Aktualijos

Kelios citatos. Atgavus sostinę: prieš 78 metus į Vilnių iškilmingai įžygiavo Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenė

Written by Biciulystė Siūlo · 3 min read

Kelios citatos. Atgavus sostinę: prieš 78 metus į Vilnių iškilmingai įžygiavo Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenė Vilniaus atgavimo 78-ųjų metinių proga, keletas citatų iš ano meto spaudos.

Populiarus to meto britų savaitraštis „The Sphare“, Vilniaus atgavimo proga, 1939 m. lapkričio 25 d. laidoje, paskelbė nuotraukomis iliustruotą straipsnį, kuriame rašė: „Miestas buvo rastas pusiau išbadėjęs ir Lietuvos kariuomenės įžengimą tuojau pasiekė gausūs traukiniai, kurie gabeno visų rūšių maistą ir reikmenis. Lietuvos pareigūnų energingi žygiai greitai atstatė tvarką. Miestas dabar yra tapęs Lietuvos gyvenimo centru ir, esame įsitikinę, su pasitikėjimu žiūri į savo šviesenę ateitį.“

Tuo metu kitose Lenkijos dalyse, kurios buvo okupuotos Sovietų Rusijos, pasak to meto spaudos, atsidūrė 8 milijonai katalikų, neskaitant 80 tūkstančių Rytų apeigų katalikų, su daugiau kaip 5 tūkstančiais kunigų. Tarp jų, be abejo, yra tūkstančiai lietuvių. Kiek jų komunistai sukiš į kalėjimus visam gyvenimui, kiek išsiųs į Sibirą ir kiek sušaudys? – klausė spauda.

„Lietuviai su mumis, t.y. su inteligentija elgiasi džentelmeniškai, bet su lenkų visuomenės drumzlėmis – guminių lazdų padedami, – Panevėžio laikraštis „Garsas“ (1940 m. sausio mėn.) cituoja Vilniaus lenkės laišką. – Pasibjaurėtini tie rėksniai, kurie nejaučia padėkos už tai, kad taip svetingai Lietuva priėmė lenkus pabėgėlius. Lietuvos kariuomenė yra graži, puikiai pasirengusi; o policija – blizga savo išvaizda ir švarumu; raudoni, augaloti, gražiai nuaugę vyrai; matyti, gerai valgydinami; net malonu pažvelgti; elgesys su poniomis – žavi. Labai gailiuosi, kad nemoku lietuvių kalbos; tai vienintelis dalykas, kuris mus skiria…“

Kitame 1940 m. sausio mėn. numeryje „Garsas“ rašo, kad „lenkai lietuvių svetingumo ir jiems teikiamų laisvių neįvertina“. Palyginus lenkų padėtį vokiečių ir bolševikų okupuotose Lenkijos dalyse, „Lietuvoje jie turi tikrą rojų“. Tuo metu lenkų jaunuomenė, „vyresniųjų kurstoma, kelia streikus. Vilniuje ir jo srityse varoma nepalanki propaganda prieš Lietuvą ir visa, kas tik lietuviška. Agitatoriai stengiasi įtikinti, kad dabartinė būklė esanti laikina, kad kraštas vėl grįšiąs prie lenkiškos „mocarstvos“, kuri po karo būsianti dar didesnė, kad jos sienos bus „od murža do morža“, t.y. nuo Baltijos iki Juodųjų jūrų. Ir tas maistas bei pašalpos, kuriomis dabar naudojasi suvargę ir bandaujantys vilniečiai, esąs ne lietuvių, bet gaunamas iš Anglijos, Amerikos ir kitų šalių“. Laikraštis priduria, kad lietuviams, matyt, „priseis dar nemažai padirbėti, iki lenkų apaštalų užleistos miglos ir svaigulys bus išblaškyti ir jų sufantazuotos minios susivoks.“

Straipsnyje „Lenkijos žmonių padėtis“ Čikagos dienraštis „Draugas“ 1940 m. sausio 30 d. laidoje taip atsiliepia: „Iš įvairių šaltinių gaunamos žinios apie liūdną Lenkijos žmonių padėtį, apie kurią ir Vatikanas yra gavęs smulkmeniškų pranešimų per Lenkijos primą kardinolą Hlondą.

