Stiprinti prasmingesnius santykius su kitais – tam ragina šių metų Mokslo premijos laureatas psichologas Romualdas Kriaučiūnas.
Kuo skiriasi Amerikos lietuvis nuo Lietuvos lietuvio? Daugelis junta, kad tų skirtumų esama, tačiau jei reikėtų juos išvardyti ir dalykiškai pagrįsti, pasirodytų turbūt ne taip lengva. Visokių žmonių, be abejo, yra Amerikoje, visokių – Lietuvoje, tačiau yra kažkas tokio kas labiau būdinga Amerikos lietuviams, negu Lietuvos. Kas?
Esu palyginti neblogai susipažinęs su įvairių kartų, ypač DP laikotarpio, lietuvių gyvenimo ir veiklos užsienyje istorija. Daug metų domiuosi išeivijos literatūra, kultūra, žurnalistika, daugelį ten gyvenusių ar gyvenančių asmenų pažįstu asmeniškai. Turiu supratimą apie užsienio lietuvius, jų darbus, veiklą, įpročius ir papročius. Galiu lyginti. Ir matau skirtumų. Bendrumų, žinoma, matau taip pat, bet šis straipsnis – ne apie tai.
Tačiau tik dabar, perskaičius kelis interviu su vienu išeiviu, atėjo į galvą, manyčiau, esminis, apibendrinantis mano pažinimo patirtį kokybinis parametras: Vakarų lietuvio įsipareigojimas savajai bendruomenei, tradicijai, kultūrai, istorinei Tėvynei yra stipresnis. Ir tai tenka pažymėti, net jeigu toks pastebėjimas, mums, Lietuvoje gyvenantiems, nelabai patiktų.
Lietuvoje inertiškai manoma, kad kalba, raštas, kultūra, tradicija, žmonių tarpusavio santykiai yra kažkokia duotybė, kuri yra kaip savaime suprantama, kuri niekur nedings, kad to neprivalu puoselėti ir tobulinti. Šiam istoriniam paveldui išlaikyti nereikia asmeninių pastangų, asmeninio nusiteikimo, ryžto, asmeninės aukos. Blogiausiu atveju – tuo „pasirūpins valdžia“…
Deja, tai nėra nei savaime suprantama, nei įsipareigojimų esti be asmeninių pastangų. Sąmoningo ir supratingo požiūrio į bendruomeninius santykius, mano supratimu, Lietuvoje dar stinga.
Išeivijoje tai buvo suprasta anksčiau. Kadangi ten nebuvo valdžios, kuriai būtų rūpėjusi lietuviška kultūra. Lietuviškos kultūros užsienyje išliko tiek, kiek ji rūpėjo patiems lietuvių bendruomenės nariams: kiek jie galėjo skirti tam savo asmeninių išteklių, aukoti asmeninio laiko ir darbo savo poilsio bei laisvalaikio sąskaita. Tai yra kaina, kurią sumokėjo išeivija už savo lietuviškos tapatybės išsaugojimą, bet kuri gal tik miglotai suvokiama Lietuvoje.
Lapkričio viduryje trys lietuviškai kultūrai nusipelnę išeivijos lietuviai – Vokietijoje gyvenantis chemikas Vilius Lėnertas, psichologas Romualdas Kriaučiūnas iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir biochemikas Skirmantas Kriaučionis, dirbantis Jungtinėje Karalystėje – buvo apdovanoti mokslo premijomis, už pasaulinės reikšmės mokslo pasiekimus, bendradarbiavimą su Lietuva, paramą Lietuvos mokslui ir lietuvybei. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į vieną iš jų – Romualdą Kriaučiūną. Nors asmeniškai jo nepažįstu ir niekada nebuvau sutikęs, tačiau į jo straipsnius spaudoje atkreipiau dėmesį jau seniau. Jo tekstai ir viešoji raišką padėjo man prieiti aukščiau minėtos išvados: Vakarų lietuvio įsipareigojimas savo bendruomenei stipresnis.
