Paskutinį rugsėjo sekmdienį Marquette Park‘o parapijos Šv. Mergelės Marijos Gimimo Lietuvių bažnyčioje, po šv. Mišių muzikos mylėtojai turėjo progos paklausyti operos choro ir, svarbiausia, vieno žymiausių Lietuvos tenorų, besiskinančio kelią į didžiausias pasaulio operų scenas, Vaido Vyšniausko dainavimo. Solistai (iš kairės): Linas Sprindys, Nida Grigalavičiūtė ir Vaidas Vyšniauskas
Pradėsiu nuo choro – skambėjo puikiai ne tik todėl, kad bažnyčioje gera akustika, bet gal ir todėl, kad kiek atjaunėjo, pasipildė naujais gražiais balsais. Repertuare nebuvo ko nors naujo ar negirdėto, bet žinant, kad ką tik prieš mėnesį choro vairą perėmė Vilniaus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (anksčiau vadintos Valstybine Konservatorija) auklėtinė Giedrė Martin (?), vertinkime teigiamai. Gal ne visiems žinoma, kad choras jau kuris laikas buvo draskomas vidinių nesutarimų, skilo į dvi dalis – vieni nuėjo su ilgiau dirbusia Jūrate Grabliauskiene, kiti pasiliko ir dabar, sudarę operos branduolį, jam vadovauti pasikvietė kitą dirigentę, kuri, turėkim vilties, išsaugos chorą ir parengs jį naujam operos pastatymui. Nors kas žino, kaip seksis dirbti toliau.
Ką gi, gyvenimo įvairovėje visada visko pasitaiko. Neabejokime, kad dideliame Chicagoland‘e (Čikaga su priemiesčiais) sutilps visi lietuvių chorai ir dar labiau praturtins lietuvių muzikinį gyvenimą.
Kalbant apie minėtą koncertą, norisi ne tik pasidžiaugti gražiai skambėjusiu choru, jo susiklausymu, bet reikia atskirai paminėti ir solistus, praturtinusius programą. Tai naujai susikūręs moterų duetas – Gilija Krumaitienė ir Danguolė Zibkutė, solistai Nida Grigalavičiūtė ir Linas Sprindys. O centrinė koncerto figūra – pasaulyje jau išgarsėjęs, šiuo metu New York‘o Metropolitan teatre repetuojantis Samsono partiją operoje ,,Samsonas ir Dalila“ (premjera numatoma kitų metų kovo mėn.), malonaus tembro, artistiškas Vaidas Vyšniauskas, dabar pristatomas Kristian Benedikt.
Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės, o koncertas nuo programos – infomacijos… Juk ji –koncerto, atlikėjų vizitinė kortelė. Kaip prisistatome taip ir esame vertinami. Specialiai koncertui išspausdintoje programoje pasigedau daug ko – kur operos solistų, dainininkų pavardės? Taip būtų pagerbti ir tie, kurie po įvairiausių darbų, skuba, neretai iš gana atitolusių nuo Lemont‘o (kur repetuojama) gyvenamųjų rajonų, į repeticijas.
Kitas koncerto-ne koncerto momentas, kai Vaido Vyšniausko buvo paprašyta paaiškinti, kodėl, kokia priežastis paskatino pakeisti vardą, pavardę į Kristian Benedikt.
Kaip aiškino pats solistas kodėl skelbiasi Kristian Benedikt, mat kažkada, kai koncertavo Cleveland‘o (Klivlendo) lietuviams, buvo apnakvydintas pas rašytoją Aureliją (Balaišaitienę – L.T.), kuri, solistui įžengus į jos namus, nustebusi ir gana artistiškai pareiškė – nors solisto vardas ir Vaidas, bet jos namuose vaidų nebus.
Kitur perkaičiau, esą kažkur Austrijoje dirigentė vis painiojo, neištarė normaliai Vyšniausko pavardės. Štai tada jis ir nutaręs tikrąją pavardę pasikeisti. Dar pridūrė, kad pasirinkęs vardą, kuris dabar yra ,,prasmingas, kaip ir mano vaikų vardai“.
Tebūnie tokia dainininko valia. O kaip su kitais lietuviais, kuriuos užsienio scenose, sporto salėse tautiečiai atpažindavo iš Lietuviškos pavardės? Juk tai ir savotiškas lietuvybės garsinimas pasaulyje, tautiečių pagarba, pasididžiavimas?
Vienas žymiausių lietuvių dainininkų išeivijoje, operos solistas Arnoldas Vokietaitis, iš ,,lithuanian knights“ (dar vadinamų grinoriais), pirmosios lietuvių kartos atstovų, kurio tėvai Motiejus Voketaitis ir Agota Pilvelytė iš Suvalkijos, XX amžiaus pradžioje, ieškodami geresnio gyvenimo, atvyko į Ameriką. Čia jie susitiko, sukūrė šeimą, o 1930 metų gegužės 11 dieną Connecticut (Konektikute) jiems gimė sūnus Arnoldas.
