Kultūra ir menas

Irena BABKAUSKIENĖ. Sauliaus Šaltenio giminės kultūrinė bajorystė

Written by Biciulystė Siūlo · 6 min read

saltenis saulius  Per Kūčias gimęs rašytojas, dramaturgas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Saulius Šaltenis gimtadienį ir Kalėdas šventė toli nuo Lietuvos – ten, kur šilčiau ir, pasak jo, ramiau. „O kam jums miestelio, kuriame gyvenu, pavadinimas? – klausimu į klausimą atsako raštytojas. – Parašykite, kad miestelis yra Atlanto vandenyno pakrantėje, Ispanijos pietuose“. 73-iąjį gimtadienį švęsti toli nuo Lietuvos jam buvo su kuo – abi dukros taip pat įsikūrusios Ispanijoje.

– Nustebinote telefonu atsiliepęs iš Ispanijos ir pasakęs, kad būsite čia iki vasaros. Pabėgote nuo žiemos? Ar nuo mūsų šurmulio ir erzelio?

– Nesiseka pabėgt nuo savęs. Pusę amžiaus įstabiuose Antakalnio pušynuose bėgiodamas ar vaikščiodamas visas savo knygas mintyse parašiau. Dabar mano sapnuose tie pušynai kažkaip labai organiškai pavirto audringo Atlanto vandenyno skalaujama pakrante.

– Gimėte Kūčių dieną. Kokia buvo ši jūsų gruodžio 24-oji? Ko joje daugiau – Kūčių ar gimtadienio dvasios?

– Vandenyno kriauklėmis, koralais dukros papuošė didelę eglę iš Šiaurės (gal ir iš Lietuvos čia atveža tas egles vazonuose ir pardavinėja?). Tarp rozmarinų krūmų, po senais kedrais, po ryškiai žvaigždėtu Pietų dangum padengėme baltą kalėdinį stalą, padėjome lėkštę ir Lolai, mirusiai mano vaikų motinai, ir visa šeima buvome kartu. O savas gimtadienis su metais tai kaip smėlis bate ar tarp pirštų.

– Gimti Kūčių dieną – labai simboliška. Ar tikite likimo ženklais?

– Žinoma, kartais pagalvoju: kodėl nemiriau vaikystėje, kai tikrai turėjau mirti? Kodėl vis tebegyvenu, kai mano mylimiausi žmonės, mano draugai, bendraamžiai ir gerokai jaunesni jau kapuose. Ir gyvenu vis labiau jausdamas jaudinantį gyvenimo grožį ir didžiulį dėkingumo jausmą. Vis bandau suvokt: tai ką aš turiu padaryt, Viešpatie?

– Ar tai, jog jūsų giminėje buvo lietuvių literatūros klasikai – vyskupas Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis, buvo ženklas, jog tiesiog turėjote tapti rašytoju?

– Tėvas labai norėjo, kad būčiau rašytojas ir, pamenu, net vežiodavo mane į Anykščius pas A.Vienuolį-Žukauką su pirmaisiais mano rašinėliais, nes, girdi, kažkas juk turi pratęsti tą kartų literatūrinę tradiciją, tą savotišką giminės kultūrinę bajorystę. Buvau pasmerktas tapt rašytoju – visai dar jaunas priprašytas rašiau mažiau raštingiems suaugusiems net meilės laiškus ar kokiai švietimo skyriaus įbaugintai mokytojai be diplomo literatūros rašinį per egzaminus, kurį paskui kaip pavyzdinį skaitė mokytojų konferencijoje. Mokytoja gavo diplomą, buvo laiminga, bet greitai numirė. Per jos laidotuves kalbėjo, kad aš „prailginau“ jai gyvenimą. Tai pats stebuklingiausias mano kūrybos įvertinimas.

– Netekome režisieriaus Eimunto Nekrošiaus. Jūsų abiejų bendras darbas – spektaklis „Kalės vaikai“ – Klaipėdos dramos teatre vasario mėnesį palydėtas ovacijomis. Apie ką susitikę premjeros dieną kalbėjo du talentingi žmonės? Ar tai buvo paskutinis jūsų susitikimas?

