Pirmuose straipsniuose aptarėme Vakarų persiorientavimą po TSRS iširimo – politinės
Europos Sąjungos (ES) sukūrimą 1992 m. vasario 7 d. pasirašant Mastrichto sutartį, kuriai
įsiteisėjus 1993 m. lapkričio 1 d., Džordžas Sorošas paskelbė, kad ES ir NATO – dvi
neatskiriamos sudedamosios dalys naujo tipo saugumui užtikrinti, o NATO, kuri yra daug
platesnė nei kariniai reikalai, turi kištis į valstybių vidaus politinius pokyčius ir santykius tarp
valstybių www.georgesoros.com/1993/11/01/toward-a-new-world-order-the-future-of-nato/. Šių
įvykių ištakos – II pasaulinio karo pasekmės. Todėl aptarkime kertinius antihitlerinės koalicijos
susitarimus ir jų vėlesnius peržiūrėjimus, ko pasekoje tarptautinis saugumas buvo užtikrinamas
dviejų didžiųjų galių – TSRS ir JAV – susitarimais.
1942 m. sausio 1 d. Vašingtone 26 valstybės pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją, kuria
įsipareigojo besąlygiškai tęsti karą su Vokietija ir nesudaryti su ja ar jos sąjungininkais atskirų
susitarimų. 1943 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 1 d. Teherane Jungtinė Karalystė (JK), TSRS ir
JAV aptarė pasaulio suderinimą po karo ir antrojo fronto Europoje atidarymą 1944 m. gegužę.
1945 m. vasario pradžioje Kryme TSRS, JAV ir JK susitarė okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją,
atriboti okupuotas teritorijas, atskirą zoną suteikiant ir Prancūzijai. JK ir JAV sutiko su Rytų
Lenkijos atidavimu TSRS, o Lenkijai atiduoti didžiąją dalį Vokietijos Rytprūsių.
1945 m. gegužės 7 d. Reimse (Prancūzijoje) pasirašytas Vokietijos besąlyginės
kapituliacijos aktas, turėjęs įsigalioti gegužės 8 d. 23:01 val. vietos laiku. Tačiau šis aktas
netenkino TSRS. Todėl Berlyno priemiestyje Karlshorste buvo pasirašytas išplėstas kapituliacijos
aktas. Sąjungininkai susirinko gegužės 8 d. 23:45 val. maršalo Georgijaus Žukovo kabinete.
Pasirašymo salėje paaiškėjo, kad tekste rusų kalba stinga kelių sakinių. Po vidurnakčio, 00:16 val.
vietos laiku, Vokietijos feldmaršalas V. Keitelis pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Reimse
pasirašytas aktas pradėjo galioti gegužės 8 d. 23:01 val., o pataisytą kapituliacijos akto versiją V.
Keitelis pasirašė 75 minutės po to, kai TSRS jau buvo gegužės 9 d. 01:01 val. Vakarai šią pergalę
mini gegužės 8 d., o TSRS ir Rusija – gegužės 9 d. Nesusitarė…
1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijoje TSRS, JAV ir JK sutarė, kad
Vokietiją okupuos TSRS, JAV, JK ir Prancūzijos kariuomenės. Sutarta ir nauja Lenkijos –
Vokietijos siena, sutarta sukurti bendrą karinę komendantūrą, turėjusią demilitarizuoti Vokietiją.
Berlynas buvo padalintas į keturis okupacinius sektorius: amerikiečių, britų, prancūzų –
Vakaruose, ir TSRS – Rytuose. Vakarų sektoriai buvo apsupti TSRS priskirtos okupacinės zonos.
Potsdamo susitarimai neskelbti, tik komunikatas. Todėl kyla interpretacijos ir dėl
Karaliaučiaus krašto atidavimo Tarybų Sąjungai sąlygų bei terminų. Taip susiklostė pokario
Europos valstybių sienos, kurių neliečiamumą įtvirtino 1975 metų Helsinkio pasitarimo
Baigiamasis aktas, kuriuo sutarta dėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo principų. Už sutartą
pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą ir ekonominio bendradarbiavimo
įsipareigojimus Rytų blokas sutiko su Vakarų šalių reikalavimais į šį aktą įrašyti normas,
reguliuojančias pagrindines žmogaus teises ir laisves. JAV Prezidentas G. R. Fordas prieš
Baigiamojo akto pasirašymą patikino, kad JAV nekeis požiūrio į TSRS įvykdytą Baltijos šalių
okupaciją ir aneksiją, tačiau šį Helsinkio aktą vis dėlto pasirašė.
