Dievo sandora su iš tvano išgelbėtu Nojumi
Nojui ir jo sūnums, kurie buvo su juo, Dievas kalbėjo:
„Štai sudarau savo sandorą su jumis bei jūsų palikuonimis, ir su visais pas jus esančiais gyvūnais: su paukščiais, galvijais ir laukų žvėrimis – su visa gyvūnija, išėjusia su jumis iš arkos.
Sudarau su jumis savo sandorą: daugiau niekada potvynio vandeniu nebebus naikinamos kūno būtybės; daugiau niekada nebekils tvanas nuniokoti žemės“.
Ir Dievas bylojo:
„Štai toks bus ženklas sandoros, kurią sudarau tarp savęs ir jūsų bei visų pas jus esančių gyvųjų būtybių per būsimas kartas: iškelsiu į debesis savąjį lanką; jisai bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.
Kada viršum žemės sukaupsiu debesis, juose pasirodys lankas.
Ir aš prisiminsiu savąją sandorą tarp manęs ir jūsų bei visų gyvūnų, visų būtybių iš kūno.
Vanduo daugiau nepavirs tvanu, kad sunaikintų kūno būtybes“ (Pr 9, 8–15).
su tais, kurie tavo Sandoros ir įsakymų laikos
Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
išmokyk mane takais tavo eiti.
Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink,
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas.
Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,
atmink, nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
Atmink mane dėlei savo gerumo,
nepamirški savo malonės!
Tiesus, malonus yra Viešpats,
to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius (Ps 24, 4–9).
Mylimieji! Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas. Nužengęs žemyn, jis tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms sieloms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu.
Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas. Jis nėra nešvaraus kūno nuplovimas, bet Dievo maldavimas suteikti gryną sąžinę dėlei prisikėlusio Jėzaus Kristaus, kuris, įžengęs į dangų, sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai ir galybės, ir valdžios (1 Pt 3, 18–22).
Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą.
Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų ir buvo šėtono gundomas, buvojo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.
Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 12–15).
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visada ir visur tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Keturiasdešimt dienų neragaudamas žemiško maisto, jis pašventino gavėninį atgailos pasninką. Jis sutriuškino senojo žalčio žabangus ir pamokė mus blogio šaknis nugalėti, kad kilnia dvasia atšvęstume velykinę paslaptį ir galiausiai pasiektume amžinąsias Velykas. Todėl mes su visais angelais ir šventaisiais šloviname tave nepaliaujama giesme: Šventas…
Viešpatie, sustiprink mūsų ryžtą peržvelgti savo gyvenimus ir susigrumti su tuo, kas mus atskiria nuo Tavęs: su nemeile, netikėjimu, neviltimi.
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas atskirai ar bendruomenėje prašykime: Jėzau, išmokyk mus visada Tavęs ilgėtis ir gyventi kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Tavo lūpų, padėk nugalėti mus pavergti besigviešiant blogį ir išrauti jo šaknį – teišgirsta beišsivaikščiojanti mūsų Tauta Tavo raginimą susigrąžinti Dievo vaikų laisvę, kad Tavo žodyje įsišakniję subrandintume tikėjimo ir meilės vaisių.
Duok, kad laisvę ir tiesą mylėjusių Lietuvos vaikų kraujo ir meilės auka sutvirtintų mūsų laisvės troškimą ir išsklaidytų įsiviešpatavusią tamsą, padėtų įveikti susiskaldymą ir klaidas, sugriautų nemeilės ir netiesos tvirtoves, išvaduotų nuo priklausomybės netyroms dvasioms.
Melskime ir už valstybių vadovus: teveda jie savo tautas tiesos ir teisingumo keliais į taiką.
Prašykime Viešpatį pagijimo ligoniams, duonos alkstantiems, paguodos sielvartaujantiems, vienišiems ar atstumtiems, ar per jėgą atskirtiems nuo artimųjų.
Dieve, pripildyk mūsų dienas savo ramybės ir sugrąžink į mūsų širdis viltį, atkurk mūsų visuomenėje teisingumą ir bendrystę.
„O Dieve, išgirsk mano šauksmą, mano maldos paklausyki!“
Kas taip sako? Regis, vienas žmogus. Pažvelk, ar vienas: „Iš žemės pakraščio tavęs šaukiuosi, mano širdžiai alpstant“ (Ps 60 (61), 2–3). Tad jis jau ne vienas; bet vienas todėl, kad vienas yra Kristus, kurio nariai mes visi esame. Nes kas yra tas vienas žmogus, kuris šaukiasi iš žemės pakraščio? Kas gi šaukiasi iš žemės pakraščio, jei ne paveldas, kuris yra pažadėtas Sūnui: „Prašyk manęs, ir tautas tavo paveldu padarysiu, visus žemės pakraščius tau dovanosiu“ (Ps 2, 8).
Štai kas šaukiasi iš žemės pakraščio, – ši Kristaus nuosavybė, šis Kristaus paveldas, šis Kristaus kūnas, ši viena Kristaus Bažnyčia, ši vienybė, kuri esame mes. O kaip ji šaukia? Kaip anksčiau jau minėjau: „O Dieve, išgirsk mano šauksmą, mano maldos paklausyki; iš žemės pakraščio tavęs šaukiuosi, mano širdžiai alpstant.“ Štai kaip šaukiuosi tavęs iš žemės pakraščių, tai yra iš visur, iš kur tik įmanoma. Tačiau, kodėl taip šaukiuosi? Nes „alpsta mano širdis“. Taip nurodoma, jog širdis apima visas pasaulio tautas ir jog ji nėra paskendusi didelėje garbėje, bet patiria didelį gundymą.
Mat, kol keliaujame žemėje, savo gyvenime neišvengsime gundymų, nes mes tobulėjame tik per išbandymus, ir niekas nepažįsta savęs, kol nėra išbandytas, niekas negali būti vainikuotas, jei nenugalėjo, niekas negali nugalėti, jei nekovojo, niekas negali kovoti, jei nesusiduria su priešu ir nepatiria išbandymų.
Todėl tas, kuris šaukiasi iš žemės pakraščio, būgštauja, tačiau nėra paliekamas likimo valiai. Nes tame kūne, kuriame [Kristus] mirė, prisikėlė ir įžengė į dangų, jis panorėjo būti mūsų, kurie esame jo kūnas, pirmavaizdis, kad jo nariai tikėtųsi nueiti ten, kur jau yra nuėjusi jų galva. Taigi jis mus perkeitė, kuomet leidosi gundomas šėtono. Ką tik skaitėme Evangelijoje, kaip Viešpats Jėzus Kristus dykumoje buvo gundomas velnio. Kristus tikrai buvo velnio gundomas. Tad ir tu Kristuje būsi gundomas, nes Kristus iš tavęs gavo kūną, o tau suteikė išganymą, iš tavęs paveldėjo mirtį, o tau davė gyvenimą, iš tavęs patyrė panieką, o tau padovanojo garbę; tad jis iš tavęs sulaukė gundymo, o tau atnešė pergalę.
Jei mes jame esame gundomi, jame mes ir nugalime. Tu pastebi, jog Kristus buvo gundomas, ir nematai, kad jis nugalėjo? Pripažink, kad tu jame esi gundomas, ir pripažink, kad tu jame nugali. Jis galėjo nuo savęs nuginti šėtoną, tačiau jei nebūtų davęsis gundomas, nebūtų tavęs išmokęs nugalėti pagundą.