– Eimuntą Nekrošių, Eimį, kaip visą gyvenimą vadindavau, paskutinį kartą mačiau per lenkų gastroles su jo režisuotomis A.Mickevičiaus „Vėlinėm“ Vilniuje, Operos ir baleto teatre (šį spalį – red. past.). Jis man atrodė keistai sutrikęs, liūdnas, skundėsi, kad lenkai atsipalaidavę vaidina, kad į Vilnių lyg į kokią provinciją atvažiavo. Gal ir taip, o vis tiek mačiau galingą, užburiantį spektaklį. Žiūrėjau į jį tada ir staiga kažkodėl nudiegė, net kvapą užėmė, labai aiškiai supratau, kad Eimį matau paskutinį kartą. Jis buvo kuklus, be galo kantrus ir teisingas kaip kadaise matytas kaime žmogus, kuris žiauriai susižalojo koją, bet spėjo pasirūpint gyvuliais, viską sutvarkė ūkyje ir tik tada rado laiko ligoninei. Eimis buvo orus, gyveno atskirai – su savo teatru, puikiąja Nadia ir visa šeima, su savo stebukline Šiluva, nesitrynė, nevaikščiojo su bandom, grupuotėm, kaip dabar tarp menininkų priimta, dalinantis didybe, šlove, premijom ir pinigais. Rytą po „Vėlinių“ išskridau į Ispaniją ir tas geliantis atsisveikinimo visiems laikams jausmas nepaliko ir paskui kalbantis telefonu su Eimiu nuo tuščio vandenyno pakrantės apie bendrus kūrybinius reikalus. Vasarą aš pasižadėjau jam iki Naujųjų metų parašyti pjesę. Sankt Peterburgo teatras buvo įkalbėjęs jį kitais metais ką nors padaryti jų scenoje. Jam šovė į galvą mintis ten pastatyti spektaklį pagal mano „Amžinai žaliuojantį klevą“. Nes toje novelėje, Sauliau, pasakė, tiek visko…tiek visko. Tik tiek tada pasakė. Aš supratau, ką jis įžiūri, kaip mato. Pafantazavome apie spektaklio finalą su surūdyjusių kapinių vainikų debesimis ir sėdau rašyt… O, va, numirė ir lyg kokį dar vieną mano gyvenimo stulpą išrovė.

– Ištrinti lietuviški Tolminkiemio, Ragainės ir kitų Mažosios Lietuvos miestelių pavadinimai, naikinamas Tautos paveldas Kaliningrado srityje, esate sakęs, kelia geliantį skausmą. Ar tas Tautos išnykimo pojūtis jus privertė grįžti prie 1990 metais pasirodžiusio romano „Kalės vaikai“ ir parašyti scenarijų to paties pavadinimo spektakliui? Ar tai buvusi E.Nekrošiaus idėja?

– Ne, „Kalės vaikų“ spektaklis – E.Nekrošiaus idėja. Po premjeros aktoriai ir nepažįstami žmonės kažkodėl kaip susitarę aiškino man mano kalbos ypatybes, kad ta kalba, girdi, įtraukia, lyg joje nejučiom ir paskęsti, ir pan. Lyg būčiau po šimto metų tremties grįžęs iš Ispanijos į Lietuvą, o čia viskas – ir kalba gerokai pasikeitus. Klausiate, o ką Nekrošius po premjeros man kalbėjo? Užkulisiuose jis kažkodėl mįslingai pakraipė galva, lyg pagaliau išaiškinęs mane kaip kokį užsislėpusį sąmokslininką, ir pasakė: „Tavo sakiny dugno nepasieki, ten, Sauliau, tiek visko, tiek visko…“ Niekados apie tai nebuvau pagalvojęs, juk rašydami kaip mokam savo kalba, kaip ir kvėpuodami, juk negalvojame, kaip kvėpuojame, jei tik esame sveiki?

 Niekados per keliasdešimt mūsų bendravimo metų jam pats nekišdavau savo kūrybos. Bendravome lyg orūs, vienas kitą gerbiantys, lyg iš savo vienkiemių vienas kitą visą gyvenimą taktiškai, neįkyriai stebintys, santūrūs ir rimti ūkininkai, ne kokie plačiaburniai kolchoznikai. Eimis visados netikėtai paskambindavo (nors kartais tarp tų jo skambučių būdavo ir ilgų ilgiausių metų pertraukos) ir, kaip žmogus kaime iš laukų, iš tiršto rūko išniręs, tuo pačiu pakimusiu balsu sakydavo: „Sveikas…“ Aš atsiliepdavau – stodavo ilga tyla, ir žinodavau, kad dabar kaip visados paklaus: „Ką veiki? Gal susitinkam?“ Ir susitikę imdavome ką nors gražaus veikti. Ypač paskutiniais jo gyvenimo metais.

– Romane „Demonų amžius“ palietėte ir kitą skausmingą temą. Nors tiesiogiai neįvardijote, jog pagrindinės romano herojės prototipas yra poetė Salomėja Nėris, ji lengvai atpažįstama. Ar nebijojote būti užsipultas rėkiančios minios, reikalaujančios, jog talentingiausios Lietuvos poetės eilės būtų išmestos į istorijos šiukšlyną? Kodėl ėmėtės šios temos? Norėjote apginti? Ar priversti minią mąstyti?

