Nuotr.: Dariaus ir Girėno žygdarbio paminėjimas Lituanicos parke Beverly Shores, Ind. Tolumoje- paminklas Lituanica.
Šiais metais paminėjome šaunių Lietuvos sūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno 79-ąsias skrydžio per Atlantą metines. Kitąmet laukia 80-osios istorinio įvykio metinės. Šia proga LR Seimas 2013-uosius paskelbė S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą metais.
Šis skrydis neabejotinai įėjo į XX a. Lietuvos istorijos puslapius, kaip vienas įsimintiniausių žygdarbių. Pasauliui jis buvo reikšmingas tiek moksliniu (tiriant oro sroves), tiek inžineriniu požiūriu (tiriant panaudoto lėktuvo tipo ir navigacijos būdų galimybes). Iššūkis buvo rimtas: net ir dabar įprastinis, specialiai neruoštas analogiško tipo lėktuvas tokio atstumo nuskristi negalėtų.
1933 m. liepos 15 d. lakūnai lėktuvu „Lituanica“ (balandžio 15 d. „Naujienų“ laikraščio žurnalistas A. Vaivada pasiūlė iš Polvokio aerouosto bendrovės Bellanca dirbtuvių nupirktą šešių vietų keleivinį lėktuvą Pacemaker, pavadinti „Lituanica“), išskridę iš New York’o tikėjosi pasiekti Kauną. Deja, po 37 valandų 11 minučių skrydis nutrūko – lėktuvas sudužo tuometiniame Soldino miške (Vokietijoje). Dabar ši vietovė – Pščelnik, netoli Mislibož miestelio, priklausanti Lenkijai. Katastrofos aplinkybės neišaiškintos ir gana miglotos.
Ruošdamiesi skrydžiui, pilotai visą trasą suskirstė į tris etapus: New York- Newfoundland – 2129,8 km, Atlanto vandenynas – 3513,2 km, Airija-Kaunas – 1543 km (iš viso 7186 km). Pirmuosius du etapus jie laikė sunkiais ir pavojingais, trečią – lengviausiai įveikiamu. Deja, dviejų lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno valdomas eksperimentinis lėktuvas, sėkmingai perskridęs Atlanto vandenyną, sudužo trečiajame etape, kai iki galutinio tikslo – laikinosios sostinės Kauno liko mažiau kaip dešimtadalis kelio.
S. Darius ir S. Girėnas nenusileidę nuskrido 6411 kilometrų. Tuo metu buvo tai buvo antrasis rezultatas pasaulyje. Pirmasis pasaulinę šlovę pelnė Charles Augustus Lindbergh, 25 metų amžiaus lakūnas, po 1927 m. gegužės 20–21 d. atlikto skrydžio per Atlanto vandenyną be nusileidimų (nuo Gardeno miestelio, esančio Long Island‘o saloje, NY valstijoje, iki Paryžiaus Le Bourget oro uosto, Prancūzijoje). Maršrutą, kuris driekėsi beveik 5 800 km, jis įveikė vienviečiu, vienmotoriu monoplanu Spirit of St. Louis. Už šį istorinį žygdarbį Lindbergui buvo įteikta Orteigo premija bei kaip JAV armijos rezervo karininkui – Garbės medalis, aukščiausias karinis apdovanojimas.
Lietuvos didžiavyriai Darius ir Girėnas buvo pirmieji pasaulyje gabenę oro paštą. Tuo tikslu 1933 m. vasario mėn. pradžioje iš Lietuvos ir JAV pašto įstaigų pirmąkart istorijoje gauti oficialūs leidimai gabenti laiškus oro keliu. 20 a. 3-jame ir 4-jame dešimtmečiuose Lindbergas, pasinaudodamas savo šlove, skatino komercinės aviacijos bei oro pašto paslaugų vystymą tiek JAV, tiek ir už jų ribų. Tikėtina, kad jo įtakoje ir į ,,Lituanica“ pateko maišai su laiškais į Lietuvą, kas, be abejo, pridėjo svorio – juk visi norėjo, kad istorinio skrydžio metu laiškai labai greitai pasiektų Tėvynę. To meto paštas iš vieno kontinento į kitą keliaudavo mėnesį ir ilgiau laivais – vandens keliu.
Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis ir žūtis lietuvių tautai tapo neįkainojamos meilės Tėvynei pavyzdžiu. Skirdami savo skrydį jaunajai Lietuvai, Darius ir Girėnas tikėjo sėkme. Testamente jie parašė: „Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų LITUANICĄ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui…”
Tikiu, kad ne vienam, skaitant šį testamentą virptelėjo širdis. Tai ne tik testamentas, tai ir priesaika – ,,tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui…”
Su Dariaus ir Girėno vardu išaugo ir lakūnų kultas – su jais buvo tapatinama meilė ir pasiaukojimas Tėvynei, iškovota Nepriklausomybė. S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbiui atminti buvo kuriamos liaudies ir profesionalių kompozitorių ar muzikantų dainos, eilės, rašomos knygos. Didvyrių žygdarbis tarsi sujungė lietuvius, gyvenančius abiejose Atlanto pusėse – Amerikoje ir Lietuvoje. Lakūnai perskrido Atlanto vandenyną, tik Tėvynės, deja, nepasiekė. Jiems žuvus, atsidėkodami ir pagerbdami lakūnus, lietuviai Amerikoje ir Lietuvoje rinko lėšas paminklų statymui, žygdarbiui įamžinti.
Jau liepos 26 d. Čikagos konsulate susirinko skrydžio remėjai. Buvo sutarta rinkti aukas paminklui. Surinkta 11450 dol. Paminklas pastatytas ir pašventintas 1935 m. Marquette Park‘e – tuo metu tankiausiai lietuvių išeivių gyvenamoje vietoje. Jo autorius – arch. V.Kancevičius.
Kasmet, žūties ar skrydžio dieną prie paminklo renkasi tautiečiai pagerbti didžiavyrių atminimą. Išeivijai senstant ir palaipsniui iškeliaujant Anapilin, į tokių paminėjimų pagerbimų rengimą įsijungia ir trečiabangiai. Jau 75-ąsias skrydžio metines bendromis jėgomis rengė išeivija ir trečiabangių aktyvistai.
Skrydžio metinės Čikagoje ir Indianoje
10 val.r. susirinkusieji – nuotrauka prisiminimui…
Paminėti 79-ąsias skrydžio metines sekmadienį, liepos 15 d. prie paminklo Dariui ir Girėnui Marquette Park’e, čikagiečiai buvo kviečiami į du, vienas paskui kitą sekusius, paminėjimus. Vienas – dešimtą val. ryto, kitas – vidurdienį – dvyliktą val. Ir viename, ir kitame netruko oficialių ir visuomeninių organizacijų, šaulių atstovų. Vieną rengė Ernestas Lukoševičius, save pristatantis istoriku, kolekcionieriumi, o kitą – iš susirinkusių septynių žmonių į steigiamąjį susirinkimą ir, ta proga įkūrusiu Dariaus ir Girėno komitetą bei pasiskelbusiu save pirmininku – dainininkas, vargonininkas Algimantas Barniškis. Beveik identiškos kalbos, šaulių su vėliavomis marširavimas. Gėlių padėjimas. Po neilgai trukusių ,,oficialiųjų dalių” vieni išskubėjo į Indianą, kiti – į Jaunimo centrą ,,cepelinų ir šaltibarščių” užvalgyti ir t.t.
12 val. p.p. susirinkusieji – nuotrauka prisiminimui…
Ankstesni paminėjimai tradiciškai buvo rengiami 10, ne 12 val. ryto. Liepa – karščiausias mėnuo ir prie paminklo įdienojus būna karšta, todėl prasmingiau rengti minėjimą anksčiau, nes vyraujanti susirinkusiųjų dauguma – vyresniojo amžiaus žmonės. Po paminėjimo – šv. Mišios Marquette Park‘o švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių bažnyčioje. Šį kartą, dėl asmeninių Alg. Barniškio reikalų (jis ryte vargonuoja bažnyčioje) paminėjimo laikas buvo pakeistas.