Paskaičius tų pranešimų, vaizdas susidaro labai skaudus: persekiojama Katalikų Bažnyčia siekiant sunaikinti katalikybę lenkų tautoje; jauni lenkų vaikai išvežami į Vokietiją ir auklėjami pagoniškoj nacių dvasioj; daugybė inteligentijos sušaudyta, į kalėjimus uždaryta arba išvežta į koncentracijos punktus Vokietijoj; lenkus ūkininkus išveža į Vokietijos gilumą ir juos apgyvendina baisiausiose sąlygose, dažnai atskirdami žmonas nuo vyrų, suardydami šeimas; visi suimtieji lenkai esą plakami rykštėmis iki apalpimo ir kitokiais būdais kankinami.

Lenkų padėtis nacių užimoj Lenkijoj, kaip matome, tikrai nepavydėtina. Gal tos žinios yra bent kiek perdėtos? Bet Vatikanas jokių žinių neskelbia gerai neištyręs. Bet kokias žinias skelbdamas jis yra labai atsargus. Nepamirškime, kad Vatikanas bent formaliai dar palaiko diplomatinius santykius su Vokietija. Dėl to nieko netikro apie Vokietijos nacių darbus neskelbtų.

Ne geresnė žmonių padėtis yra ir bolševikų užimtoj buvusios Lenkijos dalyje. Bolševikai dar žiauriau negu naciai persekioja ne vien tik lenkus, bet ir ukrainiečius, gudus, lietuvius kitų tautybių žmones. […]

Šiandien patys didžiausi lenkų šovinistai turi pripažinti, kad laimingiausieji tie jų tautiečiai, kurie yra subėgę į Lietuvos atgautąją Vilniaus krašto dalį, arba kurie iš seniau ten gyveno. Lietuva aprūpino juos ir pastoge, ir drabužiais, ir maistu, nedarydama jokio skirtumo, kokios tautybės ir religijos yra žmogus. Gaila, kad jų tarpe vis dėlto atsirado Lietuvai nedėkingų, drįso protestuoti, nes būk tai Lietuva, užimdama Vilnių, „pagrobusi Lenkijos dalį“, svajoja atstatyti Lenkiją su Vilnium, kuris, kaip patys lenkai turi gerai žinoti, neginčijamai Lietuvai priklauso.

Nežiūrint to, kad lenkai, valdydami pagrobtą nuo Lietuvos Vilniaus kraštą per aštuoniolika su viršum metų lietuvius kankino, persekiojo, į kalėjimus kišo, ištrėmė ir net žudė, nežiūrint, kad per ištisus šimtmečius stengėsi sulenkinti lietuvių tautą ir ją sau pasiglemžti, mes nesityčiojame iš jų skaudžios šiandieninės padėties. Priešingai – mes jiems užuojautą reiškiame, nes aiškiai žinome, kad dėl lenkų imperialistų vadų klaidų, dėl jų pridarytų savo kaimynams skriaudų, nekalta yra lenkų liaudis. Ir jei naciai ir bolševikai tą liaudį kankina, jei atima iš jos žemes, duonos kąsnį, pastogę, suardo šeimas, atima vaikus, uždraudžia jai Dievą garbinti, daro beširdiškai, nežmoniškai ir tai civilizuotame pasaulyje turi iššaukti didelio pasipiktinimo ir protestų. Nepaisant, kokia tauta patektų į tokią padėtį, į kokią šiandien yra patekusi lenkų tauta, krikščioniškoji artimo meilė reikalauja ją užjausti ir jai padėti. Mūsų tauta šiuo atžvilgiu savo pareigą atlieka: šelpdama atgautojo Vilniaus krašto žmones ir pabėgėlius, lenkų neišskiria, nors jie jau ir mėgino įkąsti tą ranką, kuri juos maitina.“