Švietimo ministerijos skiriama mokslo premija – labiau moralinė, negu materialinė paskata. 13 tūkst. Lt arba 5 tūkst. dolerių prizas yra gal tik truputį daugiau, negu reikia susimokėti, tarkime, už kelionę iš Amerikos į Lietuvą ir dešimties dienų viešnagę sostinėje. Įskaitant, žinoma, lėktuvo bilietų, viešbučio paslaugų kainą, maitinimosi, transoprto ir kitas išlaidas.
Ką daro Lietuvos lietuviai, laimėję „aukso puodą“ arba „milijoną“, įvairiose loterijose? Dabar pilnas radijo ir TV eteris tokių loterijas reklamuojančių laimingųjų „atsivėrimų“. Žmonės dalijasi savo laime su klausytojais ir žiūrovais: už dalį laimėjimo pirks naują mašiną, kitą dalį skirs atnaujinti savo būstui, naujiems baldų komplektams įsigyti, važiuos atostogauti su šeima į Tailandą, Šri Lanką, Seišelus…
Visa tai gražu. Negražu pavydėti svetimos laimės. Skirtingi žmonės skirtingai laimę supranta. Tačiau iš to laimės turinio, kaip kas ją supranta, šį tą galime spręsti ir apie asmens, o drauge – ir visos bendruomenės, kaip tokių asmenų visumos, brandą bei vertę.
Neįsivaizduoju išeivijos lietuvio taip „paprastai“ ir taip „nesudėtingai“ atviraujančio apie savo laimę, kaip apie tai kalba „aukso puodų“ laimėtojai Lietuvoje. Išeiviškoje perspektyvoje įprasta viešai kalbėti ne apie savo asmeninius norus ar užgaidas, bet apie asmeninius įsipareigojimus bendruomenei, apie asmenines pastangas prisidėti prie bendrojo visuomeninio gėrio. Romualdas Kriaučiūnas, gavęs mokslo premija, patvirtino esąs Vakarų lietuvis: atlikusią nuo kelionės į Lietuvą premijos dalį jis panaudojo ne poilsinei kelionei kur nors prie šiltų jūrų, bet paaukojo Tautos fondo tikslinei programai – Vilnijos krašto lietuviškoms mokyklos remti.
Ne taip svarbu šiuo atveju paaukota suma. Ne taip svarbu galbūt net ir programos, kuriai vykdyti auka buvo skirta, tikslas. Čia noriu pabrėžti pirmiausiai asmeninį Vakaruose išsiugdžiusio lietuvio nusiteikimą: dalytis su savo artimu, dalytis net ir su tais, kurių nepažįsti, kurių nesi matęs, kurių galbūt niekada net ir nesutiksi. Bet dalytis dėl bendro, kilnaus tikslo, kuris žmones apjungia, motyvuoja, išryškina tikslus, skatina veikti, suteikia žmogaus gyvenimui prasmės.
Dabartinė nepriklausoma Lietuva yra žymiai turtingesnė už tarpukario nepriklausimą Lietuvą. Žmonės gyvena nepalyginamai turtingiau, maitinasi geriau, dirba ir ilsisi patogiau, keliauja plačiau. Anksčiau į Palanga nenuvažiuodavo ilsėtis tokia visuomenės dalis, kuri dabar ilsisi Egipte, Turkijoje, Kipre… Bet ar žmonės dabar laimingesni? Vargu bau…
Turto kiekis nepadaro žmogaus laimingo. Reikia kažko daugiau. Ko?
Romualdas Kriaučiūnas, klinikinis psichologas, atsako: nėra nieko blogo, kai norime patenkinti savo kūno poreikius. „Problemos prasideda, jeigu pradedame galvoti, jog tai yra mūsų gyvenimo tikslas.“ Net jeigu turėtume daug turto, patenkintume visus kūno reikalavimus ir būtume pasiekę visuomeninio pripažinimo, pasak R. Kriaučiūno, nebūtume visiškai laimingi be draugystės ir meilės.