Skaitomas lakūnų Testamentas
Neišvengta be, gal dar iš sovietijos atsineštos, pompastikos… Graudu žiūrėti į sunkokai žygiuojančius šaulius, kurių veikla jau seniai nebeturi prasmės čia, Čikagoje. Išliko tik vėliavų nešiojimas, pagerbimas. Tikėtina, kad šauliai kviečiami į renginius daugiau kaip renginio papildas, nei kaip prasmingas jo dalyvis.
Susipažinus su Lietuvos šaulių veikla, drįstu suabejoti ar čikagiškiai ką nors turi bendra. Kol dar yra sveikatėlės, palinkėčiau susirinkti, iškilmingai atsisveikinti ir išsiųsti vėliavas į Šaulių muziejų Kaune. Taip pasielgė VLIK’as – Lietuvai atstačius nepriklausomybę savo veiklą suspendavo. O juk VLIK’o istorinė reišmė ir praktinė vertė buvo nepalyginamai didesnė, nei šaulių šiandien. Juolab, kad asmenybių, kurios pasireikštų visuomenėje ne tik paradavimu, deja, jų gretose nėra. Nors, iš kitos pusės – patinka pasivaikščioti – vaikščiokite, kol turit sveikatos. Tik ar žinote, kuriam tikslui Šauliai įsikūrė 1919 m.?
Beje, į tokią organizaciją turėtų būti labai kruopščiai atrenkami būsimi nariai. Tur būt ne visi žino, kad vienas iš trečiabangių, įstojusių į Čikagos šaulių sąjungą, ilgokai slapstėsi nuo policijos, kol ne taip seniai buvo sučiuptas interpolo, išsiųstas į Lietuvą ir nuteistas 18 metų kalėjimo už nužudymą. Deja, nusikaltėlio priėmimas į geros organizacijos gretas tik diskredituoja pačią organizaciją.
Nuotr.: šauliai
Beverly Shores, Indianos valstijoje, prie Michigan‘o ežero įsikūrė visai nemaža lietuvių bendruomenė. Jei anksčiau lietuviai čia poilsiaudavo, tai su metais vis gausiau ir gausiau pasilieka gyventi. Jau 1952 m. gyveno 60 šeimų. Beverly Shores lietuvių klubas, kuris apie 1966 m. turėjo apie 40 narių, savo susirinkime 1967 metų gale svarstė, kokiu būdu prasmingiau atžymėti Lietuvos nepriklausomybės 50 metų sukaktį. Buvo nutarta kreiptis į miestelio valdžią leidimo, kad viena gatvė būtų pavadinta Lituanicos vardu. Vėliau tas nutarimas buvo pakeistas, prašant vienintelį miestelio parką pavadinti Lituanicos parku. Klubo narių pastangomis miesto valdyba sutiko parką taip pavadinti. Klubas dedikacijos iškilmes suruošė 1968 vasario 16 dienos minėjimo proga, kuriose dalyvavo senatorius Birsch Bayh ir k.
Netrukus buvo gautas leidimas parke pastatyti paminklą Lietuvos Nepriklausomybės ir Dariaus – Girėno skridimo sukaktims paminėti. 1968 m., Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 50- mečio proga vietinių lietuvių lėšomis, nedidelio ežerėlio viduryje pastatytas paminklas Dariui ir Girėnui ,,Lituanica”. Autorius – Kanados lietuvis skulpt. J. Bakis. Vieniems jo skulptūra panaši į sudūžusį lektuvą, kitiems – į iškeltas aukštyn kojas ir smunkančias kelnes…
Miestelio valdžia, iki tol bevardį, parką pavadino ,,Lituanicos” vardu. Parke gausu anglų kalba pavadinimų, paaiškinimų. Parką ir paminklą prižiūri parko direkcija.
