Rugsėjo 30 d. Putinas paskelbė, kad Chersonas dabar yra Rusijos dalis ir Maskvoje surengė didelį vakarėlį. Po 40 dienų Rusija pasitraukė iš Chersono.
2022 lapkričio 09 Rusijos gynybos ministras Šoigu ir generolas Surovikinas per Rusijos valstybinę televiziją paskelbė apie visiško karinio pasitraukimo iš Chersono pradžią. Gen. Surovikinas paaiškino, kad trauktis atgal iš dešiniojo Dniepro kranto buvo būtina, nes dešiniajame upės krante dislokuotos pajėgos negalėjo tinkamai būti aprūpintos. Ar tikrai tai buvo tikroji priežastis Rusijos kariuomenei atsitraukti iš Chersono?
Rusijos kariuomenės atsitraukimą iš Chersono srities praėjus šešioms savaitėms po tariamo prijungimo prie Rusijos galima laikyti „teisingu“, pragmatišku kariniu sprendimu tiesioginiame kontekste, kuriame jis buvo priimtas. Tačiau atsitraukimas iš Chersonas nereiškia, kad Rusija greičiausiai išeis iš šio karo pralaimėjusi, kaip Ukraina norėtų. Rusijos kariuomenės pajėgų atsitraukimas iš dešiniojo Dniepro upės kranto reiškia, kad žygis į Odesą šiame kare Kremliui greičiausiai tapo nebesvarbus.
Be Odesos labai sunku suprasti rezultatą, kuris būtų laikomas Maskvos pergale. Rusija gali užimti pusę kairiojo Dniepro kranto, bet ne Odesą.
Pasirengimas pasitraukimui iš Chersono
Pirmiausiai Rusija atliko daug pasirengimo darbų tokiam pasitraukimui.
Viename Chersono rajone savanoriška labai skatinama gyventojų evakuacija tapo privaloma. Rusijos valstybinė žiniasklaida pranešė, kad Kachovskio rajono administracija paskelbė, kad pasiliekantiems bus „taikomos priverstinės evakuacijos priemonės“. Netrukus „Chersono naujienose“ Rusijos paskirtas gubernatoriaus pavaduotojas Kirilas Stremousovas atvirai pareiškė, kad Rusijos pajėgos „greičiausiai“ pasitrauks iš Chersono miesto ir likusio dešiniojo kranto. Nors iki tol Stremousovas tvirtino, kad Rusijos kariuomenė tikrai laikysis miesto, net ir ragindamas civilius vis tiek palikti miestą.
Rusija atidavė savo dešinįjį flangą (kuris buvo politiškai reikšmingas, bet kariniu požiūriu nenaudingas) silpnam Ukrainos žvalgybiniam puolimui beveik iškart po to, kai 2022 rugsėjo pabaigoje įvyko referendumas dėl Chersono prijungimo prie Rusijos. Rusija iš karto pastatė savo atsargines pozicijas per Dniepro upę. Jie jau kelias savaites evakavo gyventojus, pirmiausia savanoriškai, o kai kuriose vietovėse netgi priverstinai. Rusija ėmėsi evakuoti statulas ir net Grigorijaus Potiomkino kriptą, kuris kadaise valdė šias vietoves valdant Jekaterinai Didžiajai. Pats pirmasis Surovikino poelgis, kai jis buvo paskirtas Specialiosios karinės operacijos (SKO) vadu, buvo parengti visuomenę patikėti, kad gali prireikti pasitraukti iš Chersono. Stremousovas tik atkartojo gen. Surovikino žodžius, kad gali tekti priimti „sunkiausius sprendimus“.
Iš kart po referendumo Rusija atsisakė dalies užimtų teritorijų dešinajame Dniepro krante. Rusijos užimta teritoriją dešiniajame Dniepro upės krante tapo labiau išplėsta į ilgį, bet ne į gylį. Kariniu atžvilgiu, tai buvo neigiamas sprendimas. Tačiau politiniu, tai leido Rusijai sakyti, kad jie vis dar valdo visą Chersono regioną.
Visą laiką Rusijos pareigūnai tvirtino, kad „Rusija čia amžinai“ ir kad tikroji evakuacijos priežastis buvo informacija apie tariamą Ukrainos sąmokslą prieš Dniepro upės užtvanką.