Remdamasis Amerikos psichologų tyrimais, R. Kriaučiūnas pastebi, kad esama keturių laimės išgyvenimo pakopų. Pirmoji – kūniški malonumai: gėrimas, valgymas, svaiginimasis psichotripinėmis priemonėmis, seksas. Antroji – asmeniniai pasiekimai: pinigai, šlovė, populiarumas. Trečioji – tarnavimas kitiems ir meilė artimui. Ir ketvirtoji – tarnavimas Dievui.
Pirmosios pakopos laimė labai nepatvari ir trumpalaikė. Pripratimas prie tokios laimės labai greitai didėja ir netrunka virsti rutina, neteikiančia jokio pasitenkinimo. Atsiranda poreikis „didinti krūvius ir kiekius“. Bet tokios pastangos neišvengiamai veda prie „blogų įpročių ir vergavimo, kas prieštarauja laimei“. R. Kriaučiūnas pažymi, kad tenkindamiesi pirmos pakopos laimės siekimu „save labai apribojame, tiesiog skriaudžiame“.
Antrosios pakopos laimė – prasmingesnė. Tai nėra vien kūno geidulių tenkinimas, bet tai susiję ir su mūsų padėtimi visuomenėje. Tačiau didesnis pinigų kiekis, pasak autoriaus, „padidins mūsų laimę, jeigu esame vargšai, alkani ir miegame po tiltu“. Anot Amerikos lietuvių psichologo, „ne tik daugiau uždirbančiųjų, bet netikėtai loterijoje praturtėjusiųjų laimė, praėjus pirminei ekstazei, nepadidėja. Didžiausių Amerikos bendrovių „Fortune 500” grupės vadovų laimė yra vidutiniška. 37 proc. turtingų pramonės vadovų laimė yra mažesnė negu vidutinio piliečio.“ Kartą išsivadavus nuo neturto, didėjantys materialiniai ištekliai laimės neprideda. Nustatyta, kad su didėjančiu uždarbiu siekiama išlaidesnio gyvenimo, kuris maža teturi bendro su laimingo žmogaus savijauta.
Dvi aukščiausios laimės pakopos – meilė artimui ir meilė Dievui, – pasak R. Kriaučiūno, tarsi broliai dvyniai. Jis rašo: „Du didžiausi Dievo įsakymai – mylėti savo Dievą visa širdimi bei protu, o savo artimą kaip patį save – tai labai aiškiai pabrėžia. Jeigu mes tikrai mylime Dievą, kartu mylėsime ir visus žmones, kurie yra sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą. Iš tikrųjų negalime mylėti Dievo nemylėdami savo artimo.“
Galime būti draugai ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su Dievu, tvirtina R. Kriaučiūnas ir teigia, kad psichologijos mokslas tai patvirtina: „Laimingiausi žmonės turi prasmingus darbus, kurie teikia paslaugas, tarnauja kitiems ir turi stiprius, mylinčius ryšius su savo šeima, draugais ir Dievu. Bendrai paėmus, žmonės, kurie praktikuoja savo tikėjimą, yra laimingesni už to nedarančius. Religiniai nurodymai, pabrėžiantys dėkingumą, atlaidumą ir Dievo įsakymų laikymąsi, skatina žmonių gerovę, stiprina tarpasmeninius ryšius ir veda į laimę. Pasirenkant augti meilėje artimui ir Dievui šiandien gali būti pirmoji mūsų didėjančios laimės diena.“
Gyvenimo aplinkybės – turtas, geras klimatas, pakėlimas darbe – turi palyginti ribotą įtaką mūsų ilgalaikei laimei. „Aplinkos pakeitimas mūsų nusiteikimą pakeičia labai mažai, nes greitai prie to pasikeitimo prisitaikome. Nors negalime pakeisti savo prigimties, savo laimę galime didinti stiprindami prasmingus santykius su kitais“, – tvirtina šiųmetis Mokslo premijos laureatas.
Jo tylus gestas Vilnijos krašto lietuviškoms mokyklos gavus Mokslo premiją tai patvirtina.