Arnoldui Vokietaičiui teko didelė laimė dainuoti pagrindines boso partijas New York‘o, Chicago‘s Civick operose. Jam nė į galvą nešovė mintis trumpinti ar keisti tėvų duotą vardą, pavardę. Beje, žinomas išeivijos muzikas Kazys Skaisgirys teigė, kad lietuvių kalba, kuri skambėjo namuose ir įvairiuose tautiečių susibūrimuose, išlavino jo klausą dainuoti kitomis kalbomis. Baigęs karinę tarnybą. A.Voketaitis laimėjo A.Godfrio (Godfrey) radijo ir televizijos talentų varžybas. Beje, pats A.Godfris kartą programos metu A.Voketaičiui tarė: „Aš noriu pasakyti komplimentą, kad jūs nekeičiate savo pavardės dėl profesinių priežasčių. Ji gana ilga ir sunkoka ištarti. Bet kai būsite garsus, tai pavardę ištars kiekvienas“. Tai tikrai patvirtino visa tolesnė A.Voketaičio – operos solisto karjera. Jo kalbėjimo tembras bei užtraukta daina žavėjo daugelį. Šių eilučių autorei teko laimė išgirsti, pamatyti dainuojantį Arnoldą Vokietaitį Čikagoje surengtame pianistės Mūzos Rubackytės koncerte. Jo Mefistofelis buvo nepakartojamas.
A.Voketaitis dainavo kartu su Niujorko filharmonijos, Bostono, Denverio, Čikagos, Dalaso, San Francisko, Klivlando, Detroito ir daugelio kitų JAV miestų, taip pat Venesuelos, Meksikos, Kosta Rikos, Puerto Riko ir kitų šalių orkestrais, koncertavo Čekijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje…
Kalbant apie A.Vokietaitį negalima nepaminėti ir jo bendravimo su dirigentais: Niujorko „Carnegie Hall“ koncerte, atlikus V. Tomsono (V.Thomson) operą „Keturi šventieji trijuose veiksmuose“, tarp solisto ir dirigento užsimezgė draugiškas pokalbis. Dirigentas Leonardas Bernstainas (Leonard Bernstein) A.Voketaičiui pasakė: „Arnoldai, aš manau, kad esi gana geras dainininkas“. Tada ir A.Voketaitis jam atsakė: „Norit kai ką žinoti, Leonardai – esate visai neblogas dirigentas“.
Kitas garsus lietuvis baritonas Algis Brazis, dainavęs New York Metropoliten operos scenoje, taip ir išliko Algiu Braziu iki mirties, savo balsu ir pavarde primindamas pasauliui apie mažą, bet talentų nestokojančią, lietuvių tautą.
Abu paminėti išeivijos dainininkai buvo kviečiami dalyvauti lietuvių operos Čikagoje pastatymuose ir jų garbei reiktų pasakyti jog jie niekada neatsisakė dalyvauti, tuo išreikšdami pagarbą, meilę istorinei tėvynei Lietuvai ir jos kalbai.
Atstačius Lietuvos nepriklausomybę, vieni pirmųjų į svečias šalis purptelėjo sportininkai. Į taip visų krepšininkų trokštamą NBA buvo pakviesti pirmieji krepšininkai – Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, vėliau Žydrūnas Ilgauskas (beje, Prezidentė sportininkui neleido ,,išimties tvarka” išlaikyti prigimtinę Lietuvos pilietybę). Dabar Jonas Valančiūnas ir dar keletas, kurių pavardės gana ilgos ir nelengvai ištariamos, niekada netrumpino, “neamerikonino”. Pagarba jiems.
Iš pavardžių atpažįstame tautiečius, gyvenančius, kuriančius svetur. Kino aktoriai, režisieriai, dainininkai, muzikantai, architektai ir t.t. Rūta Lee Kilmonis (Kilmonytė), Robert Zemeckis, Jason Sudeikis, Vyto Ruginis. Net žydų kilmės kino režisierius Michel Hazanavicius, gimęs, užaugęs ir gyvenantis Prancūzijoje, kurio seneliai emigravo iš Lietuvos į Prancūziją apie 1920 metus, turėdamas daug galimybių keisti, trumpinti, išlaikė pavardę, paveldėtą iš savo tėvų. Visame pasaulyje garsios alternatyviojo roko grupės „Red hot chilli peppers“ vokalistas ir grupės siela Anthony Kiedis, kurio proseneliai XXa. pradžioje iš Lietuvos atvyko į Niujorką.
Niekas nė nepagalvojome, kad JAV išeivijos ištekėjusios lietuvės, kurių pasuose buvo įrašytos vyriškos pavardės, lietuvių veikloje buvo – ienės, aitės, aitienės: Danutė Bindokienė (Bindokas), Marija Remienė (Remys), Regina Narušienė (Norušis), Vaiva Vėbraitė (Vebra), Rita Čyvaitė Kliorienė (Kliorys), Stasė Petersonienė (Petersonas), Maria Rudienė (Rudis), Ramutė Žukaitė (Zukas) ir dar daugelis kitų..
