Rugsėjo 24 dieną išauš gimtadienio rytas garsiai, įdomiai ir, be abejo, publikos numylėtai aktorei Eglei Gabrėnaitei. Ne jubiliejinis, bet vis tiek linkėjimų ir sveikinimų jai netrūks. Teįsilies tarp jų ir šis pokalbis-prisiminimas, po kurio aktorė kadaise tarė: „Aš visai nenoriu šito interviu.“
Kaip tai egoistiška, tąsyk pamaniau ir tik vakar gavusi sutikimą ir paprašiusi fotografuotis susiprotėjau: ji taip nekenčia fotografuotis, kad nuo tokių pasiūlymų gatava atsitverti langais ir durimis. Tebus įvadu į mūsų pokalbį viena Eglės tarytumei ta proga ištarta mintis:
– Jei imtumėt šį interviu rytoj, – tarė, – jis būtų kitoks, nes aš rytoj būčiau kitokia. Viena vertus, ir rytoj lieki toks pat išsigandęs vaikas, kita vertus, aplinka ir kas su tavimi įvyko arba vyksta keičia tave tą minutę… Kas žino, gal po dviejų dienų manęs čia nebebus, imsiu ir į Kiniją aš išvažiuosiu…
– Nejau vis dar nepažįstate savęs?
– Baikit. Aš nepažįstu savęs. Kuo tolyn, tuo labyn. Atrodo, noriu chalvos, o prisiperku silkės ir puikiausiai ją sudoroju. Nors minusų gyvenime neskaičiuoju ir aš jų neatsimenu, man atrodo, kad ir ištekėjusi niekad nebuvau, tik labai džiaugiuosi, kad sūnus yra. Sūnus, sako, pagaliau tampi išmintinga, nes, sako, pastebiu (ne be reikalo filosofiją jis baigęs), kad pastaruoju metu dažnai girdžiu „nežinau“, o prieš penkerius metus girdėdavau vien „žinau“… Vadinasi, išmintis eina į mane, o aš – į išmintį; gal ir susitiksim, nežinau.
– Gal žinote, kodėl nemėgstat vasaros?
– Nemėgstu ryškiai mėlyno dangaus, kai žalia žalia, kai daug spalvų, – mėgstu pilka, juoda, pustonius mėgstu. Užtat visos Pietų šalys nepatinka man dosniu žydėjimu, koloritu, – vasarą man viskas per daug aišku. Jei būnu prie jūros, tai tik rudenį arba anksti pavasarį. Apskritai nemėgstu atostogauti. Po to, kai Azerbaidžano kino studijai pakvietus filmavausi negyvenamoj saloj Kaspijos jūroje, vežkit mane į Malaiziją, kolumbijas, Balio salyną, – šitokio grožio ir šitokio stebuklo, šitokių „atostogų“ kaip toje negyvenamoje saloje gyvenime neturėjau. Gal ir nebeturėsiu, nors keturis mėnesius toje saloje virė darbas, tikrai sunkus darbas, ir aš buvau viena lietuvių aktorė…
– Ne dėl to, kad vasara siejasi su linksmybe, pramoga?
– O aš savęs laimingos negaliu pakęsti, na, tų mažų akimirkų, kurios vis dėlto būna, kai aš tampu išsiblaškiusi, pametu rankinę, pirštines; man pamesti daiktai asocijuojasi su vasara, su šventėmis, pamesta galva, o aš tokia sau nepatinku. Kas kita ruduo. Tada man gyvent norisi, patys gražiausi mano įvykiai ir meilės istorijos susiję su rudeniu, todėl šį metų laiką labai mėgstu. Gimusi rugsėjo gale aš, matyt, rudeninė ir esu.
– Daug įsileidžiat praeities į šitą dieną?
