Vienas ryškiausių lietuvių režisierių, Vilniaus mažojo teatro ir Maskvos J.Vachtangovo teatrų meno vadovas Rimas Tuminas neįsileidžia politikos į sceną ir jo paties darbas Maskvos teatre, regis, smarkiau ten nepolitizuojamas. Na, kartais pamėtėja žiniasklaida kokią frazę, kad, tarkim, R.Tumino pavydi Maskvai Lietuva, na, kartais užsimenama apie režisieriui neva daromą spaudimą Lietuvoje. Šiaip lietuvio pavardė minima tik gražiame kontekste; R.Tuminas yra gerbiamas ir kartais kone dievinamas ne tik dėl savo išskirtinio talento, bet ir dėl žmogiškų savybių.
Praėjusį mėnesį J.Vachtangovo teatre sutikta jau antroji knyga rusų kalba, aprėpianti septynerius režisieriaus kūrybos metus Maskvoje (D.Trubočkino „Maskvos spektakliai“). O R.Tuminas jau antra savaitė intensyviai repetuoja Vilniuje – Mažojo teatro 25-mečiui jo įkūrėjas stato Tomo Bernhardo (Thomas Bernhard) pjesę „Minetis“ ir vadina tai žingsneliu iš Maskvos.
– Gal ir kitas žingsnis bus, didesnis žingsnis, jeigu politinė situacija aštrės, krizė gilės… – sako R.Tuminas. – Be abejo, galvoju apie tai, nes aš irgi esu pilietis ir, be abejo, palaikau tą nuostatą, kuri šiandien vyrauja Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Svetimam tarp savų ir savam tarp svetimų nelengva būti.
– Yra tokių ženklų?
– Mes, Lietuvos pasiuntiniai Maskvoje, būriuojamės dažnai ir galvojam, kad šiuo metu reikia būti sargyboje; mūsų nuomonių, mūsų įsitikinimų, Lietuvos sargyboje. Aišku, galima bėgti, galima atsistatydinti (gal taip ir atsitiks), bet dar nėra ta kritinė situacija, kai aš taip galėčiau spręst, nors nuojautų tokių jau turiu… Ar man pačiam Maskva vis svetimesnė, ar aš jai, bet tarp mūsų jau yra konfliktas. Kadaise priėmiau tą miestą kaip kultūrinę erdvę, priėmiau kaip dar vieną galimybę susikraut kultūrinį turtą, bagažą, o šiandien tas miestas man tampa atgrasus, jis, matyt, manęs nemėgsta, arba aš jo pradėjau nemėgt ir jis mane išstumia; agresyvus miestas, kuriame sudėtinga, sunku gyvent.
– Nemėgsta? Kai dirsteli, ką rašo Rusijos žiniasklaida apie jus, jokios kritikos, vien tik pagyros…
– Tai rusų mentaliteto dalis. Jie gali tave išaukštinti, iškelti, bet gali žiauriai mest į prarają, čia pat jiems gali tapti priešu. Aš į jų meilę ar pripažinimą žiūriu ironiškai ramiai: žinau, kad visada svečiui skirta gražesnių žodžių nei saviems, ir elgiuosi kaip svečias, kurio lagaminas visad paruoštas kelionei. Pasaulis platus, didelis, ir Lietuva tokia teatrinė šalis (galbūt būsiu priimtas), juo labiau kad yra pasiūlymų. Jau priėmiau pasiūlymą statyti spektaklį MCHAT, operą-oratoriją Didžiajame operos teatre, esu kviečiamas statyti Londone, – gal ir pakaktų… Juokaudamas sakiau, kai susitiksiu su Rusijos prezidentais, kai su Pugačiova prie vieno stalo pasėdėsim, būsiu viską matęs, viską apėjęs (Kirkorovo nenoriu matyt iš principo), tai gal ir pakaks…
– Šiuo metu jūsų vadovaujamas teatras vienas sėkmingiausių Maskvoje, į jį veržiasi inteligentija, jis laukiamas pasaulyje (kitą savaitę gastroliuoja Londone). Tapo jis namais, iš kurių ir kildinat savąjį teatrą?
