Profesoriaus Gabrieliaus Stanulio 100-sias gimimo metines sutinkant
Tarp keliolikos savo akademine veikla Šveicarijoje pagarsėjusių išeivių lietuvių Gabrieliaus Stanulio asmenybė savitai ryški: talentingas menininkas, skulptorius, mokslininkas, pedagogas, nuoširdus tautietis…
G. Stanulis gimė 1915 metų spalio 21 dieną Kalvarijos miestelyje, Marijampolės valsčiuje. Prieš karą, 1936 metais, Italijoje baigė technikos- industrijos studijas, o 1939-ais Vilniaus meno mokyklą.
Tik susituokusį su dailininke Juzefa Katiliūte, 1945 metais karo banga atbloškė į Šveicariją, Ženevą, kur nuo pirmųjų emigracijos metų prasidėjo sunki kova už jo ir žmonos Juzės, kaip menininkų, pripažinimą. Pradžioje G. Stanulis dirbo alinantį, skurdžiai apmokamą darbą kapinių paminklų dirbtuvėse. Laimei, jo gabumai buvo pastebėti, o jis pats pakviestas į Ženevos meno mokyklą dėstyti skulptūrą. Greitai perspektyviam talentingam skulptoriui buvo patikėtas Meno mokyklos reorganizavimas į universitetinį lygį bei prijungimas prie valstybinio Ženevos universiteto, kur keturis dešimtmečius, o nuo 1963-jų, jau kaip profesorius-pedagogas, darbavosi jo pačio įkurtoje ir vadovaujamoje Skulptūros katedroje.
Retas profesorius galėtų pasididžiuoti tokiais šiltais ir turtingais savo studentų prisiminimais, kaip profesorius Stanulis.
„Kiti profesoriai nesutiko su mano metodais. Mokiniai- priešingai- manimi pasitikėjo… Ši laisvė, kurią suteikiau studentams, leido jiems peršokti kai kurias jų pačių galimybių ribas...“ – pasakojo jis „Tribūne de Geneve“ („Ženevos tribūna“ ) žurnalistei Izabelei Bratschi, aplankiusiai jį 1998 metais jo namuose Cartigny, mietelyje šalia Ženevos, kur Stanulis gyveno iki mirties.
– Kodėl jūsų paveiksluose niekur nėra žmogaus?-paklausė tada žurnalistė.
– Gaila, aš jo nematau,- filosofiškai liūdnai atsakė profesorius.
Taip jis atsakydavo visiems, pasigedusiems jo kūriniuose žmogaus… Ne vienam yra kalbėjęs ir apie tylą:
,,Dažniausiai, kai esu tarp žmonių, aš surandu TYLĄ. Tada nieko negirdžiu, jaučiuosi gerai. Aš myliu TYLĄ ir jos šviesius kelius, kurie gyvena manyje…Dvasinės TYLOS praktikavimas man leido pasiekti tokio laipsnio koncentraciją, kad jokia išorinė mintis negali jos sudrumsti. Tada aš matau šviesos šaltinį ir nežinomą erdvę… Mėginu vidinius vaizdus realizuoti – priartėti prie to, ką jaučiu…“
Nuolat, lyg savo romanti6kos sielos naujam atgaivinimui sugrįždamas prie tapybos profesorius 1985 metais sukūrė tapybos darbų ciklą „Troškimas – troškulys šviečiančio šauksmo“, kuriame ryškios būties tęstinumo problemos, kur esamasis laikas ištirpsta ir nuteka į nežinomybę, į kosmoso ir galaktikos begalybę, į būsimą ilgą būties kelionę, kuri laukia kiekvieno mirtingojo…Savo kūriniuose G. Stanulis gyvenimą rodė „gabalėliais“, kuriuos reikia susidėlioti patiems. Tuo jo kūryba be galo įdomi, sulaukusi žymių Europos, Azijos ir Amerikos meno kūrinių kritikų įvertinimo.
Meno kritikų ir visuomenės įvertinti profesoriaus darbai puošė Ženevos miestą: 70 metrų ilgio dekoratyvinė kompozicija Sporto aikštėje; 19 metrų ilgio dekoratyvinė plastika iš plytų Žemės ūkio mokyklos auloje; 13 metrų ilgio modernus dekoratyvinis pano Centrinės taupomosios kasos sienoje, laimėjęs pirmąją vietą Valstybiniame meno kūrinių konkurse; 15 metrų ilgio dekoratyvinė medžio freska „Meiryn- Satigny“; 1986 metais buvo sukurtos nuostabios freskos Ženevos teismo rūmuose…
G. Stanulio meno kūrinių meninės idėjos sugebėjo savitai atgaivinti Ženevos miesto erdves, padarė jas jaukias, gyvas ir miesto gyventojų labai mėgiamas…
Laikraštyje „Ženevos tribūna“ 1998 metais, (Nr.8 ), likus tik vieneriems metams iki profesoriaus mirties, rašė:
„Gabrielius Stanulis yra asmenybė. Tikras Žmogus, iškaltas akmenyje… Menininkas, kuris savo 83 gyvenimo metus praleido ieškodamas „Didžiosios paslapties“. Šią paslaptį jis jau pažįsta. Tapė ją savo sapnų spalvomis ir praeities šešėliais. Jo drobėse – šviesos keliai mėlyname horizonte, ar tai dangus, ar jūra… Vaizdai, kur sutemos pavirsta naktimis, su šiltų spalvų vėduoklėmis, svyruojančiomis tarp auksinio geltonumo gintaro ir ugnies raudonumo...“ (iš prancūzų kalbos vertė Jean Fehr. )
Senoji lietuvių išeivių karta profesorių prisiminė, kaip labai malonų, geranorišką, kuklų tautietį, niekada neatsisakantį ką nors originalaus sukurti ir jiems asmeniškai. Apsilankius pas dr. V. Dargužą, šis visada svečiams rodydavo jo namuose Stanulio sukurtą svetainės židinį – nuostabią dvylikos kvadratinių metrų įvairių spalvų ir formų akmenų mozaiką.