– Kadaise turėjau gražią viziją – namelį, kur bėgo mano vaikystė, kai močiutė nusivežė mane dar nepilnų metukų iš Maskvos, tarusi, ko ten pas rusus gyvens gryna žemaitė. Nusivežė į Tytuvėnus ir tie Tytuvėnai taip ir liko stebuklų šalis. Ir tu man taip susiklostyk, nuo tos dienos, kai išsikėlėme į Kauną, ten kojos kėlusi nebuvau. Ištisus 48 metus. Sapne kiek kartų ėjau į tą bažnyčią ir tai buvo patys gražiausi sapnai; namas stovėjo šalia bažnyčios; šventorius netoli. Granauskas kiek kartų sakė, nevažiuok į Tytuvėnus, nevažiuok, nes nereikia grįžti, kur buvai laimingas, bet aš nuvažiavau. Namo nebėra, bet akmenys prie bažnyčios – tie patys (stengiausi nematyt apleisto tualeto, apšnerkštų gatvių), bet miškas tas pats, ir aš vėl pasijutau penkerių metų mergaitė su smilgon suvertom žemuogėm. Ir galvojau, kad niekaip nesikeičia žmogus, ir Antigonę norėjau cituot: gyvenimas tau tepridėjo raukšlių ir riebalų ant kūno, o tu likai tokia pati. Tos dešimtys metų kaip „Formulė 1“ – mirkt, ir jau nėra. Jutau atgaivą ir drauge galvojau, kad reikia greitai dingt iš šitos vietos. Ir gal aš mazochistė, bet juo toliau, vis labiau tikiu, kad gražiausia tai, kas neišsipildo. Kas lieka pakibę ore.
– Gailitės, kad važiavote?
– Nė velnio, tik gal teisingai padariau, kad pralėkiau tarsi vejama. Toks įspūdis, tarsi viena akimi būčiau žvilgtelėjusi į gimtas vietas. Tiesa, dar nuvažiavau prie ežero, kur su tėte maudėmės. Ežeras tada atrodė didelis kaip jūra, didelis kaip jūra atrodė ir dabar. Tiktai žinau, kad daugiau niekados ten nebevažiuosiu. Viskas. Prisimenu ir kitą atvejį, kai mums teko sugrįžti ten, kur būta laimės. Pirmą kartą palikdami salą verkėme visi, visa filmavimo komanda. Aš ten buvau kaip kokia žiniuonė, taikdarė, susipykusieji atramos ieškojo manyje ir, atsimenu, aš juos visus taikydavau. Dieve, kokia buvau protinga, teisinga, tiesiog kaip vadovėlis. Daugiau tokia gyvenime nebūsiu. Buvau tokia, kokia norėjau būti, o gal tiesiog savimi. Kartą kilo audra ir nedidelę mūsų salą ėmė glemžtis vanduo. Kateriai priplaukti negali, kukurūznikas negali, valgio 24 žmonėms – tik keturi pomidorai, bet tokios meilės, tokio susitelkimo, kuris jungė mus, daugiau gyvenime nemačiau. Bet kai nuvykome į salą po dviejų mėnesių, norėdami perfilmuoti nenusisekusius epizodus, būtumėt pamačiusi akis žmonių, prilipusių prie langelių; atrodė tarsi išduoti – vandenyje prieš mus kyšojo svetimas, visiškai negyvas žemės lopinys… Atrodė, tarsi matytų kitą salą. Greit nufilmavom ir išvažiavom.
– Negi nesinorėtų grįžt į savo pavasarį?
– Man visiškai jaunystės negaila. Niekada jauna nebenorėčiau būti, kai nesupratau, kas vyksta aplink, ir visiškai nesusigaudžiau savyje: kas aš, ko noriu, ko nenoriu. Vienąkart gerdama kavą žiūrėjau, kaip jaunimėlis siaučia, prisiminiau save karpio išsigandusiom akim, kaip mane vadindavo, ir galvojau, kokia laimė, kad man viso to nereikia. Man gaila jaunų. Matau, kaip jiems sunku, ir puikiai suprantu, ko jie bėga iš Lietuvos.
– Ir ko?
– Net ne pinigai esmė. Dėl atmosferos. Aš jau nebežiūriu televizijos, kuri vis linksmina ir linksmina. Kiekgi galima linksmintis? Tai taip liūdna. Nenoriu pasirodyti sena bambeklė, yra laikas mėtyti akmenis ir laikas juos rinkti, – seniai laikas juos rinkti. Žvaneckis labai gražiai yra pasakęs apie žmones, ir ne tik Lietuvoje: jie nori arba juoktis, arba būti sukrėsti, tačiau niekas nenori galvoti. Ir teatre suvokiam, kad vienoks kalbėjimo su žiūrovais laikas baigiasi, o kaip kalbėti reikia, nežinia. Žodžiai pameta buvusias prasmes, sąžinė atrofavosi, ir net matau, kaip tampa norma, kas vakar buvo nuodėmė.