– Aš nevažiavau į Maskvą kurti namų ar visam laikui, – jeigu būčiau turėjęs tokią misiją, būtų tekę peržiūrėti visą trupę, ir kūrybinę, ir administracinę, ir techninę, bet tai buvo ne mano reikalas, tai buvo palikimas: jei tavęs netenkina, neik ir nedejuok atėjęs, kad ten yra nereikalingų aktorių. Žinojau, kad jų ten yra, ir nemažai, bet aš tiek Lietuvoje, tiek ir ten matau, kad jie socialiai neapginti, pensijos mažytės, išgyventi neįmanoma. Palikdamas tuos, kurie gal ir nebepajėgūs dirbti, manau, paremiantis juos, dotuojantis juos per teatro biudžetą valstybės pinigais, ir mėginu nuoširdumu pažadinti kūrybinį potencialą. Galbūt papirko juos ta aplinkybė, kad aš nesikabinu už krėslo, nekovoju dėl jo, kad mano kabinetas visiems atviras, kad sveikinuosi ir su budėtojais, ir su aprengėjais, ir su staliais… Tai visus stebina, nes pagal statusą turėčiau būti „barin, choziain“ („ponas, šeimininkas“ – rus.), kuris gali ignoruoti visus, žeminti ir važinėti į viršūnių susitikimus… Tam tereikia poros kostiumų ir dešimt baltų marškinių, ir važinėji sau per premjeras ir gimtadienius, per visus balius, ir vis pagėręs ir nieko nestatydamas. Galbūt man būtų niekas nepavykę, jei rytą vakarą nebūčiau buvęs teatre, kaip daktaras prie ligonio; teatras yra amžina ligoninė, pilna amžinai negaluojančių tai kūrybinėmis, tai asmeninėmis krizėmis žmonių. Juos reikia visąlaik stebėti, sekti ir kartais pataisyti, kaip ir tuo atveju, kai Londone gastroliuojant su „Dėde Vania“ prie mano pavardės buvo parašyta – lietuvių kilmės. Ne iš piktos valios, ne, bet jiems turi priminti: jei jau rašoma, kad Tuminas yra Rusijos menų premijos laureatas (nors to visiškai nereiktų), prašom parašyti, kad jis yra ir Lietuvos meno premijos laureatas. Arba vėl: jie sako, kad mane paskyrė J.Vachtangovo teatro vadovu, ir aš taisau, kad manęs negali skirt, nes aš nesu Rusijos pilietis, – mes galim sudaryti sutartį. Ir žurnalistams iš Lietuvos vasarą, nepamenu jau kam, knietėjo mane pavadinti Rusijos valstybės tarnautoju; juo aš nesu ir net negaliu būt jau vien dėl to, kad tai draudžia Rusijos įstatymai.
– Kaip keičiasi Rusija jūsų akyse?
– Jos atžvilgiu turiu ir gerų žodžių: ir patys rusai nesutapatina savęs su Kremliumi, ir daugybė inteligentų labai nusivylę Maskvos politika. Jau vien tie epizodai, kai į kabinetą ar grupelėmis, ar pavieniui ateidavo aktoriai ir, jausdami kaltę už Kremliaus veiksmus arba už tai, kas vyksta Ukrainoje dabar, norėdavo tarsi atsiprašyti, tarsi apsaugoti mane, kad tai labai nežeistų, kad tai ne jie, kad jie yra visai kas kita. Tenka ir pavažinėti po Rusiją, pabūti Sibiro platumose, ir visur, bendraudamas su žmonėmis, pajunti tą patį santykį: Rusija yra Rusija, Kremlius yra Kremlius.
Be abejo, Rusija jau yra kita, jei palyginsi ją su buvusia prieš trejus ketverius metus, kai ji slopino savo chamizmą, nemokšiškumą, agresyvumą, kai buvo beatsiverianti Europos vertybėms, siekianti demokratinių tikslų ir politinėj erdvėj gyvenimo. Aš stebėjau žmones, mačiau, kaip jie po truputį keičiasi, ir ne tik politiniu aspektu, kaip jie vis dažniau šypsosi, tampa paslaugesni, kultūringesni; net vairuotojai, kuriems, atrodo, sudėtinga išlikti kantriems, ir tie su šypsena, užleisdavo, praleisdavo… Vakarais prekybos centruose, į kuriuos užeidavau po spektaklių apsipirkti, pasitikdavo toks šventinis klegesys – maskviečiai kalbėdavo tai telefonu, tai tarpusavyje, beatodairiškai mesdavo į vežimėlį mėgstamas prekes, – tokia visuotinė šventė, kad gyvename dabar geriau, o rytoj gyvensime dar geriau… Šiandien jie iš lėto juda su vežimėliais tarp prekystalių, dairosi atsargiai į šalis, sustoja prie prekių, apsižiūri, važiuoja toliau, – šiandien nebėra to džiaugsmingo dūzgesio, yra tokia įtampa, atsargumo ir nevilties. Situacijos dramatizmas yra ir tas, kad ir teatro darbuotojai, ir pažįstami, ir draugai, kuriems, sakykim, 30-35 metai, jau galvoja ne apie save, o apie savo vaikelius, galvoja, kaip juos išvežti iš tos aplinkos, kurioje jie neturėtų augti ir gyventi. Jie jau numoja į save ranka: gyvenimas jiems čia nesusiklostė, čia ir nebesusiklostys, gyventi gražiau, geriau ir atviriau nepavyko ir nepavyks, kas žadėta, neišsipildė. Su jais į šiandieną grįžta Puškino „Eugenijaus Onegino“ herojai, kurie gyvena savo šalyje ir netiki ja, gyvena savo krašte ir įtarinėja ją, pačią šalį, kurioje vėlgi sukilo, ką jie naikino: sukilo agresyvumas, sukilo chamizmas, sukilo patriotizmu atmiešti žemi instinktai, ir tai, be abejo, nustūmė Rusiją du dešimtmečius atgal. Ir vėl reikės pradėti iš pradžių, ir dar viena karta pasmerkta, dar viena karta bus nevaisinga. Kai taip atsitinka, lyg ir prasmės mano buvimo ten nebėra, reikia kitos motyvacijos pasilikti…
– Rusijos televizijos laidose nuo dviprasmiškų klausimų gelbstitės teatro tema. Ar teatrui, kurį galima vadint kiekvieno teatralo simboline tėvyne, irgi jaučiate pavojų?