Į savo kūrybos parodas visada garbės svečiais Profesoriaus būdavo pakviečiami visi Šveicarijos lietuvių bendruomenės tautiečiai.
… Kai su profesoriumi susitikau 1995 metais Ženevoje, jis savo paveikslus buvo nutaręs padovanoti Lietuvai. Tuometinis ŠLB pirmininkas dr. V. Dargužas ėmėsi pervežimo darbų. Tais pačiais metais Lietuvą pasiekė G. Stanulio triptikas „Mano gyvenimas“, du nauji paveikslai iš ciklo „TIESA“ ir 30 paveikslų iš ankstesnio laikotarpio.
Užburiančiomis Alpių slėnio spalvomis švytinčioje 1995-jų metų rudens popietėje su profesoriumi prakalbėjome apie tris valandas. Kaip neseniai į Šveicariją atvykusi žemietė aš jį dominau visomis atgimimo naujienomis iš vienintelės, neužmirštamos Tėvynės Lietuvos, kuria jis „iš tolo“ visą pusšimtį metų rūpinosi, jaudinosi dėl jos likimo, ją savo talentu garsino visame pasaulyje.
Profesorius buvo išsaugojęs esminius prieškario lietuvio inteligento bruožus: laisvas mintis, aiškias dorovines nuostatas, blaivią politinę orientaciją, bendražmogišką poziciją. Lietuva ir jos likimas sudarė visą jo pozityvaus gyvenimo pilnatvę ir esmę.
„Vienatvė svetimame krašte žudanti… Gelbsti tik kūryba: „ŠIESOS IR TYLOS ieškojimas…“- sakė jis, liūdnai žvelgdamas į tolumoje, už Ženevos ežero dunksančio tamsaus kalnų miško viršūnes, gražaus, tačiau svetimo, jo niekaip neprisijaukinto pasaulio ribas…
1999 metų rugsėjo mėnesio viduryje gavau dailininkės Juzės Katiliūtės laišką, kuriame ji rašė:
„... G. Stanulio retrospektyvinė paroda buvo puiki… 1999metų rugpjūčio 30 dieną rytą atsikėlusi sėdėjau prie Gabrieliaus knygos vertimo, kai suskambėjo telefonas. Gabrieliaus sūnaus Jurio žmona Denisė man pranešė apie Gabrieliaus mirtį… ir manęs klausė, ar nežinau, kur Gabrielius norėjo būti palaidotas? Pasakiau, kad jis tikriausiai būtų norėjęs ilsėtis savo kaimelyje… Savo CARTIGNY jis ten buvo labai įaugęs… Mačiau, kaip paskutinė paroda jį labai nuvargino. Jo akyse nuolat pasirodydavo ašaros. Dėkingumo ašaros… Laidotuvės atrodė įspūdingos. Mažos kapinėlės, daug žmonių, karstas apdengtas gėlėmis. Kalbos paprastos ir nuoširdžios… lietuviškos… N. Prielaida padėjo ant karsto gintaro gabalėlių, kalbėjo dr. V. Dargužas, Lietuvos atstovė iš JT V. Gaučaitė… Po kalbų kažkas prie karsto pasakė: “Gabrielius kviečia visus „susidaužti stiklais“… Pasisveikinome su man pažįstamais Gabrieliaus draugais. Moterys susigraudinusios, vyrai irgi sukrėsti. Matėsi, kaip Gabrielius buvo čia mylimas...“ (sutrumpintas J. Katiliūtės laiškas J. Survilaitei, 1999.09.12. )
Visi, kuriems teko laimė pabendrauti su žymiu Lietuvos-Šveicarijos menininku, Ženevos universiteto Skulptūros katedros vadovu profesoriumi G. Stanuliu, tie kitaip pradėjo suprasti laisvos šalies laisvo menininko idėjų ir išraiškos ieškojimus, pakeitė savo požiūrius į meno supratimą.
Kūrybą G. Stanulis suvokė kaip tylos ir paslapties amžinumo ieškojimą.
Visada, kai tenka sustoti prie G. Stanulio kūrinių aiškiai suprantu, jog TYLA gali būti kupina įvairiausių prasmių…Iš tylos ateina Žmogaus gyvenimo ir meno harmonija.
P.S. Daugiau atsiminimų apie prof. G. Stanulį galima pasiskaityti J. Survilaitės knygoje „Visada tolimi –niekada svetimi“, LRS leidykla, 2011m.)
Nuotr. viršuje: Marijampolėje, kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione 2009 m. atidengtas paminklas šiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovui. Skulptorius Gabrielius Stanulis paminklą kariniame miestelyje buvo sukūręs 1938-aisiais. Jis testovėjo dvejus metus. 1940-aisiais, prasidėjus sovietų okupacijai, batalione įsikūrė desantininkų divizija.