Tiesa, apgailėtinai atrodo moterėlės, iki atvykimo į JAV buvusios ienės, – aitienės ir pan., neilgai trukus JAV pavirto – as, -ys. Pagarba Loretai, kuri ištekėjusi Čikagoje įrodė teisėjui, kad ji, laikantis Lietuvos tradicijos, turi būti įregistruota – ienė. Ir teisėjas sutiko – jokių papildomų problemų Loreta neturėjo. Tereikėjo tik noro ir užsispyrimo.
Vyraujant spaudoje visokių bunkių, šmunkių pavardėms, ne viena/as susigundo kaip nors tapti dar “žymesniu” arba, kaip sake solistas, ieškoti ,,prasmingesnio vardo”.
Ar nepasimes mūsų Kristian Benedikt tarp šimtų žymių solistų, susivienodins, susiniveliuos… Kokia graži lietuviška pavardė ,,Vyšniauskas”, galėjo būti trumpinama (kaip Violetos Urmanavičiūtės – Urmana) – Vyšnia ar pan…
Pagarba mūsų sportininkams, kurių pavardes išmoko tarti net garsūs JAV įvairių TV kanalų komentatoriai. Beje, abcnews TV kanale politiniu komentatoriumi dirba graikas George Stephanopoulos ir visi puikiai ištaria nelengvą jo pavardę.
Traukinys nuėjo Kristiano keliu, atgal nebesugrįš, o lietuviškos šaknys, nors ,,mama, žmona šaukia Vaidu”, ilgainiui išbluks iš atminties.
Ką gi, juk kiekvienas paukštis turi savo kelią.
Žymus lietuvių dailininkas, skulptorius Petras Rimša, savo atsiminimuose apie kelionę į JAV (1935-1936 m.) ,,Rimša pasakoja”, pateikia keletą susitikimų su lietuviais, neatpažįstamai pakeitusiais savo pavardes.
,,Bariau tik Jenkins, kad jis buvęs Jankauskas, taip iškreipė savo pavardę. Patriotas, o taip bjauriai pasielgei, – kalbėjau. – Dėl to ,,ausko” jau tiek to. Lietuviui galima su juo atsisveikinti. Bet tavo Jenkins! Dieve mano. Jis man tiesiog jankiu kvepia. O galėjai pasidaryti Jankus, Jankūnas, Janonis, Jonynas… Ir lietuviška, ir amerikiečiams įkandama. Iš tavo vaikų ir anūkų, kurie, jei ir lietuviškai nebekalbės, lietuviai atpažintų, kad tai jų emigrantų palikuonys. Pavardė juk taip pat atminimo ženklas. Tuo tarpu gyvas įlindai į duobę ir dar pats užsikasei. Per anksti, broleli, per anksti.
Mano bičiulis tik raivėsi. Pasiteisinimas buvo toks drumzlinas: girdi, atsineštinių pavardžių amerikiečiai neištaria, o be jų negyvensi…
Tokia daugelio amerikonizmo lietuvių filosofija” (308 p.) 1.
,,Tėvynė! Daugelis jos buvo pasiilgę. Arčiau susipažinęs su emigrantais Niujorke, Čikagoje ir kitur, netrukau įsitikinti ir pajausti, kokia niūri perspektyva prieš juos atsiskleidusi. Štai mano kartos žmonės, atvykę į Ameriką XX-ojo amžiaus pradžioje. Jų tarpe buvo net jaunystės pažįstamų iš Sūduvos. Kai kurie iš jų kalbėjo bjauriu lietuvišku-anglišku žargonu, o ne vienas net pavardę buvo pasikeitęs. Tokiu būdu karalius išvirto i King, Sakalauskas į Sack, Andziulaitis į Ansell, Kundrotas į Conrad, Čižauskas į Chape, Jakimavičius į Jakmauh, Bertašius į Bertach, Bagdžiūnas į Bogden, Šalinskas į Kella, Jasionis į Jason ir taip toliau. O štai kitos gryniausios Lietuvių pavardės: Howard, Bellen, Gauson, Charna, Vezel, Stanes, Karp, Stevens… Net nepagalvodavau, kad tai mano tautiečiai. Bet jau tekdavo maloniai nustebti, kai išgirsdavau, kad toks Howard, Stevens, Ganson visai gerai šneka lietuviškai, dar net tarmiškai, o angliškai menkai tegraibo. Pradėta suamerikonėti nuo pavardės – juk lengviausia ir efektas nemažas!
Daugelis Amerikos lietuvių pavardžių nusilietuvinimą labai apgailėdavo, net piktindavosi, ypač tais, kurių pavardės dargi kitataučių lengvai ištariamos, pavyzdžiui, bostoniškio gydytojo Petro Miškinio, išvirtusio į Mc Kinnis. Prisiminus tokius reiškinius, buvo pasakoma: vieni auga į protą, kiti iš proto.” (p. 292) 2..
Panaudota interneto informacija
1-2. J. Rimantas. Petras Rimša pasakoja (Valstybinė grožinės literatūros leidykla. V., 1964)
Stefos Tamoševičienės nuotraukos