– Jis yra iškilęs (Juokiasi.), tik kol kas negaliu atsakyti į klausimą, kur ją ginti. Kur didesnis būtų įnašas, kruopelytė didžiojo tvano akivaizdoje? Čia ar ten, kur galėjau suvilioti ar suviliojau tūkstančius žmonių (tapę mano fanatikais jie gaudo kiekvieną žodį, veržiasi į kiekvieną spektaklį, steigia klubus), kur į kiekvieną spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Maskvoje ateina daugiau nei tūkstantis žiūrovų: jie girdi ir apie Lietuvą, Kauną ir Raseinius, apie Vilnių – koks tas yra grožis, jie iš to pažįsta ir supranta Lietuvą… Jaučiu šią kruopelytę tvano akivaizdoje, nors apskritai, palyginti su jaunyste, apėmusi didi neviltis. Jaunystė manė galinti pakeist arba bent jau padaryt didelę įtaką pasauliui, o šiandienos įvykių panoramoje aš vis dažniau ir vis labiau nusiviliu, kad nei knyga, nei muzika, nei teatras, deja, negelbsti ir mes vėl esam atsidūrę ties praraja. Nebetikėdamas galia pakeist pasaulį, vis dėlto viltį dėl šiokios tokios įtakos dar turiu. Dar gali iš paskutiniųjų šaukti apie dramatiškus, tragiškus likimus, analizuodamas jų aplinkybes ir priežastis, nepolitizuodamas, nes kandžiotis, šaipytis, politizuoti – galbūt kitų profesijų skirtis, – teatro paskirtis, manau, yra harmonizuot pasaulį.
– Todėl metų pradžioje Mažojo teatro aktoriams ir sau liūdnai linkėjote: kalbėdami apie mirtį kurkime naują gyvenimą?
– Čia aš su B.Pasternaku solidarizuojuosi, čia slypi prasminga, graži viltis, gyvenimo ir mirties sutaikymas. Mes taip trumpai gyvename ir taip ilgai būsime numirę… Mirtis – mūsų gyvenimo sesuo, ir reikia ją pažinti, reikia mylėti ją kaip seserį ir kalbėti apie ją, kad greičiau užgimtų naujasis gyvenimas, – mirtis visuomet gimdo gyvenimą. Net liūdnose liaudies dainose, net pačioje raudoje slepiasi kvietimas mums likusiems gyventi ir kurti.
– Jau septyneri metai, kai į Vilniaus mažąjį teatrą užsukate epizodiškai. Kaskart nėra įspūdžio, kad jį vėl reikia statyti iš pradžių?
– Kad ir kas būtų, nieko nėra nuo pradžių, viskas yra tęstinumas. Viskas tęsiasi, tiktai kitoje situacijoje. Repeticijose dažnai sakau, keičiam sceną, keičiam savo sprendimus, ir aktoriai sukrunta: tai čia visiškai kitaip, to, ką vakar dirbom, ką fiksavom, nebereikia? Sakau, niekas nieko neatsisako ir nieko nereikia atsisakyti, išmesti ar nubraukti, viskas yra jūsų bagaže… Taip ir čia: palikęs Mažąjį, niekad jo nebuvau apleidęs. Gal ir apleidau, bet niekada jo nepalikau, jis visada man buvo dėmesio centre. Gal tik Maskvoje susidūriau su daugiau problemų, negu galvojau arba negu man buvo žadėta. Apskritai, kad ir kur būčiau, aš visur pasistatau kalėjimą ir esu jame kalinys Nr.1.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“