Jau seniai viešojoje erdvėje sklando nuostata, kad Žemėje – per daug žmonių. Atseit, jei nebus ribojamas gimstamumas, planetą ištiks visuotinis badas, žmonių skaičius skatins etninius ir politinius konfliktus, pagreitins neigiamus klimato kaitos pokyčius. Yra ir nemažai patikėjusių šia nuostata. Siekiant stabdyti gyventojų skaičiaus augimą, jau išbandyta daug priemonių.
Karas – siaubingas, bet labai pelningas verslas. Pati brangiausia pramonės produkcija – karinė technika, nors tikrai ne visada šios paskirties gaminiai sukurti remiantis pažangiomis mokslinėmis technologijomis. Net Antrajame pasauliniame kare buvo panaudoti ir primityviausi įrenginiai. Prisiminkime ir Japonijos lakūnų savižudžių – kamikadzių lėktuvus, galėjusius tik nugabenti sprogmenis iki priešininko pozicijų arba naudotus tiesioginiams smūgiams į taikinius. Dabartinė karo technika taip pat įvertinta pačia aukščiausia kaina.
Po karo dažniausia atsiveria neregėtai plačios investavimo galimybės. Reikia greitai atkurti pramonę ir paslaugų infrastruktūrą, suremontuoti buvusias ir tiesti naujas transporto magistrales, apgyvendinti personalą. Sovietų imperijos užgrobtose teritorijose reikėjo per labai trumpą laiką suteikti būstus asmenims, kurie turėjo užpildyti naujų įmonių cechus. Apie tai, kad iš gelžbetonio blokų sumontuoti daugiabučiai nebus nei patogūs, nei gražūs, naujiesiems vadovams nerūpėjo, nes buvo svarbiausia greitai apgyvendinti kuo daugiau darbo jėgos. Šiandien dažnai iškyla klausimas, ar verta renovuoti tuos primityvius griozdus, ar juos nugriauti, bet lėšų trūkumas, vietos ir kitų išteklių stoka apsunkina net labai perspektyvių projektų įgyvendinimą. Juk kiekvienoje dėžėje – dešimtys ir šimtai šeimų, kurioms nuolatinio būsto reikia dabar.
Žinoma, atkuriant karo nusiaubtas teritorijas atsiveria ir techninės pažangos galimybės. Kuriamos naujos pramonės šakos, diegiamos naujos technologijos, statomi profesinio rengimo ir mokslo centrai. Vokietija ir Japonija tapo tokios pažangos simboliais O karo aukos liko istorijos (neretai – neobjektyvios) vadovėliuose ir kapuose, gal net trukdančiose statyboms. Kapinės paverčiamos verslo centrais, poilsio ir pramogų parkais. Kas iš naujosios kartos atstovų susimąsto, kad linksmi spektakliai, trankūs koncertai ir pompastiški oficialūs renginiai vyksta ant pamirštų žuvusiųjų kūnų? Amžinojo poilsio vietomis jų tikrai nepavadinsi. Karų aukos dingsta abejingoje statistikoje. Kiek žuvo Antrajame pasauliniame kare, oficialiai trukusiame šešerius metus? Istorijos šaltiniai sako: 50-70 milijonų. Tai kiek iš tikrųjų? Penkiasdešimt ar septyniasdešimt? Dar pridėkime karuose suluošintus, vos kelerius metus kančiose gyvenusius po „pergalės švenčių“
Po Antrojo pasaulinio karo buvo apsispręsta, kad visi konfliktai bus sprendžiami tik taikiai –derybų keliu. Įkurta ir šios paskirties institucija – Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). Pastatyti milžiniški Jungtinių Tautų rūmai, parengtos narystės taisyklės, suplanuotas biudžetas, paskirti valstybių atstovai, įdarbintas juos aptarnaujantis personalas. Sukurtos net „taikos palaikymo“ karinės pajėgos. Bet taika žemėje neįsiviešpatavo. Ir negalėjo įsiviešpatauti, nes karų priežastys aptartos tik apgraibomis, ne visi jo sukėlėjai įvardinti. Dar baisiau, kad dalis jų paskelbti prisidėjusiais prie karo nutraukimo, taigi lyg atnešusiais žemei taiką.
Sovietinių karo nusikaltėlių niekas net nepabandė įvardinti ir nubausti. Priešingai, jie net įgijo galimybę pasisavinti užgrobtų tautų žemes ir pakeisti jų gyventojų sudėtį. Istorinė tiesa žmonijos nepasiekė. Ryškiausias pavyzdys – Rytų Prūsijos krašto pavertimas karo grobiu ir branduoliniu poligonu – pavojaus visai žmonijai židiniu. Žadėta Taikos konferencija dėl šio krašto likimo taip ir nesurengta, o vienas iš pagrindinių žudikų – Josifas Stalinas buvo apskelbtas geruoju „dėde Juozapu“. Apie prieš pat karą vykusius bendrus nacių ir sovietų paradus pokarinio pasaulio galingieji nelabai nori prisiminti iki šiol. Apie masines sovietų užgrobtų valstybių gyventojų tremtis, apie mirties stovyklų („gulagų“) sistemą ki šiol nėra informacijos daugelio Vakarų valstybių mokyklų vadovėliuose.
Todėl ar reikia stebėtis, kad apie Rusijos kasdien vykdomus karo nusikaltimus, apie kasdien žūstančius Ukrainos gyventojus, apie sugriautas šios valstybės mokyklas ir ligonines, sudaužytas gamyklas, iki šiol buvusias pragyvenimo šaltiniu, apie sunaikintus būstus, apie tūkstančius pagrobtų vaikų nelabai žinoma net Vatikane.
