmanoma primokyti mažamečio vaiko, o ir kam to reikia. Neabejoju, kad ji papasakojo viską, ką patyrė ir ką su ja ir jos pussesere tie dėdulės darė ….Bet, deja…. Visas tas absurdiškas teismų maratonas man atrodo kaip košmaras. Iš kur atsirado tas galingas buldozeris ir kas jį valdo, net, panašu ir aukščiausią valdžią ?  Gal, iščiuožę tankai prieš ketvirtį amžiaus savo “tankistus” paliko, kurie naikina mūsų valstybę, pasitikėjimą ja, skatina žmones bėgti iš savo Tėvynės ? Kas atsakys į šiuos klausimus ir pasakys, ką reikia daryti, kad surasti Tiesą, įtvirtinti Teisingumą, kad gyventume dorai, garbingai, sąžiningai, pasitikėdami viens kitu ? Vardan tos Lietuvos! ….

Furma       2017-11-1 13:14

Teisėjams – Furmanavičiaus bendražygiams (ypač Algirdui Jaliniauskui, kartu su juo nuteisusiam Gatajevus savaitę prieš galą) – labiausiai patiks ta Aušrinės baigiamosios kalbos vieta, kur šioji sako, kad jis nusikaltėlis, nesulaukęs tinkamo atpildo.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-11-1 4:26

Labai dvasinga Aušrinės Balčiūnės kalba. Tačiau norėčiau pasisakyti apie kitką.
Cituoju: “Negana to, dėl šio proceso didžiausiame Lietuvos dienraštyje „Lietuvos rytas“  įžeidžiančiais straipsniais jau penkeri metai yra viešai trypiama mūsų garbė ir orumas……”
Dabar vėl matome, kad Lietuva į rytus, kartu su Daiva Žeimyte ir R.Vanagaite apšmeižė Lietuvos didvyrį partizaną Adolfą Ramanauską – Vanagą. Tai iš esmės Lietuvos dvasinių pagrindų griovimas. Taigi Lietuva į rytus su visais savo propagandiniais kanalais yra Lietuvos GRIOVĖJAI.

Toliau, atsiminkime, kad dėl Klonio mergaitės visus amoralius antiteisinius veiksmus atliko OKUPACINĖ Lietuvos valdžia, tai yra Lietuvos griovėjai išrinkti antikonstituciškai.
Taip pat atsiminkime, kad viena vienintelė Lietuvos valdžios atstovė kovo 23 dieną pasielgė pagal įstatymą, moralę, sąžinę ir protą…. nors pasakė iš esmės elementarius žodžius….. IŠEIKITE, išeikite… Ir tai buvo Andželika Vežbavičiūtė, Lietuvos didvyrė. Apgynė nuo išsigumusios Lietuvos valdžios nuskriaustą vaiką, neleido išplėšti jos iš jos gimtų namų. Nepamirškite Lietuvos didvyrės Andželikos Vežbavičiūtės. Nugalėti banditų gaują teisingu žodžiu yra didvyriškumas.

Ir dar. Ponai amoralai R.Karbauskis, S.Skvernelis, G.Landsbergis NESITEIKĖ atsakyti seneliams Kedžiams dėl jų anūkės. Tai parodo, kad jie yra išsigimėliai ir jokia ne valdžia.

Kai valdžia panaudoja jėgą prieš patį mažiausią nuskriaustą vaiką, nuo tada jie tampa IŠSIGIMĖLIAIS. Valdžios galios turi būti naudojamos APGINTI silpnesnyjį. Tam ir turi būti naudojama valdžia.

Ir dar viena daug kartų kartota mintis. Lietuvos išsigimėlių valdžia, tuo metu buvo Dalia Grybauskaitė, Irena Degutienė, Andrius Kubilius ir Saulius Skvernelis pasiuntė į Klonio gatve BANDITUS, o ne policininkus, nors jie ir buvo aprengti policijos uniforma. Esmė tame, kad policininkai UŽKARDO nusiklatimus, o ne patys juos daro. Taigi plėšydami Trispalvę, naudodami jėgą, daužydami vyriškio lytinius organus ir užtikrindami jėgos ir cheminės atakos panaudojimą prieš Klonio mergaitę ir t.t. tapo išimtinai aukščiausio rango nusikaltėliais. Teismo sprendimas iki šiol neįvykdytas, ten nebuvo teismo sprendimo vykdymas, ten buvo BANDITIŠKAS grobimas, nes teismo sprendimas turėjo būti vykdomas NENAUDOJANT JĖGOS.

Šitie teismo procesai parodo, kad Lietuvą valdo IŠSIGIMĖLIAI.