Rusija oficialiai tvirtino, kad evakuacija būtina, nes Ukrainiečiai planuoja įvykdyti diversinę ataką susprogdinti Novaja Kachovkos užtvanką. Rusija taip pat ne kartą kaltino Ukrainą bandymu smogi didžiulei atominei elektrinei Energodare, tačiau Zaporožėje evakuacijos kažkodėl nebuvo.
Nuotraukoje: Novaja Kachovkos užtvanka
Tuo metu Ukraina jau kelis mėnesius atakavo Novaja Kachovkos užtvanką naudodama HIMARS raketines sistemas ir prašė JAV armijos taktinių ilgojo nuotolių raketų MGM-140 ATACMS, kad šios galėtų dar labiau smogti.
Koks buvo Rusijos tikslas skleisti informaciją apie Ukrainos ketinimus susprogdinti užtvarką?
Vieną dieną trauktis iš šio buvusio Rusijos miesto buvo neįsivaizduojamas ir tikriausiai NATO paskleistas gandas diskredituojantis Rusijos ginkluotąsias pajėgas. Kitą dieną tai buvo teisingiausias visų laikų karinis sprendimas, kad net prieš Rusijos gynybos ministeriją nusiteikę Kadyrovas ir Prigožinas gynė sprendimą trauktis iš Chersono.
Tačiau dabar jau aišku kad Rusai bent jau norėjo turėti galimybę pasitraukti. Dabar jau aišku, kad civilių evakuacijos tikslas iš dešiniojo Dniepro kranto buvo paversti karinį pasitraukimą politiškai suprantamu ir patraukliu.
Oficialus Rusijos karo šūkis yra „Savųjų nepaliekame“, tačiau Charkove kariuomenė būtent taip ir padarė – paliko savus. Kariuomenė buvo sumušta, todėl visi taikūs gyventojai sutikę Rusus, turėjo greitai patys bėgti. Rusų iškabinti plakatai „Rusija čia amžinai“ sukėlė daugumos Charkovo srities prorusiškų gyventojų kritiką ir pasipiktinimą Rusijos vyriausybe.
Tad Chersono atveju, priešingai nei Charkovo, prorusiški Chersono gyventojai nebuvo palikti, atsitraukimas vyko organizuotai, net privalomai ir saugiai truko kelias savaites. Nepaisant to, vienintelės regiono sostinės Chersono atsisakymas, kurį Rusija užėmė šiame kare, Rusijai buvo pakankamai žeminantis.
Didžiosios galios turi tendenciją galiausiai išduoti vietinius gyventojus, kurie stoja į savo pusę sudėtingame ir netvarkingame konflikte. Tačiau tai dažniausiai nutinka po 10 ar 15 metų kovos. Putino Rusija tai padarė po 6 savaičių. Tai buvo reaktyvinis dūris į nugarą.
Prorusiškiems Chersono gyventojams Chersono prijungimas prie Rusijos tik dar labiau atskleidė, kokie jie iš tikrųjų buvo „brangūs“ pačiai Rusijai. Chersono gyventojams buvo pasakyta, kad jie formaliai yra Rusijos dalis. Ir tada jiems buvo pasakyta, kad tai nesvarbu, kad vien jų Rusiškos dalies Rusijos kariuomenė neapgins. Dar blogiau, jie net negavo sąžiningo įspėjimo apie pasitraukimą, kad išliktų. Rusijos vyriausybė melavo iki pat paskutinės minutės.
Iki evakuacijos paskelimo Chersono mieste buvo likę apie 70-100 tūkst. gyventojų. 2022 lapkričio 9-osios vakarą oficialiai paskelbus apie Rusijos kariuomenės išvedimą, daugelis žmonių pradėjo patys evakuotis.
2022 lapkričio 10 valtys ir keltai iš Chersono miesto į kairįjį Dniepro krantą vis dar veikė, tačiau jie negalėjo susidoroti su norinčių evakuotis žmonių srautu. Žmonės plaukė laivais, privatūs piliečiai už perkėlimą ėmė 500 UAH (13 USD) mokestį už vieną asmenį gelbėjant jų gyvybes.