1948 m. birželio 20 d. Vakarų okupacinėse zonose senąsias reichsmarkes pradėjus keisti į
naująsias Vokietijos markes, TSRS pabūgo, kad praras savosios Vokietijos dalies kontrolę, ir
birželio 24 d. naktį pradėjo Vakarų Berlyno blokadą. Dėl to JAV ir Didžioji Britanija atidarė oro
tiltą. 1949 m. gegužės 12 d. blokada buvo nutraukta. Manoma, kad tam turėjo įtakos 1949 m.
balandžio 4 d. Vašingtone pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, kuria sukurta NATO.
Vakarų valstybės atmetė TSRS siūlymus sukurti vieną Vokietijos valdžią. Taip buvo
sukurtos dvi vokiečių valstybės: 1949 m. gegužės 23 d. – Vokietijos Federacinė Respublika
(VFR), o 1949 m. spalio 7 d. – Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Rytų Berlynas tapo
VDR sostine, o Vakarų Berlynas gavo laisvojo miesto statusą.
Dvi Vokietijos, du Vietnamai, dvi Korėjos, dvi Kinijos dalys… O Ukrainų kiek bus? Taip susiklosčiusio Vakarų-Rytų Šaltojo karo pusiausvyra palaikyta ne tik kariniais aljansais
(1955 m. birželio 5 d. bendrai gynybai nuo galimo užpuolimo Rytų Europos šalys sukūrė
Varšuvos sutarties organizaciją, kuri nustojo galios ją nutraukus 1991 m. liepos 1 d.), bet ir dviejų
supergalių (JAV ir TSRS) branduolinio ginklo grėsme.
1945 m. rugpjūčio 6 d. ir 9 d. JAV numetė atomines bombas Japonijos miestuose
Hirosimoje ir Nagasakyje, nors paslapčia branduolinį ginklą buvo išbandžiusi prieš keletą
mėnesių. JAV tai naudojo TSRS spaudimui, tačiau J. Stalinas manė, kad JAV nepradės karo prieš
Europos išlaisvintoją TSRS. TSRS pirmąjį branduolinį ginklą išbandė 1949 m. rugpjūčio 29 d.
Prasidėjo rungimasis šios strateginės ginkluotės srityje, pradėti gaminti termobranduoliniai
ginklai. Tarybiniai mokslininkai sukūrė ir vandenilinę bombą.
Aktyviai kurtos ir branduolinių užtaisų paleidimo priemonės, visų pirma, strateginiai
bombonešiai. JAV pirmavimą šioje srityje TSRS neutralizavo tarpžemininių balistinių raketų
(TBR) kūrimu, povandeniniais laivais. 1957 m. spalio 4 d. TSRS į kosmosą išskraidino pirmąją
TBR ir pirmąjį dirbtinį žemės palydovą. JAV pirmąją TBR išskraidino 1959 m. spalio 31 d.
Buvo kuriamos ir įrengiamos priešraketinės gynybinės sistemos, radarai, leidžiantys susekti
atskrendančias raketas, įrengiamos didžiulės atominės slėptuvės ir požeminės vadavietės valstybių
vadovybei bei vyriausiems štabams, atominės slėptuvės civilinės gynybos sistemoje civiliams.
1961 m. spalio 30 d. Naujosios Žemės poligone TSRS įvykdė galingiausią 58 Mt
termobranduolinį sprogdinimą. 1961–1962 m. bendra sprogimų šiame poligone 300 Mt galia
viršijo visų kitų branduolinį ginklą turinčių valstybių 1945–1980 m. sprogimų galią. Branduolinių
bandymų padariniai bus juntami 5600 metų. Branduolinius ginklus turi JAV, Rusija, Prancūzija,
JK, Kinija, Indija, Pakistanas, Izraelis, Šiaurės Korėja, kuria dar apie 12 valstybių. Stokholmo
tarptautinio taikos tyrimų instituto duomenimis, 2011 m. pasaulyje buvo daugiau kaip 20000
branduolinio ginklo vienetų.
Atominiai arsenalai ir karo rizika sparčiai didėjo. Po Karibų krizės abipusio susinaikinimo
baimė ir dėl ginklavimosi varžybų atsiradusios ekonominės problemos lėmė tai, kad TSRS ir JAV
nusprendė susitarti dėl sąlygų, ribojančių branduolinio arsenalo didėjimą. Buvo pasirašytos
sutartys SGA-I ir SGA-II, draudžiančiosios branduolinius bandymus ir ribojančios radarų
sistemas. Tačiau branduolinės atsargos didėjo, sukurtos raketos, skraidinančios kelis užtaisus.
