Partizanų troba. Partizanų ryšininkės Jadvygos Bieliauskienės pasakojimas apie Kardo rinktinės partizanų švęstą Vasario 16-ąją 1948 m.
Mano tėvų sodyba Rūdaičių kaime (Kretingos valsčius) stovėjo ant kalniuko. Iki miškelio buvo beveik kilometras. Šventės išvakarėse, tai yra iš vasario 15-osios į vasario 16-ąją, tėvų namuose Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Palangos Narimanto kuopos partizanai šventė Vasario 16-osios 30-metį.
Vyrų susirinko per trisdešimt. Namai atrodė saugūs. Tų pačių metų sausio 9 dieną tėvas buvo davęs ryšininko priesaiką, gavo Mėnulio slapyvardį.
Mano antroji motina, mirusios mamos pusseserė, taigi mano teta, buvo labai gera šeimininkė. Ant stalo buvo pridėta skanių valgių. Mes, gimnazistai, Palangos mieste išklijavę atsišaukimus (mūsų pieštus plakatus su Stalino karikatūra klijavo kiti), pėsti atėjome į mūsų namus. […]
Pirmiausia visi sugiedojome Tautos himną. Paskui buvo sakomos patriotinės kalbos. Kalbėti teko man, devyniolikmetei. Tėvas taip pat pasakė kalbą. Jadvyga Žibinskaitė, Palangos gimnazijos poetė, deklamavo savos kūrybos eilėraščius, Maironio poeziją. Skambėjo prasmingi Bernardo Brazdžionio posmai apie tremtį ir nuostabusis eilėraštis „Aš čia, gyva“, tarsi būtų specialiai parašytas tam vakarui.
Pasivaišinus atskirame kambaryje, mes, keturi gimnazistai, davėme „B“ klasės partizano priesaiką veiklai laisvėje. Priesaiką priėmė Steponas Skersys-Kovas, kuopos vadas, ir Pranas Benetis-Maželis. Tie mes – tai Zinaida Kiauleikytė-Dubysa, Stasys Sermontis-Klevelis, Jadvyga Žibinskaitė-Vilnelė ir aš, Jadvyga Šilauskaitė-Šatrija. Mūsų darbas – rūpintis partizanų spauda, rašyti, platinti ir kitus uždavinius vykdyti. Vadinomės slapyvardžiais.
„Kovojom Ąžuolais, palūžom Ąžuolais, mirėm Ąžuolais ir šlamėsim Ąžuolais, tiems, kas Tėvynę myli“.
