Šeima

Dėmesio, „Laimingos dienos mokykloje“

Written by admin · 8 min read

Seimo narys Povilas Urbšys dalinosi savo pastebėjimais apie Kauno Vytauto Didžiojo universitete vykdomą mokymosi visą gyvenimą programos projektą „Laimingos dienos“, kurį finansuoja Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Seimo nario atsakymus užrašė Lina Kiršaitė.

Kas tai per projektas?

Tikslus pavadinimas šitos programos yra „Laimingos mokyklos dienos“.

 

Tikrai, pasižiūrėjus į tos programos turinį, galima pasakyti, kad temos yra aktualios: tai patyčios ir asocialus elgesys, sunkumų įveikimo įgūdžiai ir socialinė atsakomybė; liūdesio, depresijos, savižudybės prevencija, mokinių psichinės sveikatos gerinimas; tolerancija ir socialinė atsakomybė; nerimas dėl pinigų; svaigalų ir narkotikų vartojimas; įvairovė ir šeima; palankios mokyklos aplinkos kūrimas; patyčios internete. Susipažinus su tuo turiniu tikrai nekyla minčių, kad tarp tų temų gali būti įterpti dalykai, kurie gali griauti mūsų įsivaizduojamas šeimos vertybes. Būtent temoje „Įvairovė ir šeima“, nors irgi pristatoma, kad tai pokyčiai, leidžiantys kurti dar laimingesnę ir patrauklesnę mokyklą, kai pradedame gilintis į šitą temą – aš galiu tiesiog pacituoti: „šiame skyriuje bus nagrinėjami seksualinės orientacijos ir šeimos įvairovės klausimai“, kas, sakyčiau, jau prieštarauja tam pirminiam pateikimui, nes įvairovę ir šeimą mes galime įsivaizduoti labai įvairiai, ir tikrai seksualinė orientacija – ne svarbiausia.

Iki šiol pas mus šeima buvo daugiau apibrėžiama kaip santykis tarp artimų žmonių, kuriuose nedominuoja vien seksualiniai santykiai. Seksualiniai santykiai yra tik dalis tų veiksnių, kurie atspindi šeimos būtį. Šeimoje svarbiausias yra santykis, kuris padeda vienas kitam skaidrėti būnant vienas kitam dėl kito. Bet šitoje programoje, kuri ruošiama, būtent yra išskiriama, kaip aš minėjau, seksualiniai santykiai.

Šios programos kūrėjai suvokia, kad didžiai daliai žmonių šeima yra pagrindinis savasties elementas, formuojantis ir informuojantis apie žmogaus savivoką ir nusakantis, koks šis žmogus yra šioje žemėje. „Todėl jau nuo jauno amžiaus juos reikia mokyti, kad egzistuoja įvairios šeimos“. Dabar įsigilinkim, o kas ta įvairi šeima yra. Tai būtent toje programoje dėsto, kad įvairios šeimos yra paremtos lytiškumo pagrindu: gali būti šeima tarp vyro ir vyro, tarp moters ir moters. Todėl šitoje programoje vienas iš pagrindinių tikslų – „sugriauti šeimos sąvokos idealumą“.

Ir gal galima pastebėti, kad čia naudojamas terminas „šeima“ tiesiog kaip savaime suprantamas kalbant apie gėjų gyvenimą poroje, apie lesbiečių gyvenimą poroje, tas apibrėžimas yra šeima.

Būtent, nes tokiu būdu norima iškreipti pačią šeimos sąvoką ir primesti jau iškreiptą tą supratimą kaip normą. Toje programoje būtent yra orientuota, kaip tai reikėtų daryti. Nusakoma, jog labai svarbu parinkti žodžius: „kalbėti neutralia kalba, vengiant tokių išsireiškimų kaip geriausia šeima ar dominuojanti, ar taip pat normali.“ Patariama mokytojams „paruošti iliustracijų, nuotraukų ir straipsnių paketą, kuriame parodytos ir apibūdintos skirtingos šeimos formos: pavyzdžiui, šeimos su vienu iš tėvų, klasikinė šeima, tos pačios lyties žmonių šeima.“ Tokiu būdu norima įprasminti naują šeimos suvokimą.

Ką reiškia „sugriauti šeimos idealumo sampratą“? Tai gal sugriaukime tada ir siekiamybę būti sveikiems, nes kai kas nesveikas, sugriaukime siekiamybę būti laimingiems, nes kai kas nelaimingas?