– Teisingas įspūdis, kad jūs linkusi atsitraukti?
– Aš linkusi pasitraukti: jei man nemalonu, aš pabėgu. Kai Gurčenko po „Vyšnių sodo“ Maskvoje prisakė man daug komplimentų (buvo malonu išgirsti juos iš jos), pasakiau, ai, nebenoriu vaidint. Aš, sako, tave suprantu – ambicijų mažoka, ar ne. Ir kuo tolyn, tuo jų mažyn, sakau. Teatre aš ypač branginu tik kelis vaidmenis iš daugelio, bet labai branginu bendravimą su tokiais aktoriais kaip Mironaitė, Kurauskas, Meškauskas ir taip toliau; filmai, kuriuose filmavausi, man niekada nebuvo tokie svarbūs, kokie man buvo žmonės, kuriuos sutikau, – Šukšinas, Mordiukova, Bykovas, – kalbėta su jais, bendrauta. Tai tokia dovana gyvenime. O kaip publika Maskvoje po spektaklių artistų laukia, kaip jie moka sakyti komplimentus, kaip jie moka kalbėti su tavimi išėjus… Namie kartais klausi, ar nepatiko, kad neplojai. Ne, sako, labai patiko, bet negi dėl to imsi skambinti. Tokiais atvejais man išnyra vienas epizodas. Tik atėjusi į teatrą su H.Kurausku vaidinome „Antigonėj“ (aš Antigonę, jis – Karalių); man dvidešimt penkeri, išeinam abu į Laisvės alėją ir kažkokia moteris puola prie jo: „Henrikai, mylimiausias aktoriau, kaip jūs suvaidinot Hamletą, aš taip buvau jus įsimylėjusi.“ O Kurauskas taip liūdnai pasižiūrėjo, sako: „Ne dabar, tada reikėjo sakyti…“ Tie jo žodžiai man taip ir įstrigo į atmintį. Ir ne tik teatro atžvilgiu: mes nemokam vienas kitam sakyti gerų žodžių. Jei žmogui pasakysi, kad myli, kad jis šiandien švieste šviečia, jis pamanys, kad šiandien iš jo kažko nori.
– Jūs pati nešykšti tokių žodžių?
– Kadaise važiuodama iš filmavimo išsiilgusi namų buvau sudariusi kone sąrašą: štai aš prilėksiu prie režisierės Bučienės, pasakysiu, kaip ją myliu, prilėksiu prie aktoriaus Kisieliaus, ir draugėms reikia spėti šitai pasakyti… Ir kai grįžau ir iš tiesų puoliau sakyti, pamačiau santykį: baik baik, kas čia per nesąmonė, čiagi visi lietuviai… Praeina pora dienų ir vėl tave įtraukia kaip kokia bala… Kartą važiuojant autobusu viena moteris, visai ne draugė, užmovė šiltas kojines. Snūduriavau, apsimečiau nematanti, bet kitą kartą kavinėje, kai ji valgė mišrainę, prisėdusi tariau, kaip aš jai dėkinga ir kaip ją myliu… Ji neišklausė iki galo, ėmė verkti. Supratau, kad išklausyt yra labai sunku, jei žmogus nėra to patyręs. Kita vertus, šiltam žodžiui reikia rast vietą ir laiką. Aš, matyt, labai skubėjau.
– Klausdama apie atsitraukimą turėjau galvoje aktorės laikyseną. Jūs nepanaši į žvaigždę, kuri dėl savo ambicijų nušluotų viską kelyje. Kažką juk tenka aukoti?
– Jauna būdama aš vaidinau tokius vaidmenis! Režisieriai specialiai man atnešdavo pjeses, ir rusų režisierius Dmitrijus Černiakovas, kuris šiandien pasauly vienas garsiausių operos statytojų, specialiai man norėjo pastatyti dramos spektaklį „Dama su kamelijomis“, aš atsisakiau. Ir nesigailiu nieko, ko atsisakiau. Bandžiau skaičiuot: atsisakiau gal dvidešimt pjesių, dvidešimt vaidmenų – nuo „Ledi Makbet“ iki „Damos su kamelijomis“, ir nesigailiu. Ne laikas, ne vieta buvo. Matyt, ne ta aktorė buvau.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“