Lapkričio 8 dieną 16 val. J. Vienožinskio menų fakulteto galerijoje Kaune ir lapkričio 9 dieną 15 val. Kauno miesto muziejuje bus pristatyta keturių stiklo menininkų – Artūro Rimkevičiaus, Sigitos Grabliauskaitės, Valdos Verikaitės ir Audronės Andrulevičienės kūrinių paroda „Keturi, įkvėpti Bornholmo“.
Šie dailininkai į vieną draugiją susibūrė ne tik J. Vienožinskio menų fakulteto galerijoje. Šiuo metu jų kūrinių kolekcija reprezentuoja Lietuvos stiklą Bornholmo meno muziejuje Gudhjeme ir parodų centre Haslėje veikiančioje didžiulėje Europos šiuolaikinio stiklo meno bienalėje „European Glass Context 2012“. Nuo 2006
metų čia pradėtos rengti tarptautinės keramikos ir stiklo meno bienalės, kuriose kviečiami dalyvauti menininkai iš visų Europos šalių. Kiekvieną šalį pristato keramikos arba stiklo profesionalai, kurių kūryba atitinka pripažintų ar kylančių/jaunųjų menininkų kategorijas. Pasiūlyti šalims atstovaujančius menininkus pavedama nacionaliniams komisarams (Lietuvos menininkų kolekcijos kuratorė yra dailėtyrininkė Raimonda Simanaitienė), o vėliau dailininkai dar atrenkami kompetentingos tarptautinės projekto komisijos. Lietuva Bornholmo meno bienalėje dalyvauja jau ketvirtą kartą. Daugiau informacijos apie šį renginį galima rasti čia: www.europeanglasscontext.com
Šiemet Lietuvos dailininkų prisistatymas bei dalyvavimas bienalėje vyko bendradarbiaujant ir remiant European Glass & Ceramic Context organizatoriams, LR Kultūros rėmimo fondui, LR ambasadai Danijoje bei KK J. Vienožinskio menų fakultetui. Todėl šios institucijos galerijoje ir nuspręsta pristatyti Lietuvos žiūrovams minėtų stiklo dailininkų kūrybą. Beje, S. Grabliauskaitė ir A. Rimkevičius yra J. Vienožinskio menų fakulteto dėstytojai, o V. Verikaitė – šios mokyklos absolventė.
Norisi plačiau pristatyti 2012 metų European Glass Contex lietuvių dalyvius bei jų kūrybos credo.
Stiklo dailininkas Artūras Rimkevičius dailę studijavo nuo pat vaikystės: vidurinėje (buvusioje J. Naujalio) meno mokykloje jis mokėsi skulptūros, o įstojęs į Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą baigė stiklo specialybę. Menininkas teigia, kad profesionalus šių dviejų sričių supratimas labai papildė vienas kitą ir sėkmingai apsijungė jo kūriniuose, kuriems visuomet buvo būdingas eksperimentavimas medžiagų bei technologijų srityse. Pastarųjų metų darbuose marinistine tema dailininkas daugiausiai taikė sluoksniuoto stiklo sulydymo techniką, kurią papildė ir kitais (pūtimo, liejimo, šalto apdirbimo) techniniais sprendimais. Neretai autorius stiklą derino ir su skirtingomis medžiagomis – metalu, medžiu, silikonu. Visos šios dermės sukūrė daug netikėtų prasmių bei įdomių asociacijų. Bornholmo parodoje eksponuotuose Artūro darbuose žiūrovą magiškai veikia skaidrios medžiagos spindesys ir jos optinė gelmė, nors iš esmės menininko kūrinių spalvinis spektras yra itin saikingas, vibruojantis žalsvų tonų skalėje: žiūrovo nesistengiama manipuliuoti darbų ryškumu, įmantriu koloritu. Kaip sako pats autorius, „spalva neturi nei šokiruoti, nei įkyrėti, ji neturi sugriauti žmogaus ir jo aplinkos harmonijos“. Siekdami įvertinti pastarųjų metų Artūro kūrybą, galime pripažinti, jog tai – racionalumo ir emocijos, tam tikros šmaikštumo dozės pusiausvyra grindžiamas menas. Ieškodamas formos, dailininkas mėgsta pasitelkti keistumo ir taisyklingumo santykį. Jis teigia: „juk apskritimas ir kvadratas, pasak Leonardo da Vinčio, yra arti gamtos idealų, įkūnijančių visas gamtos formas ir taisykles. Taigi, natūralu, jog mano darbams dažnai būdinga gana tiksli, geometrinė kūrinio forma, primenanti slovakišką ar skandinavišką minimalistinį stiklą“.