– Tragiško likimo poetės eilėraščiams tikrai negresia istorijos šiukšlynas. Ji – didelis talentas, ir jos nenuplaunama juoda išdavystės nuodėmė, paklydimai irgi dideli, beprotiški ir šiurpūs. Todėl ir rašiau „Demonų amžių“. Ir Nekrošiui buvo įdomu tas dramatiškas kaltės, atgailos mazgas. „Visados mažiausiai kalti sugeria kaltes“ – naktį kažkada, matyt, perskaitęs „Demonų amžių“, atsiuntė žinutę. Su savo studente sukūrė romano sceną apie poetės draugę Unę ir didelę vinį, enkavėdistų įkaltą į nukankinto jos tėvo galvą. Sakė, kad „gerai.“ Ir kad ta studentė „gera“. Jei Eimis taip daug pasakė ir pats neiškentęs man taip prasitarė, supratau, kad gal ypač gerai atrodė scena ir kad ta jo studentė, matyt, talentinga. Rašiau jam pjesę pagal „Demonų amžių“. Kalbėjome, kad tam poetės vaidmeniui tiktų nepažabojamas gaivalas, toks kaip dainininkė Justė Arlauskaitė. „Gera, o, ji gera“, Eimis pasakė (juk ir jo „Hamlete“ puikus buvo neprofesionalus aktorius A.Mamontovas su peiliu ledo gabale). Apsisuku ir nejučiomis vis kalbu apie mirusį bičiulį. Taip ir matau jį savo vaizduotėje, lyg staiga išnyrantį iš tiršto rūko, teisingą, be galo kantrų, kaip tas sužalotas, mažiausiai savimi besirūpinantis ūkininkas, kuklų ir keistai drovų. Stovi, matau, kantrusis Eimis kraujo pilnu batu ir kaip visados – ir dabar per amžius amžinųjų – man sako gal nuo rūko pakimusiu, atidrėkusiu balsu: „Sveikas, Sauliau… Gal susitinkam?“

– Esate gyva legenda, klasikas, kurio kūriniai dėstomi mokykloje. Koks jausmas?

– Atrodo, kad neturiu to jausmo. Kai taip klausiat, atrodo, lyg tai ne apie mane.

– Savo kūrinius diktuodavote šviesaus atminimo žmonai Lolai. Kaip kuriate dabar?

– Jaunystėje dažnai tyčia diktuodavau Lolai, nes rašymas irgi buvo lyg savotiškas žaidimas su mylimu žmogumi. Negaliu paaiškint kaip, bet Lola ir dabar rašant man padeda.

– Sakoma, iš toliau geriau matyti. Tad paklausiu, kaip mes čia, Lietuvoje, atrodome iš Ispanijos? Ar girdėjote, kad mokytojai buvo užėmę Švietimo ir mokslo ministeriją?

– Mano tėvai buvo mokytojai, tikri mokytojai, kaip sakydavo Utenoje, dar iš anų prieškarinių laikų. Tėvo vardu Utenoje pavadinta mokykla. Ir dabar pažįstu ne vieną įspūdingą mokytoją. Bet kažkas, matyt, negerai švietime. Labai gaila. Ir mokytojai, ir mokiniai man atrodo lyg suvargę, be reikalo, be prasmės tos švietimo sistemos biurokratiškai varginami. Kokia mokykla be kūrybinio įkvėpimo, širdingumo ir aistros? Įstaiga, kontora, migracijos departamentas…

– Jūsų bendražygis Sąjūdyje Arvydas Juozaitis, su kuriuo kūrėte ir „Šiaurės Atėnus“, kandidatuoja į prezidentus. Ką manote apie kitus pretendentus?

– Manau, prezidento rinkimai mažiausia nelaimė, kurią Lietuva iškęs. Išsirinks tautiečiai geriausią iš geriausių, o jei nusivils išsirinkę – lauks įskaudinti kaip vaikai kitų rinkimų, kito prezidento. Man atrodo, kad didžiausias, strateginis mūsų rūpestis dėl ateities, Lietuvos gyvybingumo yra gal ne prezidentas, net ne ekonomika ar žemės ūkis, o Mokykla. Ir dar kartą Mokykla, tas kažkodėl keistai trumparegiškai alinamas derlingiausias Tautos kultūrinis podirvis, iš kurio juk ir prasikala visa mūsų gerovė, mūsų talentai, mūsų viltys ir visa amžino, slėpiningo Tautos gyvenimo prasmė.

respublika.lt