Valdžia paskelbė, kad laivai plukdys iki lapkričio 11 d., tai yra rytojaus. Tačiau sekančią dieną laivų jau nebuvo, nes kitą dieną įplaukė Ukrainiečiai.
Ilgą laiką Rusijos valdžia įrodinėjo, kad jie visam laikui atvyks į Chersoną ir neišvyks. Dar prieš lapkričio 9-ąją pasigirdo prieštaringi teiginiai apie pasirengimą kovoti už miestą iki galo.
Nuotraukoje: Užrašas ant plakato Chersono gatvėje – „Tikime savo armija ir savo pergale!“
Daugelis tų, kurie bandė palikti Chersoną rizikavo mirti, jei pasiliktų. Tai ir referendumą organizavusių komisijų nariai, kurių informacija buvo perduota Ukrainos valdžiai. Jiems gresia iki 15 metų kalėjimo arba tiesiog mirtis taikant „filtravimo priemones“.
Nuotraukoje užrašas ant plakato: „Chersonas – Rusijos miestas!”
Nuotraukoje: remiantis Vakarų žurnalistų Chersone filmuota medžiaga Ukrainos SBU nustatė visus šiuos žmones įtariamus bendradarbiavus su Rusija.
Ne visi bendradarbiavę su Rusija turėjo galimybę pabėgti per Rusijos kariuomenės atsitraukimą Chersone.
Nuotraukoje; Ukrainos saugumo tarnyba sulaiko dar vieną Rusijos bendradarbį užėmusį aukštas pareigas Rusijos sukurtoje administracijoje Snigurovkoje (Snihurivke), Mykolajevo srityje.
Pasitraukimas iš Chersono atrodė kaip labai rizikingas žingsnis. Suorganizuoti atsitraukimą per sraunią ir plačią Dniepro upę vos per du apgriautus tiltus intensyvaus karo metu buvo ypač rizikingas uždavinys.
Įsivaizduokite, kad Rusai pabando atitraukti visus iš karto savo dalinius iš dešiniojo Dniepro kranto. Tuomet Rusija rizikuoja, kad prieš tiltus susidarys milžiniški karinės technikos kamščiai. Jei Rusija bandytų atsitraukti dalimis, tuomet šis Rusų atsitraukimas taptų pastebėtas Ukrainos pajėgų, kurios nieko nelaukdamos apšaudytų ir atsitraukiančius Rusų dalinius ir tiltus per Dnieprą. Bet kuriuo atveju, po to, kai didžioji kariuomenės dalis jau būtų atitraukta keli tūkstančiai Rusų karių vis dar buvusių dešiniajame Dniepro krante galėjo patekti į mėsmalę, kuriems prireiktų didžiulės artilerijos paramos.
Rusijos atsitraukimas iš tikrųjų turi negailestingą karinę logiką.
Generolas Surovikinas paaiškino, kad turi trauktis atgal, nes jo karinės atsargos yra išnaudotos. Jis sakė tiesą, nes tiltus per Dnieprą susprogdino Ukrainiečių HIMARS raketos.
Įdomu tai, kad Ukraina turėjo daug prastesnių priemonių sugriauti tiltus per Dnieprą. Viskas, ką Ukraina turėjo šiam reikalui, tai tik HIMARS su mažomis 90 kg kovinėmis galvutėmis.
Tiesą sakant, Ukraina niekada net nesugebėjo sunaikinti tiltų, bet tik juos apgadinti. Ukraina ne kartą bandė sugriauti geležinkelio jungtį per Novaja Kachovka užtvanką, bet taip ir neišgalėjo sunaikinti kelio vedančio per šią užtvanką.
Panašiai buvo Chersone (srities administraciniame centre), kur Ukrainos pajėgos tik apgadino tiltą, bet negalėjo jo sugriauti, nei po juo Rusijos įrengto pontoninio tilto.
Nuotraukoje: tiltas per Dnieprą ties Chersono administraciniu centru
Rusija įtraukė Chersoną į savo valstybės sudėtį ir iškabino reklaminius stendus „Rusija čia amžinai“, „Chersonas – su Rusija per amžius“, „Chersonas – Rusijos miestas“, o po to paliko savo priešui Rusijos caro laikų įkurtą miestą, nes Amerikiečiai atsiuntė HIMARS (90 kg kovinė galvutė su 90 km nuotoliu), kurių raketos susprogdino tiltus per Dneprą dėl ko nutrūko reguliarus ginklų ir amunicijos tiekimas į dešinyjį Dniepro upės krantą. Ar galime tuo patikėti?
