Šiandien Ukrainoje bjauriai sukantis Rusijos agresyviosios istorijos ratui, kasdieną matant pulkus iš savo Tėvynės išvarytų pabėgėlių, mintys nesulaikomai skrenda į Antrojo pasaulinio karo tragedijos laikus… Skaitant prof. Juozo Ereto pokaryje Romoje išleistą knygą „Tremtis – prakeikimas ar uždavinys“ ne kartą teko išgyventi Rusijos agresijos sužlugdytus lietuviškojo tautos elito likimus. Eretas lietuvius pabėgėlius Vakaruose guodė tuo, jog lietuvio moralinis idėjinis gajumas, laimei, turės ir teigiamų pasekmių. Giliai širdyje išsaugotus savo tautinės išminties šaknų perlus lietuviai gali drąsiai verti į pažangios taikios demokratiškos vakarietiškos kultūrinės patirties grandinę: „…reikia suprasti, kad lietuvio opozicija prieš rusišką politinę priespaudą, idėjinį terorą, dvasios išprievartavimą tik parodo, kad tauta morališkai dar yra sveika, kad jos pozityvios jėgos dar nepalaužtos, kad ji idėjiškai dar gali ir sugeba priešintis tamsioms užmačioms …“ (1974).
Šveicarijos išeivija švenčia savo Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) įkūrimo 50-metį 2002 m.
Tokios moralinės idėjos ryškėja, išeivijos archyvuose susipažįstant su 1945 m. Šveicariją pasiekusiu karo pabėgėliu, deja, anksti išeivijoje mirusiu, teisininku, žurnalistu Andriumi Koniukovu (gim. 1904 m.). Vytauto Didžiojo universitete jis sėkmingai apgynė diplominį darbą reta tema „Seksualiniai nusikaltimai ir teisė“, o dirbdamas medicinos ekspertu išleido knygą „Vaikai nusikaltėliai“. Prieškario Lietuvoje jau buvo įgijęs gražią literatūrinę patirtį, dirbo žurnalų „Spindulys“, „Lietuvos sparnai“, „Gailestingoji sesuo“ bei humoristinio laikraščio „Šakė“ redaktoriumi. Buvo nepaprastai jautrios sielos, Tėvynės ilgesio kankinamas, neapykanta ir prakeiksmu okupantams nuolat degančia širdimi, vienišuolis poetas lyrikas…
Išeivijoje savo apsakymus, noveles, reportažus, eilėraščius skyrė Tėvynės Lietuvos įvaizdžiui sureikšminti. Jo apsakymus, eilėraščius, noveles, reportažus nuolat spausdino Kanados lietuvių laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“ (pasirašinėjo Vilkaviškiečio slapyvardžiu).
„Žinau, manoj šaly rugiai jau plaukia, /deja, juos kirsti ruošias svetimi / Mūs sesės, broliai Sibiro platybėj galo laukia, / o Lietuvai šėtono pančiai kalami.“ (1946 m., Šveicarija)
Jo literatūrinių kritikos straipsnių cikle „Dėl tariamos bolševizmo evoliucijos“ aštriai kritikuojamas lietuvių parsidavėliškumas okupantams, jų kolaboravimas.
Įdomu, kad A. Koniukovui rūpėjo ne tik okupacijoje likusių lietuvių menininkų likimas, bet savo straipsniuose jis atvirai rašė ir apie rusų rašytojų padėtį, su gailesčiu kalbėjo apie A. Achmatovą, Zoščenką, jų tragišką likimą: „…tokie rusų literatūros švyturiai uždusinami totalizmo gniaužtuose.“ („Nepriklausoma Lietuva“, Kanada, 1946 m.)
Šveicarijos Yverdono pabėgėlių stovykloje Koniukovas buvo atsakingas už kultūrinę veiklą, o 1945 metų gegužę stovykloje susiorganizavus lietuvių išeivių chorui (vadovas – muzikos mokytojas, šakietis S. Stasiulis), choras sekmadieniais giedodavo Yverdono bažnyčios šv. Mišiose, pagal galimybes koncertuodavo įvairiuose Šveicarijos kantonuose. Jo prisiminimuose literatūriškai nuspalvintos kelionės keliaujant su karo pabėgėlių choru, kurio pristatymus vietiniams jis gražiai pristatydavo. Iš pradžių choro vadovas Stasiulis naudojosi tik iš Lietuvos atsivežtomis lietuvių kompozitoriaus S. Šimkaus natomis chorui, o vėliau iš Amerikos lietuvių parsisiųsdino daugiau ir savo repertuarą paįvairindavo kitais lietuvių kompozitorių kūriniais.
Vesdamas išeivijos choro pasirodymus, Koniukovas klausytojams paruošdavo trumpas paskaitas apie unikalaus lietuviško meno istorinius vingius, šimtmečius apimančią lietuviškos kultūros evoliuciją, įtaigiai kalbėdavo apie lietuviškojo meno paskirtį, sugebančią atspindėti prigimtinius jausmus ir išgyvenimus, kurie istorinių sukrėtimų panoramoje žiūrovus ir klausytojus ypatingai jaudino:
„Visi lietuviškų dainų tyrinėtojai lietuvių liaudies dainose įžvelgia liūdesio ir ilgesio pradus, todėl kitataučiai, pasiklausę lietuviškų melodijų, klausia: „ko traukiamas vežimėlis su Rimšos „Vargo mokykla“ ir lietuviška trobelė su Lietuvos peizažu susilaukė milžiniško pasisekimo. Kiek leido sąlygos vaikai buvo aprengti lietuviškais tautiniais rūbais… Šveicarų žiuri komisija lietuvaičių spektakliui paskyrė pirmąją premiją…“ („Alpių lietuviai“, p. 81).
1990 metų tradicinė Europos lietuviškų savaičių šventė žymėjo dviejų okupacijos išskirtų Lietuvos dalių – emigravusios ir okupuotosios – SUSIVIENIJIMĄ.
Šioje šventėje su Lietuvos delegacija į Šveicariją atvykęs poetas M. Martinaitis 1992 m. knygoje „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ rašė:
„Pabuvęs tokioj lietuviškoj draugijoj, supranti, kaip niekur kitur; kad lietuviai yra ir pasaulio tauta, kad tą jausmą ir tokią galybę mums išsaugojo išeivija – per savo vargą, savo skausmą ir tremtį… Tik kultūra, menas, poezija įvairiose pasaulio vietose pajėgia sudvasinti tokius regėjimo taškus, iš kurių gali pamatyti save, savo kraštą, patirti jo patrauklumą, suvokti savo nelaisvės dydį… Taip kartais išsipildo poezija, tampa mažyte tavo gyvenimo atkarpa…“ (101 psl.).
Gaila, jau ne visi Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) išeiviai galėjo pasidžiaugti, kai Lietuvos leidyklos išspausdino pirmąsias išeivijos literatūros antologijas – A. Zalatoriaus (2006 m.) ir D. Kuizinienės (2007 m.).