Paskelbęs politologo Vytauto Sinicos straipsnį „Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava“, kuriame perspėjama dėl lietuvių tautą naikinančios Pilietinės visuomenės instituto veiklos, Tiesos.lt portalas pats ėmėsi šios veiklos žurnalistinio tyrimo.
Ilgai ir atkakliai ieškoję minėto instituto nusikalstamos veiklos įrodymų, skelbiame skaitytojams tarpinius tyrimų duomenis – buvusio Pilietinės visuomenės instituto direktoriaus Dariaus Kuolio interviu, duotą 2010 metais Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos moksleivėms.
Ką Jums reiškia pilietiškumas? Šį tą daugiau nei sudainuoti „Tris milijonus“ tautiečiams laimėjus eilines rungtynes?
Būtent apie tai ir apie Moksleivių akademijos „Civitas“ veiklą vieną lapkričio popietę susitikome pasikalbėti su Dariumi Kuoliu, Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi, Moksleivių akademijos „Civitas“ steigėju ir aktyviu Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalyviu.
Kalbino Sofija Melnikaitė ir Eglė Petrošiūtė, Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos moksleivės, gimnazijos leidinio „Andai“ bendradarbės.
Kaip tiksliausia būtų Jus pristatyti skaitytojams?
Turbūt prisistatyti galėčiau įvairiais vaidmenimis. Tik atkūrus Lietuvos valstybę teko būti labai jaunu kultūros ir švietimo ministru. Vėliau, per pirmąją Valdo Adamkaus prezidentavimo kadenciją, dirbau jo patarėju. Taigi dalyvavau Lietuvos politikoje. Taip pat esu šioks toks mokslininkas. Šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute tyrinėju senąją Lietuvos kultūrą, rašau knygas. Pats vadovauju nedideliam Pilietinės visuomenės institutui. Baltijos televizijoje vedu „Sankirtų“ laidą.
Ką Jums reiškia pilietiškumas?
Ką man reiškia pilietiškumas? (juokiasi) Tai žmogaus laikysena, kylanti iš įsipareigojimo savo kraštui, savo krašto bendruomenei – ne tik dabartinei, bet ir tai, kuri buvo prieš mus ir išėjo, ir tai, kuri ateis po mūsų. Gali skambėti per skambiai, bet tai labai tikri dalykai, labai apčiuopiama patirtis. Mat savo gyvenimą gali nugyventi tiek užsisklendęs nuo visuomenės, rūpindamasis vien savo reikalais, tiek mėgindamas save stipriau susieti su tave išauginusia bendruomene, su jos likimu. Bendruomenės rūpesčiai šiuo atveju tampa ir tavo rūpesčiais.
Kaip manote, kokiame amžiuje derėtų su vaikais pradėti kalbėti valstybės klausimais? Kas tai turėtų pradėti daryti? Tėvai ar mokytojai?
Kai vaikas susivokia esąs ne vienas šitam pasauly, štai tada ir reikėtų pradėti su juo kalbėti apie valstybę kaip žmonių bendriją. (juokiasi) Juk turime jam padėti suprasti, kad be šeimos dar yra kiti, kad su tais kitais reikia atrasti tam tikrą santykį, kad tie kiti yra savi ir su savais reikia mokėti bendrauti, sugyventi, spręsti bendrus klausimus, kad tavo, tavo šeimos gyvenimas ir tų kitų, esančių už tavo namo durų, gyvenimai yra susiję. Su vaikais reikia pradėti kuo anksčiau apie tai kalbėti, kad jie suvoktų, jog yra ne vieni, kad yra dalykų, kurie mąstančiam ir save kuriančiam žmogui yra labai svarbūs: įsipareigojimai, ištikimybė, lojalumas. Kad tokie dalykai sudaro esminę brandaus žmogaus tapatybės dalį. Jei tėvai, mokytojai, mokyklų vadovai, švietimo politikai taip nemano, jie nuskriaudžia jaunąją kartą, kuri taip ir lieka iki galo nesubrendusi – pajėgi galvoti tik apie save ir savo šeimos ratą, savo asmeninę gerovę, savo individualų likimą, bet nesugebanti mąstyti apie bendrus reikalus. Tokių jaunųjų žmonių tapatumas labai nukenčia: jis lieka neišsiskleidęs.