Stiprinti prasmingesnius santykius su kitais – tam ragina šių metų Mokslo premijos laureatas psichologas Romualdas Kriaučiūnas.
Kuo skiriasi Amerikos lietuvis nuo Lietuvos lietuvio? Daugelis junta, kad tų skirtumų esama, tačiau jei reikėtų juos išvardyti ir dalykiškai pagrįsti, pasirodytų turbūt ne taip lengva. Visokių žmonių, be abejo, yra Amerikoje, visokių – Lietuvoje, tačiau yra kažkas tokio kas labiau būdinga Amerikos lietuviams, negu Lietuvos. Kas?
Esu palyginti neblogai susipažinęs su įvairių kartų, ypač DP laikotarpio, lietuvių gyvenimo ir veiklos užsienyje istorija. Daug metų domiuosi išeivijos literatūra, kultūra, žurnalistika, daugelį ten gyvenusių ar gyvenančių asmenų pažįstu asmeniškai. Turiu supratimą apie užsienio lietuvius, jų darbus, veiklą, įpročius ir papročius. Galiu lyginti. Ir matau skirtumų. Bendrumų, žinoma, matau taip pat, bet šis straipsnis – ne apie tai.
Tačiau tik dabar, perskaičius kelis interviu su vienu išeiviu, atėjo į galvą, manyčiau, esminis, apibendrinantis mano pažinimo patirtį kokybinis parametras: Vakarų lietuvio įsipareigojimas savajai bendruomenei, tradicijai, kultūrai, istorinei Tėvynei yra stipresnis. Ir tai tenka pažymėti, net jeigu toks pastebėjimas, mums, Lietuvoje gyvenantiems, nelabai patiktų.
Lietuvoje inertiškai manoma, kad kalba, raštas, kultūra, tradicija, žmonių tarpusavio santykiai yra kažkokia duotybė, kuri yra kaip savaime suprantama, kuri niekur nedings, kad to neprivalu puoselėti ir tobulinti. Šiam istoriniam paveldui išlaikyti nereikia asmeninių pastangų, asmeninio nusiteikimo, ryžto, asmeninės aukos. Blogiausiu atveju – tuo „pasirūpins valdžia“…
Deja, tai nėra nei savaime suprantama, nei įsipareigojimų esti be asmeninių pastangų. Sąmoningo ir supratingo požiūrio į bendruomeninius santykius, mano supratimu, Lietuvoje dar stinga.
Išeivijoje tai buvo suprasta anksčiau. Kadangi ten nebuvo valdžios, kuriai būtų rūpėjusi lietuviška kultūra. Lietuviškos kultūros užsienyje išliko tiek, kiek ji rūpėjo patiems lietuvių bendruomenės nariams: kiek jie galėjo skirti tam savo asmeninių išteklių, aukoti asmeninio laiko ir darbo savo poilsio bei laisvalaikio sąskaita. Tai yra kaina, kurią sumokėjo išeivija už savo lietuviškos tapatybės išsaugojimą, bet kuri gal tik miglotai suvokiama Lietuvoje.
Lapkričio viduryje trys lietuviškai kultūrai nusipelnę išeivijos lietuviai – Vokietijoje gyvenantis chemikas Vilius Lėnertas, psichologas Romualdas Kriaučiūnas iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir biochemikas Skirmantas Kriaučionis, dirbantis Jungtinėje Karalystėje – buvo apdovanoti mokslo premijomis, už pasaulinės reikšmės mokslo pasiekimus, bendradarbiavimą su Lietuva, paramą Lietuvos mokslui ir lietuvybei. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į vieną iš jų – Romualdą Kriaučiūną. Nors asmeniškai jo nepažįstu ir niekada nebuvau sutikęs, tačiau į jo straipsnius spaudoje atkreipiau dėmesį jau seniau. Jo tekstai ir viešoji raišką padėjo man prieiti aukščiau minėtos išvados: Vakarų lietuvio įsipareigojimas savo bendruomenei stipresnis.