JAV Prezidentas R. Reiganas atsisakė nusiginklavimo ir grįžo prie ginklavimosi varžybų,
kūrė Strateginės sistemos iniciatyvą – kosmose išdėstytą priešraketinę sistemą „Žvaigždžių karai“.
Naujos ginklavimosi varžybos labai apsunkino TSRS ekonomiką. Po ilgų derybų M. Gorbačiovas
ir R. Reiganas sutiko sumažinti arsenalus, bet „Žvaigždžių karo“ JAV neatsisakė. Darbai pagal šią
programą buvo baigti dėl Šaltojo karo pabaigos. Atominio arsenalo išlaikymui skiriamos lėšos
gerokai sumažėjo, ypač Rusijoje. Sumažėjo naujų sistemų tyrimai.
Po TSRS iširimo branduolinis ginklas buvo ir Baltarusijoje, Kazachstane, Ukrainoje. Tačiau
spaudžiant JAV ir Rusijai, šios valstybės atsisakė branduolinio ginklo – perdavė Rusijai.
2010 m. balandžio 8 d. Prahoje JAV ir Rusijos Federacija (RF) pasirašė naują Strateginės
ginkluotės mažinimo sutartį (START), kuria šios šalys, kiekviena turėjusios apie 12000 vnt.
branduolinio ginklo, įsipareigojo per septynerius metus sumažinti savo strateginę puolamąją
ginkluotę iki šio lygio: dislokuotų tarpžemyninių balistinių raketų (TBR), povandeninių laivų
balistinių raketų (PLBR) ir dislokuotų sunkiųjų bombonešių (SB) – iki 700 vnt., dislokuotų ir
nedislokuotų TBR, PLBR ir SB paleidimo įrenginių – iki 800 vnt., dislokuotų TBR, PLBR ir SB
kovinių užtaisų – iki 1550 vnt. Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė „pasižymėjo“ atsisakymu
vykti į Prahą JAV Prezidento B. Obamos kvietimu dėl šios START pasirašymo.
2018 m. JAV ir RF paskelbė įvykdžiusios šios START įsipareigojimus ir trečdaliu
sumažinusios strateginį branduolinį arsenalą. Sutartis numato, kad abi šalys negalės turėti daugiau
kaip po 1,5 tūkst. branduolinių galvučių, iki 700 raketų ir iki 800 paleidimo įrenginių. Tačiau šiuo
metu JAV ir RF turi apie 4500-4600 vnt. branduolinio ginklo vnt. Kitos branduolinės šalys savo
branduolinį arsenalą skaičiuoja šimtais vienetų. Tai JAV, tai RF nutraukinėja ar išstojinėja iš
įvairių ginkluotės ribojimų sutarčių.
Eskalacija padidėjo 2014 m., kai po perversmo Ukrainoje Rusija inkorporavo Krymą ir paaiškėjo, kad JAV Sevastopolyje planavo įrengti savo karinę bazę. 2016 m. JAV dislokavo
Rumunijoje priešraketinės gynybos sistemą, kainavusią 0,8 mlrd. USD, skelbiant, kad tai NATO
skydas nuo Irano TBR. RF tai įvertino kaip grėsmę jai, prieš tai ji siūlė šią sistemą dislokuoti
Kaukaze, jei ji tikrai nukreipta prieš Irano TBR. 2018 m. Lenkija ir JAV pasirašė sutartį (4,75
mlrd. USD) dėl raketų PAC-3 MSE ir pagalbinės įrangos, naudojamų su oro gynybos sistemomis
„Patriot“. 2023 m. kovo mėn. Lenkija už 15 mlrd. USD sutarė pirkti iš JAV „Patriot“ 48
raketų paleidimo įrenginius, 644 raketas, radarus ir sistemos kontrolės elementus.
Rusija Ukrainoje išbandė „Sarmat“ ir kitas viršgarsines raketas, skriejančias per 20
garso greičiu, kurių sustabdyti negali jokia šiuolaikinė priešraketinė sistema. Todėl JAV
ir RF priešstatos eskalacija sparčiai didėja. Svarbu ir tai, kad START sutartys
nereglamentuoja taktinio branduolinio ginklo arsenalų. Sparčiai branduolinę ginkluotę
didina ir Kinija, kuri nėra pasirašiusi ar ratifikavusi tai ribojančių sutarčių. Todėl tie,
kurie švaistosi šūkiais įveikti vieną ar kitą branduolinę supergalią, yra sąmoningi ar
nesąmoningi, tačiau provokatoriai. Branduolinio ginklo prigaminta tiek, kad būtu galima ne
kartą sunaikinti besivaržančias puses. Po paskutiniųjų įvykių (karų Ukrainoje ir Palestinoje)
branduolinio ginklo likimas visiškai neaiškus.
