Prieš beveik pusantrų metų pirmajame savo komentare faktai.lt rašiau: „visada tikėjau, kad yra niša žiniasklaidos priemonei, kuri pirmenybę teikia faktams ir faktais pagrįstai analizei. Niekada neabejojau, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie skaitytų tokią žiniasklaidos priemonę, nes jų interesai ir poreikiai neapsiriboja „naujienomis“ apie septynis naujus būdus patirti orgazmą ar seniai pamirštos vietos „žvaigždės“ asmenukei iš Facebook.“Šiandien turiu pripažinti, kad liaudies išmintis, teigianti, kad viltis yra kvailių motina, yra teisinga. Nes mano tikėjimas nepasiteisino. Žmonių, norinčių skaityti naujienas, Lietuvoje yra daug, tačiau tikriausiai per mažai, kad jų pakaktų išgyventi naujienas skelbiančiai žiniasklaidos priemonei.
Išeitų, kad aš kvailys? Nesiginčysiu su tais, kurie pritars šiam teiginiui (o tokių, neabejoju, bus ne vienas). Nes iš dalies tai galbūt yra tiesa. Aš tikriausiai esu kvailys, nes nesugebėjau prisitaikyti prie tų procesų, kurie kelerius pastaruosius metus vyrauja Lietuvos žiniasklaidoje, nesugebėjau pirkti ir parduoti turinio, niekada nemokėjau „įsisavinti“ valstybės biudžeto ir iš jo išlaikomų institucijų lėšų. Nemokėjau imti iš savęs ir vaidinti žiniasklaidą.
Nuo pat 1993 metų, kai pradėjau dirbti žiniasklidoje, galvojau, kad pirma yra višta, o tik paskui kiaušinis, tai yra, galvojau ir tikėjau, kad žiniasklaida gali auklėti, šviesti, mokyti, analizuoti, suteikti erdvę laisvoms diskusijoms. Tai yra, gali prisidėti prie laisvos ir pilietiškos visuomenės kūrimo.
Visose žiniasklaidos priemonėse, kuriose dirbau, stengiausi, kad ir kiti tuo patikėtų. Vienur sekėsi sunkiau, kitur – puikiai, iš vienų žiniasklaidos priemonių tekdavo pasitraukti, iš kitų traukdavosi tie, kurie į žiniasklaidą žiūri kaip į lovį, savo asmeninės gerovės ar įsivaizduojamos galios įrankį.
Niekada dėl nieko nesigailėjau ir jei viską tektų daryti iš naujo, elgčiausi taip pat. Nors ir žinodamas, kuo viskas baigsis. Nes žinau, kad viską dariau teisingai ir sąžiningai. Nepaisant to, kad labai dažnai girdėdavau patarimus „nusileisti“, „patylėti“, „pamiršti“, „įvertinti jėgas“, „išlaukti“, „prisitaikyti“.
Šiandien man kai kas sako (o daug kas mintyse galvoja), kad aš pralaimėjau.
Aš taip negalvoju. Aš stengiausi, dariau viską, ką galėjau ir kaip mokėjau, tačiau man nepavyko. Nemanau, kad tai pralaimėjimas, nes pralaimima tada, kai nuleidi rankas ir pasiduodi, pripažįsti, kad vertybės ir principai neegzistuoja, kad viską lemia pareigos, pinigai ir lovys.
Aš nepralaimėjau. Aš vis dar tikiu, kad žiniasklaida gali skelbti naujienas, neparsiduoti ir prisidėti prie laisvos ir pilietiškos visuomenės kūrimo. Esu tikriausiai labai naivus, bet vis dar tikiu, kad gali egzistuoti žiniasklaida be specialiųjų tarnybų užsakymų, be krūtų, be pilvotų narcizų ir be korumpuotos žiniasklaidos finansuojamų padugnių.
Bet, kaip jau žinome, tikėjimas yra kvailių motina, ir šiandien Lietuvoje tokios žiniasklaidos nėra. Nors tai anaiptol nereiškia, kad jos niekada nebus.
Aš labai džiaugiuosi tais beveik pusantrų metų, kuriuos praleidau su Jumis, faktai.lt skaitytojai. Ačiū Jums visiems, kad skaitėte, ačiū, kad diskutavote, ačiū, kad priekaištavote, ačiū, kad taisėte klaidas, ačiū, kad kartais sakydavote „ačiū“.
Ačiū visiems, kurie tikėjo, kad žiniasklaida gali būti kitokia, nei šiandien yra, ir tą savo tikėjimą patvirtindavo finansine parama. Jei ne jūs, šis įrašas būtų atsiradęs gerokai anksčiau.
Atsiprašau, kad mums nepavyko. Atsiprašau, kad galbūt nepateisinome Jūsų vilčių. Nes tai tikriausiai yra vienintelis dalykas, kurio gailiuosi, per visą savo darbą žiniasklaidoje ir kurio jau turbūt nepavyks ištaisyti.
2015 metų sausio 4 dieną sakiau: „Sveiki, čia vėl aš, Artūras Račas. Ir vėl žiniasklaidoje.“
Šiandien Jums sakau: „Čia aš, Artūras Račas, viso gero“.
Galbūt kada nors ir kur nors susitiksime, tačiau tai nebus žiniasklaida.
P.S. faktai.lt svetainė dar kurį laiką bus prieinama, skaitykite naujienas, kurios buvo skelbtos, komentarus, kurie buvo publikuoti. Jei atsiras norinčių, kad faktai.lt gyventų, kontaktus rasite nesunkiai.
P.P.S. Sąskaitos numeris vis dar galioja. Tam atvejui, jei nuspręstumėte, kad paprastas verslininkas Vladas, tikėjęs, jog žiniasklaida gali būti kitokia, nebuvo visiškas kvailys.