Programoje akcentuojama, kad nėra laimingų šeimų, o jeigu nėra laimingų šeimų, tai reikia sugriauti šeimos sąvokos idealumą. Mes matome, kad yra tendencija išvis griauti tai, kas pas mus visuomenėje yra siekiamybė. Visuomenėje, kuri nusistato sau prioritetus ir kriterijus, nuo to ir priklauso, kokia ta visuomenė yra. Jei žmogus savo gyvenime turi siekiamybę būti padorus, sąžiningas, tai jis jau formuoja save. Bet jeigu jam vieną gražią dieną pasakys: „palauk, bet nėra absoliučiai sąžiningos ir padorios visuomenės, todėl tu susitaikyk su tuo, kad tave gali bet kokiu atveju apiplėšti, tave gali užmušti, iš tavęs gali pavogti vaiką, todėl atsisakyk padorumo ir žmogiškumo“.

Tai labai gerai apgalvota taktika, kaip ištrinti tam tikrą idealumo sampratą ir atimti poreikį siekti to, kas idealu. Bandoma įteigti, jog ta siekiamybė tik sukelia žmoguje įtampą, bet toje įtampoje ir brandinasi žmogaus asmenybė, brandinasi jo dvasia.

Tai gal tada galima būtų peržvelgti metodus, kurie naudojami tam tikslui, kad visuomenė būtų budri?

Mokytojams nurodomos instrukcijos: „mokytojas turi pabrėžti, kad ne visi žmonės gyvena vienodose šeimose. Visi kartu mokiniai sugalvoja kiek galima daugiau šeimų tipų.“ Mokytojams rekomenduojama kurti seksualinės orientacijos tarnybas, bendradarbiauti su vietinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis, besirūpinančiomis lesbiečių, homoseksualų ar biseksualų bendruomenių teisėmis.

Siūloma pamokos metu paskirstyti mokinius į mažas grupeles ir išdalinti šioms grupėms popieriaus lapus su šiais užrašais: „ryšys tarp vyro ir moters“, „dviejų vyrų ryšys“, „dviejų moterų ryšys“. Po to mokytojas turi paprašyti mokinių mažose grupelėse aptarti šių tarpusavio ryšių privalumus, trūkumus ir dažniausiai girdimus stereotipus apie juos. Mokytojo tikslas, jog mokiniai, kritiškai įvertinę paplitusią nuomonę apie žmonių tarpusavio santykius, pradėtų mąstyti kitaip, nei jie buvo išauklėti, ir įteigti jiems kitokį šeimos apibrėžimą.

Vadinasi, visiškai griaunamos vertybės, kurias jie gavo šeimosem ir kuriamas kažkoks kitas žmogaus tipas?

Taip. Ar Švietimo ministras žino apie tai, kad bus įgyvendinta mokykloje ugdymo programa, kuri padėtų tėvų vaikams mąstyti kitaip, negu auklėja tėvai? Ar Švietimo ministerija kontroliuoja šį procesą. Mano giliu nustebimu, Švietimo ministerijos vadovybė motyvavo tuo, jog Vytauto Didžiojo universitetas yra autonominė švietimo įstaiga, todėl autonominėje švietimo įstaigoje gali vykti įvairūs projektai ir Švietimo ministerija negali kištis į šitų projektų paruošimą. Tada buvo paklausta, į ką orientuotas šitas projektas, nes šis projektas nėra orientuotas į autonominės švietimo įstaigos studentus, o būtent orientuotas į švietimo įstaigas, į mokyklas, kurios neturi tokios autonomijos. Ir teko sužinoti, kad Švietimo ministerija praktiškai nekontroliuoja šitų procesų, argumentuodama tuo, kad yra labai daug tarptautinių projektų, ir todėl ministerija nepajėgi juos visus sukontroliuoti. Yra Švietimo ministro įsakymas, kuris leidžia tokius projektus adaptuoti mokyklose tik suderinus su mokyklų tarybomis.

Bet ar visada mokyklų tarybos įsigilins į projekto temas – juk jo turinyje nesimato tikrojo turinio?

Man atrodo, jog sąmoningai programos turinyje slepiama esmė, siekiant suklaidinti mokyklos tarybas ir gauti jų pritarimą. Švietimo ministerija sąmoningai nusišalino nuo tokių projektų įgyvendinimo kontrolės, o Vytauto Didžiojo universiteto programų ruošėjai stengėsi šį projektą paslėpti po paslapties skraiste.