2004 m. kovo 11 d. NATO sutarties ratifikavimo įstatymą ir Lietuvos prisijungimo prie jos
dokumentą pasirašė Prezidentas R. Paksas, kitą dieną – užsienio reikalų ministras A. Valionis.
Mėnesio pabaigoje Lietuva oficialiai tapo NATO nare.
1994 m. sausio 4 d. Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas nusiuntė NATO generaliniam
sekretoriui laišką dėl Lietuvos pageidavimo tapti NATO nare. Prieš tai buvo pasirašytas
parlamentinių partijų susitarimas dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare. 1996 m. gruodžio mėnesį
priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame integracija į Europos ir
transatlantines struktūras pavadinta prioritetiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu ir nacionalinio
saugumo užtikrinimo priemone. Po trejų metų patvirtintas šalims kandidatėms numatytas Narystės
veiksmų planas. Narystės NATO siekusios Albanija, Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Šiaurės
Makedonija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija (vėliau prisijungė Kroatija) 2000 m. gegužės
mėnesį pasirašė „Vilniaus pareiškimą“ dėl solidarumo kuriant vieningą ir laisvą Europą bei
paramos viena kitai siekiant narystės NATO. 2002 m. lapkričio 22 d. Lietuva buvo pakviesta
pradėti prisijungimo prie NATO procesą. 2004 m. kovo 1 d. Lietuvai pranešta, kad prisijungimo
prie NATO protokolams pritarė 19 tuometinių NATO šalių narių, ir Lietuva pakviesta ratifikuoti
Šiaurės Atlanto sutartį. 2004 m. pirmą kartą įvyko NATO ir Rusijos Tarybos susitikimas 27 šalių
formatu. 2016 m. NATO nutarė nuo 2017 m. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti po priešakinių
pajėgų bataliono kovinę grupę.
Po 2014 m. įvykių Ukrainoje sustiprintos NATO greitojo reagavimo pajėgos, sukurtos ypač
greito reagavimo pajėgos, rytinėje Aljanso dalyje suintensyvintos pratybos, dvejais papildomais
kontingentais sustiprinta NATO oro policija Baltijos šalyse, įsteigtos vadavietės, Lietuvoje,
Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje įsteigti keturi priešakinių pajėgų batalionai.
Šių įvykių kontekste susipažinkime su NATO sutartimi, dėl kurios 5-ojo straipsnio daugelis
diskutuoja, matyt, neskaitę pačios sutarties. Sutarties preambulė skelbia, kad ja siekiama „didinti
stabilumą ir gerovę Šiaurės Atlanto regione“, kad šalys narės „pasiryžusios suvienyti savo
pastangas kolektyvinės gynybos bei taikos ir saugumo išsaugojimo labui.“
“ Šalys įsipareigoja, kaip nustatyta Jungtinių Tautų Chartijoje, bet kokį tarptautinį ginčą,
kuriame jos gali dalyvauti, spręsti taikiu būdu taip, kad tarptautinei taikai, saugumui bei
teisingumui neiškiltų pavojus, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga
ar jėgos panaudojimo bet kuriuo būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.“ (1 straipsnis).
Beje, 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendrąja sutartimi dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės
politikos priemonės, t.y. Paryžiaus arba Briando-Kelloggo paktu uždrausta agresija tarptautiniuose
santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. Šio Pakto
dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant ir TSRS bei Lietuvos Respubliką). NATO sutarties 5 straipsnis skelbia, “kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas
Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, ir todėl susitarė, kad tokio
ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės
savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą
užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių
veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono
saugumui atkurti ir palaikyti. Apie kiekvieną tokį ginkluotą užpuolimą bei visas priemones, kurių
buvo imtasi užpuolimo atveju, nedelsiant pranešama Saugumo Tarybai. Tos priemonės
nutraukiamos po to, kai Saugumo Taryba imasi priemonių, būtinų atkurti ir palaikyti
tarptautinę taiką ir saugumą.”