Švietimo ministerijos skiriama mokslo premija – labiau moralinė, negu materialinė paskata. 13 tūkst. Lt arba 5 tūkst. dolerių prizas yra gal tik truputį daugiau, negu reikia susimokėti, tarkime, už kelionę iš Amerikos į Lietuvą ir dešimties dienų viešnagę sostinėje. Įskaitant, žinoma, lėktuvo bilietų, viešbučio paslaugų kainą, maitinimosi, transoprto ir kitas išlaidas.
Ką daro Lietuvos lietuviai, laimėję „aukso puodą“ arba „milijoną“, įvairiose loterijose? Dabar pilnas radijo ir TV eteris tokių loterijas reklamuojančių laimingųjų „atsivėrimų“. Žmonės dalijasi savo laime su klausytojais ir žiūrovais: už dalį laimėjimo pirks naują mašiną, kitą dalį skirs atnaujinti savo būstui, naujiems baldų komplektams įsigyti, važiuos atostogauti su šeima į Tailandą, Šri Lanką, Seišelus…
Visa tai gražu. Negražu pavydėti svetimos laimės. Skirtingi žmonės skirtingai laimę supranta. Tačiau iš to laimės turinio, kaip kas ją supranta, šį tą galime spręsti ir apie asmens, o drauge – ir visos bendruomenės, kaip tokių asmenų visumos, brandą bei vertę.
Neįsivaizduoju išeivijos lietuvio taip „paprastai“ ir taip „nesudėtingai“ atviraujančio apie savo laimę, kaip apie tai kalba „aukso puodų“ laimėtojai Lietuvoje. Išeiviškoje perspektyvoje įprasta viešai kalbėti ne apie savo asmeninius norus ar užgaidas, bet apie asmeninius įsipareigojimus bendruomenei, apie asmenines pastangas prisidėti prie bendrojo visuomeninio gėrio. Romualdas Kriaučiūnas, gavęs mokslo premija, patvirtino esąs Vakarų lietuvis: atlikusią nuo kelionės į Lietuvą premijos dalį jis panaudojo ne poilsinei kelionei kur nors prie šiltų jūrų, bet paaukojo Tautos fondo tikslinei programai – Vilnijos krašto lietuviškoms mokyklos remti.
Ne taip svarbu šiuo atveju paaukota suma. Ne taip svarbu galbūt net ir programos, kuriai vykdyti auka buvo skirta, tikslas. Čia noriu pabrėžti pirmiausiai asmeninį Vakaruose išsiugdžiusio lietuvio nusiteikimą: dalytis su savo artimu, dalytis net ir su tais, kurių nepažįsti, kurių nesi matęs, kurių galbūt niekada net ir nesutiksi. Bet dalytis dėl bendro, kilnaus tikslo, kuris žmones apjungia, motyvuoja, išryškina tikslus, skatina veikti, suteikia žmogaus gyvenimui prasmės.
Dabartinė nepriklausoma Lietuva yra žymiai turtingesnė už tarpukario nepriklausimą Lietuvą. Žmonės gyvena nepalyginamai turtingiau, maitinasi geriau, dirba ir ilsisi patogiau, keliauja plačiau. Anksčiau į Palanga nenuvažiuodavo ilsėtis tokia visuomenės dalis, kuri dabar ilsisi Egipte, Turkijoje, Kipre… Bet ar žmonės dabar laimingesni? Vargu bau…
Turto kiekis nepadaro žmogaus laimingo. Reikia kažko daugiau. Ko?
Romualdas Kriaučiūnas, klinikinis psichologas, atsako: nėra nieko blogo, kai norime patenkinti savo kūno poreikius. „Problemos prasideda, jeigu pradedame galvoti, jog tai yra mūsų gyvenimo tikslas.“ Net jeigu turėtume daug turto, patenkintume visus kūno reikalavimus ir būtume pasiekę visuomeninio pripažinimo, pasak R. Kriaučiūno, nebūtume visiškai laimingi be draugystės ir meilės.