Ir galima būtų pacituoti rektoriaus atsakymo žodžius: jis prašo „gautos projekto medžiagos neviešinti, kol ji nebus galutinai parengta ir platinama projekto vykdytojų“. Kai jau bus paruošta, ar tada be laikas klausti ir diskutuoti, kai ji jau bus platinama?

Taip, tuo labiau, kad Vytauto Didžiojo universiteto atstovai, kurie ruošia šitą programą, būtent paminėjo, kad šiuo metu yra diskutuojama, kokios temos gali būti adaptuojamos mūsų mokyklose. Jeigu vyksta tokie svarstymai, tai kaip tik turi siekti Vytauto Didžiojo universiteto atstovai, kad visuomenė kuo plačiau aptartų tas temas ir pritartų toms adaptuojamoms temoms. Bet, atvirkščiai, mes matome norą nuslėpti nuo visuomenės ir tiesiog užkirsti kelią viešoms diskusijoms. VDU atstovų buvo paklausta: ar projekto tema „Įvairovė ir šeima“ bus adaptuojama mūsų mokyklose. Aiškaus atsakymo mes, Seimo nariai, negavome.

Taip, galbūt galima pastebėti, kas darosi analogiškoje situacijoje Vokietijoje. Internete jau galima rasti informaciją, kad Vokietijos Vaden-Viuntenbergo žemėje nuo 2015 metų į mokyklinę programą bus įtrauktas privalomas „seksualinių santykių įvairovės palaikymo“ kursas. Ir vienas mokytojas labai susirūpino tuo klausimu, kadangi jis teigia, kad homoseksualizmo plėtros programos rengėjai „netyčiomis“ pasiklydo terminijoje: „Palaikymas reiškia, kad aš kažkam pritariu, sutinku su tuo ir keičiu savo nuomonę į priešingą. Pakantumas savo ruožtu reiškia, kad aš gerbiu žmonių teisę turėti kitokias vertybes ir kitokį elgsenos modelį, bet turiu teisę į kitokią nuomonę jų atžvilgiu“. Ir būtent šioje programoje labai aišku, kad irgi yra siekiama gėjų, lesbiečių, transseksualų, biseksualų interesų palaikymo – net ne toleravimo, bet palaikymo. Ir dabar tas tėtis renka parašus po peticija, bet yra parašyta, kad šiuo metu svarstomas klausimas dėl šio mokytojo profesinio tinkamumo eiti pedagogo pareigas ir labai tikėtina, kad jis gali likti be darbo.

Tai, ką jūs pasakėte, atspindi, kokie tikslai yra tų tarptautinių programų, kurias nori dabar įgyvendinti mūsų mokyklose. Tikslas būtent ir yra toks, kad paskui tai būtų įteisinta kaip norma ir tie mokytojai, kurie nesutiks dalyvauti įgyvendinant tas programas, bus persekiojami, nes jie neatitiks taip vadinamo „įvairiapusiško mokytojo“ reikalavimų.

Reikėtų atkreipti dėmesį į žodžius „įvairovė“, „įvairiapusiškas“. Jeigu kalbame apie įvairovę ir įvairiapusiškumą, tai tas, kuris nepritaria toms sąvokoms, nepritaria kažkokiam pozityviam veiksmui, nors tų sąvokų reikšmė vartojama tik seksualinės orientacijos kontekste. Tokiomis sąvokų manipuliacijomis siekiama sukeisti gerą su blogu, baltą su juodu.

Vokietijoje tokios programos iš pradžių atsirado neformaliajame ugdyme, o po kiek laiko jau tapo privalomo ugdymo dalis.

Tada belieka tik įteisinti vadinamąsias „įvairias šeimas“ tarp vyro ir vyro, tarp moters ir moters, po to – įteisinti vaikų įvaikinimą tiems „įvairiapusiškiems santykiams“ plisti.

Ir vaikams tose rekomendacijose yra siūloma nauja patirtis: vaikas patirs situaciją tų gėjų, lesbiečių, biseksualų, kurie slepia svarbią savo gyvenimo dalį. Bet ar nėra taip, kad tas žmogus kartais pasirenka naują patirtį, kuri jam tiesiog pasiūloma mokykloje – jis negalės nedalyvauti klasėje tame veiksme? Jam pasiūloma patirtis, kurios jis galbūt natūraliai būtų tikrai nesirinkęs.