Taigi, du paminėjimai prie to paties paminklo, tą pačią dieną, kelių valandų skirtumu. Ar kas nuo to nukenčia? Jokiu būdu ne – tokių paminėjimų gali būti nors ir dešimt. Tik jie neturi to taip reikalingo užtaiso – per pagarbą lakūnams, jų žygdarbiui – gurkšnelis simbolinės meilės Lietuvai.
Kai skamba valdiškos, bejausmės, ne išgyventos, bet perrašytos iš interneto kalbos (visų kalbėtojų jos buvo panašios vos ne kaip du vadens lašai), klausaisi ir galvoji – dėl ko visa tai daroma? Peršasi mintis, kad kažkam labai norisi medalių, apdovanojimų. Trečiabangiai neturi to altruizmo – pasiaukojimo lietuvybės labui. Štai vien tik atminimo lentos sugrąžinimui į Midway oro uostą proga, tuoj buvo užsisakyta apdovanojimų iš Lietuvos URM, Išeivijos šaulių sąjungos (kalbama, kad konsulato ūkvedys Ramūnas Astrauskas rengėsi išvykti į Europą, tad medalis jam ,,pridėtų svorio” – mat keletą raštų tuo reikalu parašė Čikagos merui). Ir dabar LR ambasados JAV darbuotoja Vazbienė suka galvą kam kokį apdovanojimą suteikti. Jei visa išeivija būtų dirbusi medaliams, apdovanojimams (yra ir tokių), tai daugeliui ant krūtinės vietos neliktų – tokia buvo jų prasminga veikla. Laimingi, Anapilin iškeliavę ir nepamatę, kaip palaipsniui patriotizmą užgožia pragmatizmas.
Kalbant apie Beverly Shores lietuvių bendruomenę ir Lietuvos aviacijos sportą be Vytauto Pesecko pavardės neapsieisime. Štai ką rašo Vikipedia: ,,Vytautas Peseckas – architektas, Lietuvos aviacijos sporto puoselėtojas, technikos istorijos tyrinėtojas. Pagal JAV lietuvių aviatorių projektą sukurtos skulptoriaus Juozo Šlivinsko pagamintos ir Lietuvos aeroklubui dovanotos Felikso Vaitkaus portretinės skulptūros fundatorius. 1997 m. lapkričio 26-30 d. vėl X pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo parodai (Čikaga) paruošė didžiausią ekspoziciją, skirtą Lietuvos aviacijos inžinieriui Antanui Gustaičiui bei jo sukonstruotiems lėktuvams ANBO.
Vytautas Peseckas yra Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos (ALIAS) centro valdybos narys, ALIAS žurnalo ,,Technikos žodis” redaktorius, įkūrėjas ir redaktorius aviacijos metraščio ,,Plieno sparnai”. Lietuvos aeroklubo garbės narys, pripažintas Lietuvos aviacijos veteranų sąjungos narys.“ Apie Vyt. Pesecką – Lietuvos aviacijos puoselėtoją, Lituanicos parką ir paminklą nemažai rašė Remigijus Naužemys knygose ,,Beverly Shores lietuviai prie Mičigano”( 2005 m.) ir ,,Vytautas Peseckas: JAV lietuvis – – Lietuvos aviacijos puoselėtojas ( 2007 m.).
Vyt. Peseckas, 1989 m. gegužę išėjęs į pensiją ir persikėlęs į Beverly Shores miestelį, kuriame jau gyveno nemaža lietuvių bendruomenė, įsijungė į jos gyvenimą, aktyvus ,,Lituanicos“ parko ir paminklo Lietuvos nepriklausomybei bei Dariaus ir Girėno skrydžiui palaikytojas.