Pirma, Rusija jau žinojo, kad tiltai per Dnieprą jau buvo gerokai apgadinti, kai Rusija „aneksavo“ Chersono srities administracinį centrą Chersono miestą ir pasakė žmonėms, kad „Rusija čia liks amžinai.“
Antra, jei Amerikiečiai sugebėjo įsikišti į Rusijos karą Ukrainoje tokiu mažu mastu, kaip pasiųsti mažas HIMARS raketas ir to užteko, kad Rusija atsitrauktų iš šio istorinio Rusijos miesto, tuomet visas Rusijos karas Ukrainoje atrodo akivaizdžiai bergždžias.
Rusų tiekimo linijos ėjo per vandenį tik jų Chersono korpusui, tuo iškart pasinaudojo Ukrainiečiai. Ukrainiečių didžioji dalis tiekimo linijų taip pat kerta tą pačią Dniepro upę tik kita kryptimi, o Rusai niekada net nebandė spausti Ukrainiečių nepaisant to, kad Rusai turi daug geresnių priemonių šiam tikslui (pvz. balistines raketas) nepaisant to, kad įvairiems kitiems taikiniams buvo panaudota daugiau nei 4000 įvairių valdomų raketų.
Ukrainiečiai pradėjo „tiltų karą“, kai tik tam tikslui gavo pirmąsias HIMARS raketines sistemas, kurios net nebuvo itin tinkamos šiam darbui, kurios net nesugebėjo sunaikinti tiltų, o tik juos apgadinti. Nepaisant to, kad nuo pat pradžių Rusai turėjo daug geresnių ginklų kariauti „tiltų karus“, per 8 mėnesius jie net nepajudėjo iš vietos. Nepaisant to, kad Ukrainiečių tiekimo linijos taip pat yra priklausomos nuo tiltų per upę beveik per visą fronto ilgį. Taip, Ukrainiečiai turi daugiau tiltų, bet jie taip pat turi tiekti daug daugiau pajėgų į rytus nuo Dniepro, nei Rusai kada nors turėjo tiekti į vakarus nuo jo.
Rusija Chersono srityje turėjo mūšio lauką, kurį į dvi dalis padalija didžiulė upė su tvenkiniais ir stengėsi to nepastebėti. Rusija savo strateginiame geležinkelių kare stebėjo savo priešininkės Ukrainos kariuomenę, kuri geležinkeliais galėjo kirsti Dnieprą net šešiose vietose, ir nieko nedarė.
Tačiau, tikroji priežastis dėl kurios gen. Surovikinas turėjo atsitraukti, yra ne dėl HIMARS raketų, o dėl to, kad Chersono srities karinis placdarmas keletą mėnesių nebuvo išplėstas iki tam tikro gylio, kol dar buvo daug galimybių ir laiko. Net be HIMARS raketų faktoriaus, kur Ukrainos postūmis į priekį vos 5 ar 10 km reiškia, kad ji gali pataikyti į tiltus per haubicos nuotolį yra bereikalingai didelė rizika.
Jei Rusijos kariuomenė būtų pasistūmėjusi kur kas gilyn dešiniajame Dniepro krante, HIMARS raketų reikšmė būtų buvusi daug mažesnė. Priežastis, kodėl tai nebuvo padaryta – tai susilaikymas nuo gyvosios karinės jėgos didinimo ir didelio gyvosios karinės jėgos išsisklaidymo didelėje teritorijoje. Rusijos kariuomenei tiesiog nepakako gyvosios jėgos, palyginti su tuo, ką turėjo Ukrainiečiai. Ir anksti, kai Rusai vis dar buvo dominuojantys, jie tiesiog buvo pernelyg išsibarstę dėl per daug tikslų, kad galėtų tinkamai tai panaudoti. Karo Ukrainoje pradžioje, kai Rusijos kariuomenė vis dar buvo dominuojančioje pozicijoje, ji tiesiog buvo pernelyg išsibarsčiusi dėl per daug keliamų karinei operacijai tikslų, kad galėtų tinkamu būdu panaudoti savo pajėgas.