Taip. Man atrodo, tikslas ir yra toks: kad žmonės nebeturėtų pasirinkimo. Tai nėra naujiena. Jeigu mes paimtume politines ideologijas, kurios vyravo Europoje – totalitarinės ideologijos ar nacistinės ideologijos – tai jos būtent ir atimdavo iš žmogaus pasirinkimą: jis turėjo arba aklai paklusti sistemai, arba būdavo sistemos sunaikinamas. Šiuo atveju mes kalbame apie kitos ideologijos kūrimą, kurioje nebelieka erdvės pasirinkimui, nes jeigu žmogus tik suabejos ta ideologija, ta „įvairove“, tuo „įvairiapusiškumu“, jisai iš karto bus ignoruojamas ir nubloškiamas į visuomenės paraštę.

Manyčiau, vis dėlto mes turėtume kalbėti kaip krikščionys. Tikrai, aš asmeniškai, kaip krikščionis, nemanau, kad lesbietė ar gėjus yra blogas žmogus ir kad jį reikia atstumti, kad su juo nereikia bendrauti, kad jis negali būti mūsų visuomenės dalimi – mes prieštarautume patys sau kaip krikščionys, kas mes esame, nes krikščionys yra kitam, ir nesvarbu, koks jis yra.

Priima ligotą, priima silpną, priima suklydusį, kuris nori keltis.

Manyčiau, mes kalbėdami apie šią problemą neturime vadovautis neapykanta ar panieka, tačiau mes turime apsibrėžti tai, kas mums, kaip krikščionims, yra svarbu, kokias vertybes privalome išsaugoti. Nes, kai bus iškreiptos esminės vertybės, tai iš tikro tada įsigalios nuostatos, kurios tik tolins žmogų nuo Dievo. Todėl aš manyčiau: jeigu mes, krikščionys, kalbame apie šeimą, jeigu mes kalbame apie tai, kad šie metai yra Šeimos metai, tai mes kiekvienas vėl turime permąstyti, kas mums yra šeima ir ką mes galime padaryti, kad išsaugotume savo šeimas.

Todėl kiekvienas tėvas turi nenusišalinti nuo atsakomybės, nes be tėvų žinios negali būti auklėjami vaikai kitaip, negu auklėja tėvai, aš turiu omeny tėvai, kurie nori įskiepyti tas dorąsias vertybes savo vaikui, kurie nori, kad vaikas sukurtų laimingą tradicinę šeimą. Tėvai privalo domėtis, kas vyksta mokykloje ir kas auklėja jo vaiką kitaip. Juk nesunku per eilinį klasės tėvų susirinkimą pareikalauti iš klasės auklėtojo ir mokyklos vadovo, jog tokių „Laimingų mokyklų dienų“ projektai nebūtų įgyvendinami be asmeninio tėvų sutikimo.

Ir vėlgi galime sakyti: tėveliai, būkite budrūs, kadangi jau pasiekia laiškai ir iš Lietuvos tėvų, kurie su rūpesčiu, su nerimu kalba, kad jų vaikams tos idėjos jau yra peršamos ir jie tėvus jau laiko klaidingai netolerantiškais.

Taip, todėl, kai tėvai mano, kad auklėjimas ir ugdymas yra tiktai mokyklos reikalas, manau, jie klysta, nes sakau: jie gali susidurti su tokiomis situacijomis, kad vieną gražią dieną jų sūnus supažindins juos su savo draugu ir pavadins jį savo žmona, o tėvai turės jį priimti kaip savo išsvajotą marčią, kad neprarastų ryšio su savo užaugintu vaiku.

Kad to neįvyktų, reikia nesnausti ir norėtųsi dar pacituoti, ką mūsų tikėjimo išmintis sako, kaip persergi mus: Šv. Rašte laiške Galatams 5, 16–21 apašt. šv. Paulius rašo: „Aš sakau: gyvenkite dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios – kūnui. Jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte…. Kūno darbai žinomi: tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystės, priešiškumas (ir taip toliau…). Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.“

Taigi, belieka padėkoti už pokalbį ir galbūt dar palinkėjimas skaitytojams?

Norėčiau palinkėti taip: iš tikrųjų norima mus paversti tiktai fiziologinėmis būtybėmis, bet niekada nepamirškime tai, kas pasakyta šventojo Pauliaus: mes esame dvasinės būtybės, mumyse yra daugiau negu pasaulis, ir tai saugokime, tai puoselėkime.

Ačiū už pokalbį.

Bernardinai.lt, tiesos.lt