Remdamasis Amerikos psichologų tyrimais, R. Kriaučiūnas pastebi, kad esama keturių laimės išgyvenimo pakopų. Pirmoji – kūniški malonumai: gėrimas, valgymas, svaiginimasis psichotripinėmis priemonėmis, seksas. Antroji – asmeniniai pasiekimai: pinigai, šlovė, populiarumas. Trečioji – tarnavimas kitiems ir meilė artimui. Ir ketvirtoji – tarnavimas Dievui.
Pirmosios pakopos laimė labai nepatvari ir trumpalaikė. Pripratimas prie tokios laimės labai greitai didėja ir netrunka virsti rutina, neteikiančia jokio pasitenkinimo. Atsiranda poreikis „didinti krūvius ir kiekius“. Bet tokios pastangos neišvengiamai veda prie „blogų įpročių ir vergavimo, kas prieštarauja laimei“. R. Kriaučiūnas pažymi, kad tenkindamiesi pirmos pakopos laimės siekimu „save labai apribojame, tiesiog skriaudžiame“.
Antrosios pakopos laimė – prasmingesnė. Tai nėra vien kūno geidulių tenkinimas, bet tai susiję ir su mūsų padėtimi visuomenėje. Tačiau didesnis pinigų kiekis, pasak autoriaus, „padidins mūsų laimę, jeigu esame vargšai, alkani ir miegame po tiltu“. Anot Amerikos lietuvių psichologo, „ne tik daugiau uždirbančiųjų, bet netikėtai loterijoje praturtėjusiųjų laimė, praėjus pirminei ekstazei, nepadidėja. Didžiausių Amerikos bendrovių „Fortune 500” grupės vadovų laimė yra vidutiniška. 37 proc. turtingų pramonės vadovų laimė yra mažesnė negu vidutinio piliečio.“ Kartą išsivadavus nuo neturto, didėjantys materialiniai ištekliai laimės neprideda. Nustatyta, kad su didėjančiu uždarbiu siekiama išlaidesnio gyvenimo, kuris maža teturi bendro su laimingo žmogaus savijauta.
Dvi aukščiausios laimės pakopos – meilė artimui ir meilė Dievui, – pasak R. Kriaučiūno, tarsi broliai dvyniai. Jis rašo: „Du didžiausi Dievo įsakymai – mylėti savo Dievą visa širdimi bei protu, o savo artimą kaip patį save – tai labai aiškiai pabrėžia. Jeigu mes tikrai mylime Dievą, kartu mylėsime ir visus žmones, kurie yra sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą. Iš tikrųjų negalime mylėti Dievo nemylėdami savo artimo.“
Galime būti draugai ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su Dievu, tvirtina R. Kriaučiūnas ir teigia, kad psichologijos mokslas tai patvirtina: „Laimingiausi žmonės turi prasmingus darbus, kurie teikia paslaugas, tarnauja kitiems ir turi stiprius, mylinčius ryšius su savo šeima, draugais ir Dievu. Bendrai paėmus, žmonės, kurie praktikuoja savo tikėjimą, yra laimingesni už to nedarančius. Religiniai nurodymai, pabrėžiantys dėkingumą, atlaidumą ir Dievo įsakymų laikymąsi, skatina žmonių gerovę, stiprina tarpasmeninius ryšius ir veda į laimę. Pasirenkant augti meilėje artimui ir Dievui šiandien gali būti pirmoji mūsų didėjančios laimės diena.“
Gyvenimo aplinkybės – turtas, geras klimatas, pakėlimas darbe – turi palyginti ribotą įtaką mūsų ilgalaikei laimei. „Aplinkos pakeitimas mūsų nusiteikimą pakeičia labai mažai, nes greitai prie to pasikeitimo prisitaikome. Nors negalime pakeisti savo prigimties, savo laimę galime didinti stiprindami prasmingus santykius su kitais“, – tvirtina šiųmetis Mokslo premijos laureatas.
Jo tylus gestas Vilnijos krašto lietuviškoms mokyklos gavus Mokslo premiją tai patvirtina.
alkas.lt