Ką JTO padarė, kad nutrauktų šiuos karo nusikaltimus? Atvirai pasakius, nieko. Dar daugiau: karo nusikaltėlių atstovai ir toliau „posėdžiauja“ kaip nuolatiniai Generalinės Asamblėjos nariai, tarsi jiems būtų pavesta rūpintis pasaulio taika. Net prieš Antrąjį pasaulinį karą sovietų atstovai, užpuolę Suomiją, buvo pašalinti iš tarptautinių organizacijų. O dabartiniai pasaulio galingieji veblena, kad Ukrainai galbūt atvers kelią į NATO, kai … pasibaigs karas. Tik Lenkijos ministras pirmininkas Mateusz Morawiecki pasisakė už tai, kad Ukraina turi gauti galimybę įstoti į NATO. Jis priminė, kad Ukrainai reikia tikrų saugumo garantijų, nes ji kovoja ne tik už savo suverenitetą ir teritorinį vientisumą, bet ir už taiką visoje Europoje.
Kodėl žudikai iki šiol turi galimybę šantažuoti visą žmoniją? Ar visas pasaulis dabar yra priklausomas nuo išprotėjusių Rusijos nusikaltėlių gaujos narių užgaidų? Ir pagaliau, ar tik praeitų metų vasario 24-ją šie nusikaltimai prasidėjo? Kur buvo pasaulio galingieji, kai buvo užpulta Moldova ir Sakartvelas? Kur jie buvo ir gerokai anksčiau, kai buvo keičiamos po Antrojo pasaulinio karo nustatytos valstybių sienos, arba kiek vėliau įvykdytos karinės avantiūros Vengrijoje ir Čekijoje?
Neturint pasaulio saugumo sistemos, nesukūrus taikaus tarptautinių konfliktų reguliavimo mechanizmo, niekas negali būti garantuotas, kad branduoliniu šantažu nepasinaudos kita nusikaltėlių, svajojančių apie įsiviešpatavimą visame pasaulyje, grupuotė. Valstybės agresyvumą lemia jos politinė sistema. Po Antrojo pasaulinio karo pasmerkus nacistinę ideologiją, komunistinė sistema taip ir liko nedemaskuota. Liko neaptarta kitų šios sistemos užvaldytų šalių, iš kurių ryškiausi pavyzdžiai yra Kinija ir Šiaurės Korėja, politika. Apie tai, kad Kinijoje jau daug dešimtmečių veikia sovietinio tipo mirties stovyklų sistema, seniai žinoma. Vien vadinamoji „kultūrinė revoliucija“ pareikalavo maždaug 8 mln. gyvybių, o beveik 17 mln. buvo represuota. Bet tai – tik apytikriai skaičiai, nes tikslios statistikos komunistinėje sistemoje niekada nebuvo.
Nė viena tauta, gyvenanti šalia Kinijos, negali jaustis saugi. Vien Tibeto okupacija pareikalavo maždaug 1,2 mln. tibetiečių gyvybių. O kaip į šią Kinijos komunistų avantiūrą reagavo JTO ir kitos tariamai už taikos išsaugojimą atsakingos organizacijos? Ar ne todėl, kad šio nusikaltimo organizatoriai liko nenubausti, nuolatiniame pavojuje ir dabar yra 24 mln. Taivano gyventojų. Tačiau šiai valstybei net nėra suteiktas JTO nario statusas, o pasaulio galingieji atvirai pritaria „vienos Kinijos“ taktikai.
Suprantama, kad neturint efektyviai veikiančių institucijų, galinčių sustabdyti ir nubausti karo nusikaltimų vykdytojus, tenka ieškoti kompromisų net su nusikaltėliais, imtis labai sudėtingų diplomatinių sprendimų ir, žinoma, skirti vis daugiau lėšų gynybai. Stiprinama valstybės sienų apsauga, modernizuojama karinių institucijų infrastruktūra. Tenka įsigyti vis daugiau karinės paskirties priemonių, kurti arba pirkti karinę techniką ir šaudmenis, t. y. didinti gynybai skiriamą valstybės biudžeto dalį. Visa tai labai daug kainuoja. Bet ar tikrai ginkluotės struktūrų kūrimas gali išsaugoti taiką? Ar tikrai tik strategija „Nori takos – ruoškis karui“ yra vienintelė pasiteisinusi.
Žinoma, Ukrainai ginklų ir šaudmenų reikia dabar. Ta pagalba jai pažadama, tačiau dažniausiai suteikiama tik po kelių mėnesių ar net pusmečio, apie tai garsiai ištrimitavus, t. y. įspėjus užpuoliką ir suteikus jam galimybę pasiruošti. Žavimasi šios tautos ryžtu ir gebėjimu apsiginti, tačiau tas nusiteikimas pirmiausia reiškia šimtus kasdien paaukotų gyvybių ne tik milžiniško ilgio fronte, bet ir visoje valstybės teritorijoje, kai apšaudomi tiek miestų miegamieji rajonai, tiek duoną teikiantys kaimai. Ką tik susprogdinus Dniepro užtvanką, mirties ir epidemijų pavojus kilo dešimtims tūkstančių.
Kokią pagalbą šiai tautai suteikė Raudonasis Kryžius ir kitos tarptautinės institucijos. Kaip apsiginti nuo žudiko, turinčius keturgubai daugiau gyventojų – potencialių kareivių juos patarnaujančių bei milžiniškus gamtos išteklius, leidžiančius išvengti tarptautinių sankcijų, beje, pastoviai apeinamų? Dešimtys valstybių dalyvauja šioje aferoje, nes jų vadukai mato tik pinigų srautus, o ne bombų sudraskytus arba po griuvėsiais uždususius ukrainiečių vaikus.
pozicija.org