Kaip reikėtų keisti tuos žmones, kurie nesidomi valstybės reikalais, kurie iš šeimos neatsinešė valstybingumo vertybių?
Kalbėtis, bendrauti, kartu veikti. Jeigu mokykla veikia kaip mažoji respublika, maža savarankiška bendruomenė, visi jos nariai suvokia, kad jie turi bendrų reikalų, dėl kurių, norėdami savo mokykloje gyventi ne prievartinį, bet jaukų, moraliniais įsipareigojimais pagrįstą bendrą gyvenimą, privalo tartis ir susitarti. Tokioje mokykloje atsiranda natūralus domėjimasis kitais, bendrais reikalais, mokymasis bendrus reikalus pažinti, svarstyti ir spręsti kartu su kitais. Juk mokykla – tai pirmoji viešoji erdvė, kurioje vaikai tiesiogiai susiduria su kitais, įsijungia į bendruomenę. Jei toji bendruomenė yra iš tiesų laisva, savivaldi, mokiniai ne aklai paklūsta jos taisyklėms, jos įstatymams, bet dalyvauja bendras taisykles kuriant ir joms įsipareigoja. Taip įgyjamos svarbios bendro veikimo patirtys – taip atveriama valstybė kaip laisva politinė bendrija.
Viename interviu, publikuotame portale gerosžinios.lt, teigėte, jog „dabartinis jaunimas turi gana daug sveiko požiūrio į gyvenimą, bet stipresnio kultūrinio ir visuomeninio stuburo neužsiaugina. Tam tikrų tvirtesnių gimtosios ir pasaulinės kultūros pagrindų, gilesnio visuomenės gyvenimo išmanymo mūsų moksleivijai, regis, stinga.“ Kaip manote, kodėl taip yra?
Pačiai vyresniajai kartai dažnai tokio išmanymo dar stinga. Tad natūralu, kad jo neretai stokoja ir jaunesnioji karta. Tais prievartos dešimtmečiais daug dalykų buvo nutylima, apie daug ką viešai buvo neįmanoma kalbėti. Tautos pasakojimas apie save buvo kupinas nutylėjimų, iškraipymų, atminties užtemimų. Laisvės metais mums, kaip tautinei ir politinei bendruomenei, reikėtų daug ką į savo pasakojimą susigrąžinti, daug kuo jį papildyti, kad mūsų tapatybė, mūsų savivoka būtų brandesnė.
Šiandien išgyvename pokolonijinės tautos raidos tarpsnį, kai po pusės amžiaus priklausomybės, kolonijinio, nesavarankiško gyvenimo, mes su nepasitikėjimu žvelgiame į save ir į kitus, esame kupini saviniekos. Neva mes nelabai ką patys nuveikti sugebame: viskas, kas prasminga, tikra ir verta pagarbos, yra kažkur kitur, už Lietuvos sienų. Tokia savijauta, šitoks niurzgimas yra būdingi daugumai pokolonijinių visuomenių: ir polinkis į uždarumą, tam tikra arogancija, ir sykiu nevisavertiškumo patyrimas, savinieka – toks keistas prieštaringų jausmų mišinys.
Taigi Lietuvos jaunimui tenka augti tam tikroje pokolonijinėje aplinkoje, kuri tvirtesnių pagrindų, pasitikėjimo tautos kultūra, jos egzistencine patirtimi nesuteikia. Šiuo atveju reikėtų sąmoningo mokytojų, tėvų, visos vyresnės kartos angažavimosi, pasiryžimo įveikti savo kompleksus ir skiepyti nuo šitų kompleksų jaunimą. Šiandien tėvai ir mokytojai dažnai nesąmoningai perduoda vaikams savo nusivylimą, niurzgimą, nepasitikėjimą. Regis, neretai šeimoje mėginama apsiriboti vien buities, o mokykloje – vien dalyko žiniomis, vengiama kartu su jaunimu kelti ir svarstyti pamatinių gyvenimo prasmės, tautos likimo klausimus.
