Šimtatūkstantinės emigracijos iš Lietuvos į Vakarus rezultatas stebina ne tik geresnio gyvenimo ieškančių tikslais, bet ir nesuvokiama istorinių/ politių jaunųjų emigrantų projektų įvairove. Atrodo, atvykti į sveimą šalį ir įsijungti į senosios išeivijos kartos prieš pusę amžiaus sukurtos bendruomenės gretas tikslai aiškūs – tęsti toliau tradicinę tautinę bendruomeninę veiklą: teikti finansinę, kultūrinę, ekonominę, politinę pagalbą Lietuvai, garsinti pasauliui teigiamą Lietuvos vardą ir t.t. Tokia veikla turėtų vystytis savaime, be dirbtinai sukurtos centralizuotos PLB valdybos susireikšminusių komisijų: švietimo, kultūros, ekonomikos, finansų, projektų plėtros plananavimų, tačiau dabartinė PLB valdyba dirba kitaip, nes kaipgi parodysi savo valdžią ir galią, savo neeilinius dažnai Lietuvoje nepripažintus talentus, kaip iš Lietuvos mokesčių mokėtojų biudžeto išplėši „savo veiklai“ pinigų…Seniai įsitikinome, kad su senaja išeivijos karta numirė ir visi kilnūs išeivių norai padėti augti ir stiprėti Lietuvai.
„Mes ne emigrantai – mes antroji Lietuva“,- 2007m. Pasaulio lietuvių vasaros konferencijoje iš PLB valdybos tribūnos įrodinėjo( tik išrinkta į PLB valdybą) p. Jūratė Caspersen. Reiškia, „antrajai Lietuvai“ teisėtai priklauso Tėvynės privilegijos, valstybės biudžeto rezervai, ir…žinoma, pilietybė.
Neįtikėtina, bet žodžiai buvo stebuklingi.
Pasipylė Lietuvos valstybės biudžeto pinigai finansuoti užsienio Bendruomenių projektus. Niekas nesuskaičiuos kiek 2005-2018 metų laikotarpyje Lietuva nuplukdė milijonų dešimtkart daugiau uždirbantiems Lietuvą palikusiems emigrantams, nutraukdama nuo Lietuvoje likusių varguolių tėvynainių.
Ar tikrai milijonus plukdyti reikėjo- turėtų atsakyti tuometiniai LR valdžios vyrai, bet to niekada nebus. Reikia padėkoti „valstiečių“ seimui, kuris vienintelis pinigų plukdymui užsienio bendruomenėms tik 2019m. įjungė stabdžius…
Kaip savo veiklą supranta dabartinis lietuvis-emigrantas?
Geriausias pavyzdys būtų Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB). Jeigu iki 2006-jų metų, (esant gyviems keliems senosios išeivijos kartos nariams) viskas vyko natūraliai pratęsiant išeivių 50 okupacijos metų planuotų paramos Tėvynei Lietuvai projektų įgyvendinimą, tai nuo 2006-jų metų, viskas apsivertė tik pačių emigrantų reikalams ir naudai.
2006-ais žengusi į ŠLB vadovės postą naujoji Pirmininkė ėmėsi neįtikėtinos veiklos. Pirmu mostu iš Lietuvos biudžeto išplėšė šimtatūkstantinę finansinę paramą ir suorganizavo pasaulinę konferenciją dėl lietuvių kalbos dėstymo Vakarų Europos universitetuose, nesvarbu, kad lietuvių kalbos dėstymo problemas Vakarų Europos universitetuose turi spręsti Europos valstybių politikai, vadovaudamiesi tarptautinės konvencijos įstatymais, o ne vienos bendruomenės Pirmininkė, siekianti tik save pagarsinti!!! Tūkstančiai Lietuvos biudžeto išmesti į balą. Rezultatas, žinoma, NULINIS.
Įgimta ir išugdyta sovietinės propagandos meistrystė naujos ŠLB Pirmininkės asmenyje sėkmingai pradėjo griauti tautinės išeivijos 50 metų vykdytos patriotinės veiklos pamatus. Naujoji Pirmininkė per 10 vadovavimo metų taip niekada ir neparodė jokių iliuzijų, kad su išeivijos veiklos istorija emigrantai turi elgtis padoriai, pagarbiai ir sąžiningai.
Nežinau, kiek tautiečių yra skaitę kelioliką mano straipsnių(kol Pirmininkė neuždraudė redakcijoms juos skelbti!), pasaulio lietuviškoje spaudoje, kuriuose gyvais pavyzdžiais mėginau ginti senųjų išeivių garbę, aiškinau pasiaukojančią tautai jų veiklos reikšmę Tėvynės okupacijoje ir atgimus Lietuvai. Nesvarbu. Šiandien tie straipsniai jau neturi jokios reikšmės.