Taigi, atsakas į NATO šalies užpuolimą bus:
a) individualus arba kolektyvinis;
b) bus imamasi veiksmų, kurie atrodys būtini, įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą (bet
nebūtinai);
c) tos priemonės nutraukiamos, jei JTO Saugumo Taryba imsis priemonių.
Matant dabartinę tarptautinę padėtį ir ribotus Vakarų šalių ginkluotės išteklius, kas gali
100% užtikrinti bet kurios NATO šalies saugumą? Pvz., antros didžiausios NATO Turkijos
kariuomenės dalyvavimą ir kurioje pusėje, prasidėjus III pasauliniam karui? Gal kas nors turi
iliuzijų dėl Turkijos ir Graikijos „draugiškų“ santykių? Po šiuometinio HAMAS išpuolio pirmasis
iš Izraelio išskridęs lėktuvas išgabeno JAV kariškius. Kodėl iš Ukrainos prieš 2022 m. vasario 24
d. išvyko Vakarų kariškiai ir diplomatai? Kodėl Lietuvoje dislokuoti Vokietijos kariai pirmiau
turėtų rūpintis mumis, bet ne Lietuvoje įkurdintais savo šeimų nariais? Ypač girdėdami Lietuvos
Prezidentu tapti ketinančio Igno Vėgėlės pareiškimą, kad pirmiau rūpinsis savo šeima.
Prisimenant G. Sorošo paatviravimą apie tai, kad po TSRS iširimo NATO turi teisę kištis į
kitų valstybių vidaus klausimus ir jų santykius su kitomis valstybėmis, atidžiai reikėtų skaityti ir
sutarties 6 straipsnį, kuriame apibrėžta 5 straipsnyje vartojama sąvoka „vienos ar kelių Šalių
ginkluotas užpuolimas“ ir kuriame pasisakoma apie Sutarties įsigaliojimo dieną dislokuotas bet
kurios iš šalių okupacines pajėgas. Sutarties dokumentai deponuojami JAV, JAV Vyriausybė
šalims-narėms praneša apie esminius įvykius.
11 straipsnis nustato, kad Sutartis ratifikuojama, o jos nuostatas Šalys įgyvendina pagal
atitinkamas savo konstitucines procedūras. Nors formaliai Lietuvos Konstitucija NATO sutarties,
kuria, ne kaip Europos Sąjungos atveju, Lietuva neatidavė savo suvereniteto, tačiau Vakarų ir
Rytų priešpriešoje po II pasaulinio karo ir gerbiant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rinkimų į 12-
ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, 1990 m. kovo 11 d. atkūrusią Lietuvos
valstybės nepriklausomybę, programą, numačiusią Lietuvos neutralitetą, būtų buvę sąžininga
Lietuvos stojimo į NATO ratifikavimą patikėti Tautai. 12 Sutarties straipsnis nustato, kad „po
dešimties Sutarties galiojimo metų ar bet kada vėliau Šalys, vienos iš jų prašymu, konsultuosis
siekdamos peržiūrėti Sutartį atsižvelgiant į aplinkybes, darančias įtaką taikai ir saugumui Šiaurės
Atlanto regione…”, o 13 straipsnis nustato, kad po dvidešimties Sutarties galiojimo metų bet kuri
iš Šalių gali iš jos išstoti praėjus vieneriems metams po pranešimo apie Sutarties denonsavimą
JAV Vyriausybei, kuri praneša kitų šalių vyriausybėms apie kiekvieną denonsavimo pranešimo
deponavimą. 1966-2009 m. dėl nesutarimų dėl vadovavimo NATO struktūroms ir Prancūzijos
kariuomenės savarankiškumo ši šalis nedalyvavo NATO vadovavimo struktūrose.
1997 m. gegužės 27 d. NATO pasirašė bendradarbiavimo sutartį su RF, kad stiprinti
saugumą, mažinti įtampą. Sukurta bendra Taryba. Kaip ir su kitomis valstybėmis, o 2023 m. ir su
Ukraina. Viešai skelbiamoje sutartyje su RF formaliai nenumatytas NATO plėtimosi Europoje į
Rytus ribojimas. Tačiau 2021 m. pabaigoje RF pareikalavo, kad NATO plėtra į Rytus būtų
sugrąžinta į 1997 metų laikotarpį. Todėl Lietuva privalo tai diskutuoti ir su NATO šalimis, ir su
kaimynais. S. Šalkauskio ir Vydūno nuostatos, kurių pagrindu 1918 m. atsikūrė Lietuvos valstybė,
moko, kad sudėtingoje geopolitinėje padėtyje išlikti galime tik dialogu tarp Rytų ir Vakarų.