Kitaip tariant, Rusai suprato, kad su per mažomis pajėgomis bando pasiekti per daug tikslų. Rusai bandė judėti per daugelį ašių ir tai jiems nepavyko.
Taigi, Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Chersono ne dėl to, kad išseko jos kariuomenės karinės atsargos, Tiesa yra ta, kad Rusijos kariuomenė buvo priversta apleisti Rusijos istorinį Chersono miestą, nes Rusijos prezidentas 7 mėnesius priešinosi karinei logikai ir pradėjęs didelį sausumos karą Europoje nesiuntė pastiprinimo savo, Rusijos, kariuomenei.
Dešimtys tūkstančių prorusiškų Chersono gyventojų, pasitikusių Rusus, dabar tapo benamiais, pasmerkti gyventi kaip tremtiniai, Rusija yra pažeminta, o Amerikiečiai ir jų vasalai atrodo kaip dievai, galintys neįtikėtinai pigiai pažeminti Rusiją.
Dėl tų pačių priežasčių Rusija karo Ukrainoje pradžioje skausmingai bet drastiškai pasitraukė iš Kijevo, pasitraukimas išlaisvino išteklius suvaržytus akivaizdžiai pasmerktoje karinėje operacijoje ir laikinai išsprendė Rusijos kariuomenės sklaidos problemą.
Po Rusijos kariuomenės atsitraukimo iš Kijevo toliau nebuvo matomas būtinas atsitraukimas kituose Ukrainos regionuose. Kaip ir nepakankamos karinės gyvosios jėgos problemos sprendimas. Tam prireikė dar šešių mėnesių kol Rusijoje buvo paskelbta dalinė karinė mobilizacija ir net tada tai buvo daroma neapgalvotai, likę šauktiniai nebuvo dislokuoti. Taigi, matome, kad Rusijos kariuomenei lengviau gauti leidimą pasitraukti, kai jo reikia, tačiau kariuomenei labai sunku gauti ką nors kita, ko jai reikia – gyvosios jėgos, karinės technikos ir amunicijos.
Deja, įteikęs NATO aljansui dovaną pradėti šį karą, Putinas leidžia Ukrainai ir kolektyviniams Vakarams į mūšio lauką Ukrainoje dislokuoti daugiau gyvosios karinės jėgos ir naujos karinės įrangos greičiau, nei tą padarė Rusija. To pasekmės matomos Kupjanske, Iziume, Limane ir Chersone.
Nesvarbu, kad Ukrainos ekonominė mobilizacija nėra tokia plati ir kad JAV pagalba nėra tokia didelė, kai pačios Rusijos pramonės mobilizacija buvo visiškai vangi.
Kalbame apie valstybę, kuri nesiėmė veiksmų iš anksto, kad užtikrintų, jog visi mobilizuoti kariai turėtų karines vaistinėles su medikamentais. Valstybė, kuri skelbiasi esanti „egzistenciniame“ kare ir kurios metinės pajamos iš angliavandenilių sudaro apie 130 mlrd USD; valstybė, kuriame piliečiai gali rinkti lėšas kareivių medicinos reikmėms, kur mobilizuotų karių apranga ir amunicijos kokybė labai skiriasi priklausomai nuo regiono, iš kurio jis yra kilęs (nes iš centrinio biudžeto už tai nebus apmokėta); valstybė, kuri laukė 7 mėnesius, kad nuvyktų į Iraną pirkti nedidelę partiją Irano gamybos mažų dronų, vietoj to, kad praėjus 7 mėnesiams nuo karo pradžios Rusija turėjo turėti savo gamyklas, kurios galėtų pačios gaminti karui reikalingus dronus.
Rusijos kariškiai stengėsi išlaikyti iniciatyvą mūšio lauke tiek, kiek tik galėjo, nešdami dideles aukas (apie 5 proc. Rusijos armijos karių, dalyvavusių Ukrainos kare, žuvo). Tačiau kalbant apie užnugario išteklių skirstymą frontui, Kremlius nuo pat pradžių perdavė iniciatyvą Ukrainiečiams ir NATO aljansui. Nuo karo pradžios Kremlius leido Ukrainai ir JAV visą laiką pasaulyje veržtis į priekį už Rusiją.