Taigi, Vytautui Peseckui (nuotr.) pritarus, Čikagoje gyvenantis trečiabangis Ernestas Lukoševičius (beje, tapęs šių metų Vidurio Vakarų apygardos pirmininkės ataskaitinio pranešimo ,,pagrindine vinimi‘ – mat UŽ NEDALYVAVIMĄ SUSIRINKIMUOSE ir savarankiškai rengiamas ,,visokias akcijas“ reikėjo jį bet kuria kaina pašalinti iš valdybos narių, kas ir įvyko) ir šį kartą buvo originalesnis – skrydžio paminėjimo tąsa surengta Beverly Shores parke ,,Lituanica“, netoliese paminklo ,,Lituanica“. Gaila, kad dėl pablogėjusios sveikatos šventėje Vytautas Peseckas nedalyvavo.
Tiesa, 10 val. ryto dalis šaulių, atstovai iš ALIAS, nedidelis pulkelis tautiečių pagerbė paminklą Marquette parke.
Nuotr.: (iš kairės) ALIAS atstovai Teodoras Rudaitis ir Vilma Jarulienė, organizatorių atstovas Ernestas Lukoševičius.
Indianoje skrydžio paminėjime dalyvavo Beverly Shores miestelio miestelio tarybos prezidentas Geof Benson, kuris pakvietė lietuvius 80 metų jubiliejų sutikti ,,Lituanicos” Parke, viceprezidentas Craig Nordstrom, Parko ,,Lituanica” tarybos prezidentė Debbie Hood. Šventėje dalyvavo ir lietuvis aviatorius Jonas Daraška. Tai šis žmogus Midway oro uoste surado Dariaus ir Girėno skrydžiui skirtą atminimo lentą, kuri po rekonstrukcijos buvo užkišta sandėliuose… ir prieš keletą metų iškilmingai sugrąžinta atgal.
Karšta diena nesutraukė daug minėjimo dalyvių. Buvo perskaityti LR Seimo nario Valentino Mazuronio ir LR ambasados JAV gynybos atašė plk. Antano Jurgaičio sveikinimai. Dalyvvo JAV ir LR kariuomenės veteranai, lietuviškų organizacijų atstovai. Apmaudu, kad net aštuonių komandų tinklininkai, pasirengę kovoti dėl Dariaus ir Girėno vardo pereinamosios pliažo tinklinio taurės, iškilmingoje dalyje nedalyvavo.
Vietoje epilogo
Dariaus ir Girėno skrydžio 80-metis 2013-aisiais metais negali būti tik lokalus komitetukų renginys. Čia pirmu smuiku turi sugroti JAV LB Taryba. Kalbėjomės su Tarybos pirmininku Juozu Polikaičiu. Mūsų nuomonės sutapo – rudenį, jau rugsėjo mėn. reikia kviesti visuomenę į susirinkimą, išklausyti pasiūlymus, išsirinkti veikiantį specialistų – organizatorių, menininkų komitetą, sustatyti veiklos planą ir paskleisti jį per visas bendruomenes. Dariaus ir Girėno metai – ypač JAV, kur pasirengta skrydžiui, iš čia išskrista, turi būti pakelti į aukštą, ne tik Brighton ar Marquette Park bendruomenių, lygį. Reikia, kad JAV LB Taryba pasiektų, jog JAV Pašto tarnyba oficialiai išleistų pašto ženklą šiai datai pažymėti. Sklinda kalbos, kad lakūnai turėjo įsiskolinimą už lėktuvo laikymą oro uoste (keista – lakūnams žuvus jau seniai galėjo tą skolą nurašyti, jei tokia buvo), tokiu atveju, sukėlus pinigų rinkimo vajų, visi tautiečiai galėtų sudėti po dolerį ir skolą padengti… Jei tik tiek tereikia, kad pašto ženklas būtų išleistas JAV. Kažkam norisi tokį pašto ženklą išleisti privataus verslo keliu. Kažin, ar priimtinas toks kelias, ypač susijęs su nemažais pinigais, o kažkam – pelningas sandoris… Mes turime padaryti viską, kad kiti metai būtų Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą įsimintini metai ir, kad mūsų didvyrius paminėtų ne tik lietuviai, bet ir visa Amerika.
Panaudota įvairi interneto informacija