Svarbu tai, kad visam išeivijos istorinės veiklos sudarkymo procesui entuziazmą rodė ne tik Pirmininkės valdyboje atsiradusios pataikūnės, aklai paklūstančios kiekvienam savo Viršininkės mostui, bet, kad pasidomėti, ką rašo išeivijos archyvai iki šiol nesiteikia ir mokslų daktarai emigrantai, ir Lietuvos atsakingų institucijų didieji Ponai- net Profesoriai. Per visą dešimtmetį nė vienas iš jų neparodė jokios nuovokos apie karo pabėgėlių pokario politines aplinkybes Alpių krašte ir be galo sudėtingą pokario metų istorinį/politinį lauką, kuriame Šveicarijos konfederacijoje 1952-02-17d. oficialiai teisiškai įsikūrė pirmoji išeivijoje Lietuvių Bendruomenė (žr.ŠLB įkūrimo protokolą OIKOS 2014. NR2 (18) p. 139).
(Turime nepamiršti tų faktų, kad šalia karo pabėgėlių-Tėvynės patriotų tautinės veiklos (1949)Šveicarijoje įsikūrė nelegali Holokausto aktyvistų ir buvusių Wermachto karininkų organizacija „Lietuvių sąjunga“ (vadovas Wermachto armijos pulkininkas karo pilotas slapyvarde Giedrys). Kadangi „Lietuvių sąjungos „ veiklą privalo tyrinėti ne bendruomenės istorikai, o valstybės politikai knygoje „Alpių lietuviai“, 2005; senoji išeivijos karta buvo linkusi nutylėti. Tiesa, tos organizacijos (neleistinai LB vardu!!!) išleistu dezinformaciniu „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraščiu Nr. 1 (1951) ponios Pirmininkės buvo spėta pasinaudoti savo propagandos manipuliavimams… )
Ypač visus savo elgesiu iki šiol stebina LR lietuvių išeivijos instituto, kuriame saugomi pasaulio išeivijos archyvai, direktorius profesorius p. E. Aleksandravičius. Kas iš tikrųjų yra ponas Profesorius?
Absoliutus ir imperatyvus stabas?
Nepajudinamas bronzinis paminklas?
Per penkis metus susipratusiems lietuviams reikalaujant ištaisyti savo parašu patvirtintus grubius Tarptautinės konvensijos įstatymų pažeidimus aiškinant ŠLB įkūrimo datą – dar vis tebėra ištikimas savo arogancijai, toliau palikdamas savo parašą ant visai istorinės realybės neatitinkančios pažymos, kurią sumanipuliavo ŠLB Pirmininkė…(žr. str. https://www.biciulyste.com/lietuviai-pasaulyje/janina-survilaite-kas-atsako-uz-teisini-iseivijos-istorines-veiklos-islikima/)
Kokių galima tikėtis rezultatų atstatant istorinę išeivijos veiklos tiesą, jeigu paskleisti sovietinio melo ideologiją jokių užklandų iki šiol nėra? Melas lietuviškame pasaulyje ir toliau plinta kosminiu greičiu, sakytum, pretenduoja būti įrašomas į maximum melo registrą.
Ar nejuokinga, kad neteisinės/nelegalios ŠLB įkūrimo datos neleistinam įtvirtinimui, o ŠLB Pirmininkei tik pirštu pamojus:
- ŠLB emigrantai imasi organizuoti, fotografuoti ir filmuoti pseudojubiliejaus (menamo 65-mečio) šventę; Melą įtvirtinti istorijoje;
2 ŠLB visuotiname susirinkime priima spredimą/pasižadėjimą ir toliau nežiūrėti į išeivijos archyvus, o klausyti, ką sako „visažinė“ Pirmininkė(žr. 2014-02-28d protokolą) ir t.t.
Tai klasikinis sovietinės ideologijos skleidimo atvejis, kai apie protą ir sąžinę geriau neužsiminti…
Šių metų gegužyje pasirodęs Lietuvių fondo lėšomis išleistas katalogas „Egzodika“ arba Pasaulio lietuvių rašytojų antologija irgi patvirtina PLB valdybos „visagalybę“: prisiskirti sau kompetenciją nuspręsti, kas gali būti pripažintas pasaulio lietuvių rašytoju, o kam tokios teisės PLB valdyba niekada nesuteiks…
Negi iš tikrųjų aukšti reikalavimai stojant į LR Rašytojų sąjungą jau bus visai NEREIKALINGI!.?
Kur einate, mielieji emigrantai???