Kremlius į karą Ukrainoje metė tik savo profesionalią kariuomenę, tada atskyrė ją nuo pastiprinimo, tuo tarpu, kai Ukraina padedama NATO aljanso nuolat siuntė daugiau apmokytų šauktinių ir naujos karinės įrangos. Tai reiškia, kad Kremlius tiesiog stovėjo ir stebėjo, o ne prasmingai sustiprino savo kariuomenę, kol nuo greitų proveržių galiausiai pateko į aklavietę ir žeminančius pralaimėjimus, kol buvo imtasi veiksmų ir sutelktas užnugaris kariuomenei ir net tada tik iš dalies ir ribotai. Tuo tarpu Rusijos gynybos ministerija priima sprendimus, kurie yra visiškai priešingi tam, kaip laimėti karą.
Rusijos kariuomenės atsitraukimas iš Chersono, kaip ir iš Kupjansko, Iziumo, Limano rodo, kad Kremlius įsitraukė į karą Ukrainoje turėdamas sunkiai suderinamų didelių tikslų ir priemonių šiems tikslams pasiekti. Šis atotrūkis jau mažėja, nes Rusijos tikslai tampa mažiau ambicingi ir didėja investicijos į karą. Tačiau Rusijos ambicijos krenta daug greičiau, nei didėja investicijos į karą.
Rusijos prezidentas Putinas buvo daug labiau linkęs leisti Rusijos kariuomenei atsitraukti iš Chersono, kuris būtų buvęs neįkainojamas pavasario puolimui link Odesos, nei linkęs nei ruoštis tam, kad tų atsitraukimų nebūtų buvę.
Chersono praradimas reiškia, kad Rusija prarado Rusų imperijos laikų įkurtą istorinį savo miestą ir vienintelę šiame kare užgrobtą Rusijos regiono sostinę. Tai, kas buvo prarasta, yra dešiniojo kranto placdarmas, kuris buvo neįkainojamas ir didžiausias Rusijos laimėjimas šiame kare. Pirmąją karo dieną užfiksuoti nepažeistus tiltus per Dnieprą buvo neįtikėtinas žygdarbis ir neįtikėtina Rusijos sėkmė. Deja, šiame kare niekas niekada nebeužims nesugriautų Dniepro tiltų.
Rusija savo sėkmės dešiniajame Dniepro upės krante taip ir neįtvirtino pastiprinimu. Rusijos armijai trūko pastiprinimo, tuo tarpu, kai Ukraina ir NATO ruošė vis daugiau karių kariaujančiai pusei, kol Rusijai teko atsisakyti krauju apmokėtų laimėjimų.
Rusijos pasitraukimas iš Chersono, tai pasidavimas tikrovei, kad Putinas dėl savo nuolatinio vilkinimo skelbti karinę mobilizaciją jau prieš kelis mėnesius prarado Chersoną.
Rusijos generolas Surovikinas priėmė teisingą ir sunkų karinį sprendimą, kad pamirštumėm, kodėl Putinas nepadarė savo sprendimo net septynis mėnesius.
Ukraina to nepadarė ir dabar susigrąžino Chersoną kaip atlygį, kurio net nereikėjo užgrobti tranšėja po tranšėjos.
Jei Rusija atsitraukė iš dešiniojo Dniepro kranto Chersone, tikimybė, kad ji dar kada nors sugrįš ten artima nuliui. Atsitraukdama iš dešiniojo Dniepro kranto Rusijai susprogdino visus tiltus per upę.
Sunku patikėti, kad Rusai būtų tokie kvaili ir nemokėtų kariauti. Kažkas kitas vykdo karą už juos. Kažkas kitas apibrėžia jiems apribojimus, kurių ribose jie turi veikti šiame kare, ir šis asmuo visiškai neturi supratimo apie karus.
Netrukus Chersono miesto atidavimas Rusams jau atnešė politinių rezultatų. Lapkričio 11 d. JAV Iždo departamentas trečią kartą nuo vasario mėnesio pratęsė licenciją visiems energetikos sandoriams su pagrindiniais Rusijos bankais ir Centriniu banku. JAV valstybės departamentas pareiškė, kad Vašingtonas laukia signalų apie pasirengimą rimtoms deryboms iš Rusijos.