Kodėl taip sakau? Neseniai buvo parengtas ir mokytojams pristatytas naujas Lietuvių kalbos programos projektas, prasidėjo jo svarstymai virtualioje erdvėje. Kai kurie komentarai suglumino: turbūt labai geri mokytojai lituanistai teigia, kad jų pareiga – mokyti vaikus gimtosios kalbos, mokyti kritiškai mąstyti, bet rūpintis tapatybės dalykais, ištikimybe – nebe jų reikalas. Taigi kritinį mąstymą lietuvių kalbos mokytojas supriešina su ištikimybe, įsipareigojimu. Jeigu lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas sako: nenoriu, kad mūsų jaunimas būtų bent kam įsipareigojęs, ištikimas – savo kraštui, tautai, jos kultūrai, kalbai, žmonėms, bendrapiliečiams, ar yra prasmė mokyti pačios lietuvių kalbos? Kuo bus tik labai kritiškas, lietuviškai tauškiantis, bet niekam neįsipareigojęs, niekur neįsišaknijęs žmogutis – toks laisvas kaip trumpikių gumelė, į visas puses tampomas, visur straksintis, niekur neužsibūnantis, jokiais ištikimybės saitais nesusijęs. Toks postmodernus pokolonijinis lietuviukas ar lietuviukė.
Kitas dalykas – neretai vyresniąją kartą veikia postmodernaus gyvenimo nuostatos: neva nieko labai rimto šitame gyvenime, XXI amžiaus gyvenime, būti jau nebegali. Kas įvyko – įvyko, mums liko didelių kūrinių nuolaužos, tam tikri tekstai. Mokykimės juos interpretuoti, jų reikšmėmis žaisti, to užtenka. Mes praradome pasakojimą apie save, nuoseklų ir rišlų pasakojimą, kuris perteiktų mums ženklus, vertybes, nuostatas, kurios buvo svarbios ir telkė mūsų protėvius, kurios galėtų telkti mus ir ateinančias kartas.
Tautos, kurios praranda savo pasakojimą ir gyvena tik tarp pabirų tekstų, tarp šukių – kultūros šukių, nelabai įstengia duoti rimtų impulsų jaunosios kartos brandai. Tokia tauta pasmerkia ir savo jaunimą gyventi tarp šukių. Taigi, kai sakau, kad jaunimui stinga tam tikros kultūrinės brandos, kalbu apie bendrą kultūrinę situaciją – ir vyresnioji karta neretai gyvena tarp duženų, nesuregzdama vientiso prasmingo pasakojimo. Tas pasakojimas sovietmečiu buvo ideologizuotas, išprievartautas ir mus prievartavęs, nuo jo lietuviai jaučiasi išsivadavę – visą tą primestą pasakojimą atmetė, o savo autentiško, savarankiško pasakojimo taip ir nesukūrė. Tad jūsų karta arba pati ims jį kurtis, arba ir toliau gyvens tarp šukių ir augins vaikus tarp šukių – gal Lietuvoje, gal ne.
Ar ir istorijos pamokose trūksta tam tikro kryptingo jos analizavimo?
Manau, kad trūksta. Atsivėrė laisvas poliglotiškas pasaulis, ir istorikas liko sutrikęs – faktų daug, pasaulio istorija spalvinga ir gausi, o Lietuvos praeitis menkai pažinta. Istorikas, kažkada baigęs Pedagoginį institutą, nelabai skaito kitomis kalbomis. Jis vargiai gali perskaityti lenkiškai, lotyniškai rašytus Lietuvos tekstus, o į lietuvių kalbą ne viskas išversta. Tad net turėdamas gerų norų ir siekdamas atverti mokiniams tautos praeitį, istorijos mokytojas kol kas tik iš dalies gali tai padaryti, nes profesionalūs istorikai ir vertėjai dar nėra atlikę savo darbo.