Stiklo dailininkė Sigita Grabliauskaitė pastaraisiais metais kuria stiklo plokščių bei skulptūrų ciklus. Tai – darbai ženklų, kaukių, gėlių, angelų temomis, draugų skulptūriniai atvaizdai, vyrų ir moterų santykius gvildenančios stiklo reljefų serijos. Juose siekiama atspindėti plastikos bei technikų įvairovę, plėtoti grafinę bei skulptūrinę raišką. Priklausomai nuo poreikio stiklo kūriniuose išreikšti spalvą, formą ar liniją, pasitelkiamos ir tam tikros technikos. Jei pabandytumėme S. Grabliauskaitės kūryboje ieškoti meninių įtakų, jų taip pat rastume labai įvairių. Tarkime, plokštėse su ženklų siužetais galime pajusti senųjų istorinių epochų dvelksmą. Kituose plokščių cikluose skleidžiasi gamtiškasis pasaulis, primenantis abstrakčią vaizdo viziją arba art nouveaux krypties estetiką. Su ja Sigitos paveikslus sieja ir tai, kad mėgstamas ne tik skaidrus, bet ir nepermatomas stiklas, stebėtojui primenantis brangių akmenų tekstūras ar, vėlgi, gamtiškojo pasaulio elementų struktūras. Stiklo plokštėse, kur regimi žmonių kaukių, tulpių motyvai, itin svarbi yra spalvingo stiklo raiška, tampanti pagrindine romantiško ar ekspresyvaus meninio vaizdo kūrėja. Pastaraisiais metais Sigitos sukurti skulptūriniai stiklo veidai yra ne kas kita, kaip gyvų, realiai egzistuojančių dailininkės draugų bei kolegų portretai. Sustingę, įamžinti stiklo medžiagoje, jie demonstruoja netikėtą veido mimiką, intriguoja ar net atskleidžia tokius žmonių asmenybinius bruožus, kurių šie nesitikėjo turį.
Jaunosios kartos dailininkė Audronė Andrulevičienė meninio stiklo specialybę baigė 2007 metais Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete, kur apgynė magistro laipsnį. Ji yra įvairių meninio stiklo tarptautinių renginių ir dailės projektų organizatorė, menininkų asociacijos „Tame taške“ prezidentė. Dar studijų metu dailininkė pradėjo kurti socialinės tematikos darbus, kur šilkografijos technika buvo vaizduojami socialiai pažeidžiamo sluoksnio atstovai: paprasti kaimo žmonės, taurelės nevengiantys asmenys, vargšai. Pastaraisiais metais jos stiklo plokštėse dažniausiai vyravo subtiliai perteikti paprasto (ar prarasto) žmogaus gyvenimo akimirkų vaizdiniai, gvildenta „paribio žmogaus“ tematika. Su šiais personažais menininkė iš tiesų bendravo daugelį metų, stebėjo, kaip juos keičia laikas. Todėl daugelis jos kūrinių ir siejosi su šiais žmonėmis: taip tarsi norėjosi užbaigti bendravimą, įamžinant juos stikle. Blunkančių fotografijų, trapaus piešinio, šilkografijos, skulptūrinio stiklo, video intarpų, metalo ar medžio karkaso deriniai Audronės kūriniuose atspindi ir ypač šiuolaikiškus, postmodernistinius meno kūrinio sprendimus. Propaguojamas sudėtingas plastinis darbų sprendimas, siekiama gilesnių prasmių. Dailininkės kūrybai ir toliau išlieka aktualūs asmeninio gyvenimo patirčių, savianalizės, žmogaus tapatybės paieškos klausimai, atsiskleidę ir jos nūdienos skulptūriniuose bei ready-made principu įgyvendintuose kūriniuose (pavyzdžiui, darbe „Introspekcija“matome išorinio ir vidinio žmogaus turinio sarkastišką palyginimą: žiūrovas rentgeno nuotraukos pagalba stikle turi galimybę žvilgtelėti į savo vidų tarsi iš šalies).
Valdos Verikaitės stiklo darbai yra skirtingų siužetų, bet labiausiai jai aktuali populiariosios kultūros, panaudotų daiktų perfrazavimo tematika. Šią temą autorė sprendžia ne tiek ironiškai, kiek romantiškai, nostalgiškai. Tarkime, tam tikrus pop meną atspindinčius įvaizdžius autorė pasitelkia kaip įdomias ar „topines“ gyvenimo akimirkas menančius simbolius… Taip pat ji nuosekliai domisi stiklo mozaikos technika. Dar studijuodama dailės akademijoje diplominiam magistrantūros darbui menininkė sukūrė originalią optinę instaliaciją, kurios pagrindą sudarė mozaikinio ornamento vizualinė kaita. Efektingas darbas buvo ir veidrodiniai „taikiniai“ – kelios plokščios stiklo figūros su mozaikiniais raštais, išsirangiusiais ant kūnų ir ženklinančiais taikymosi į objektus sritis. Netradicinės mozaikos pavyzdžiais tapo ir stiklinis mozaikinis šulinio dangtis, naudojamas gatvių sanitarinėms šachtoms uždengti, bei monumentalus, stiklo gabalėliais papuoštas, „genetiškai modifikuotas“ kiaušinis, apkeliavęs daugelį tarptautinių parodų. Menininkė kuria skulptūrines formas, instaliacijas, jos darbai tarsi grindžiami žaismingumo, vitališkumo, paradoksalumo kriterijais. Tarpusavyje derindama mozaikos, sukepinimo, grafikos technikas, autorė išnaudoja struktūriškumo, daugiaelementiškumo, šviesos atspindžių, skirtingų medžiagų bei formų, spalvų tarpusavio sąveikos efektus.
www.kamane.lt