Per dvidešimt metų išleista nemaža senųjų Lietuvos kūrinių, tačiau istorijos mokytojas neras lietuviškai išversto nei Trečiojo Lietuvos Statuto, nei pirmosios spausdintos Motiejaus Strijkovskio parašytos Lietuvos istorijos. O šie veikalai keletą amžių sudarė tautos pamatus. Be jų pažinimo senoji tautos praeitis mokytojams ir mokiniams gali atrodyti skurdi ir menka. Mūsų istorinis pasakojimas dar lieka nepakankamai savarankiškas, sudurstytas iš Peterburge, Varšuvoje, Paryžiuje ar Berlyne kurtų pasakojimų atraižų. Dera kritiškai žvelgti į savo praeitį, bet turime pamatyti tai, kas mūsų protėviams buvo svarbu, kas padėjo jiems išlikti laisviems ir savarankiškiems. Deja, kartais tarp įvairių faktų gausos šių pamatinių dalykų nebepastebime.
Kiekvienais metais labai daug abiturientų išvyksta iš Lietuvos ir kai kurie jų nė neketina grįžti. Kaip Jūs manote, kokia šios tendencijos daroma įtaka pilietinės visuomenės formavimuisi ir kaip manote, kiek pilietiška bus kita karta?
Viskas priklauso nuo galvojimo. Kaip galvojame, taip ir gyvename. Jeigu šiandien galvojame, kad Lietuva nėra verta mūsų bendrų pastangų, kad šita bendruomenė pasmerkta išsivaikščioti, ir raginame jaunimą greičiau iš jos bėgti, žinoma, Lietuvos perspektyvos prastos. Tačiau mes galime keisti savo galvojimą. Mes galime ir šiandien, kaip Sąjūdžio laikais, galvoti, kad Lietuva yra mums duotoji kūrybos erdvė. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mes kursime Lietuvą kaip meno kūrinį.
Prieš porą dešimtmečių sociologas ir civilizacijų istorikas Vytautas Kavolis, mano vyresnysis bičiulis ir mokytojas, yra klausęs, ar lietuviai sugeba žvelgti į Lietuvą kaip į meno kūrinį. Tas klausimas liko užduotas, bet neatsakytas. Manau, jis adresuotas ir jaunajai kartai. Iš tikrųjų, gabiam jaunimui išvažiuoti reikia, reikia pamatyti pasaulį, įgyti patirčių. Tačiau jaunuoliams, kuriems ne tas pats, kas Lietuvoje dėsis, kas nutiks jų tėvų ir protėvių kraštui, kuriems ne tas pats, kur jie augins savo vaikus ir kam jie augins vaikus – kokiai tautai, kokiam kraštui, sugrįžti į Lietuvą, sugrįžti prie Lietuvos reikalų būtina. Išvažiavus svarbu sugrįžti. Tai seniai žinomi dalykai: žmogui duota tam tikrų įsipareigojimų našta. Suprantama, žmogus gali nuo savo naštos bėgti ir sėkmingai pabėgti, bet ar gyvenimo saulėlydyje jis jausis laimingas? Pabėgęs nuo visų įsipareigojimų, ryšių, atsakomybių?
Ar mes žiūrėsime į savo egzistenciją kaip į narcizo žiedą, savimi patenkintą, savyje užsisklendusį, ar mėginsime ją auginti kaip stipresnį augalą, įsišaknijusį bendruomenės dirvoje. Nuo jaunosios kartos galvojimo ir gyvenimo labai daug kas priklausys. Tautos, visuomenės gyvenimas yra kuriamas. Kuriamas ne griežtų socialinių dėsnių, bet mūsų valia, mūsų apsisprendimais. Jeigu norime, mes galime. Ne viską, bet labai daug galime. Ypač laisvame, nors ir netobulame, bet demokratiškame krašte. Jau mokykloje jaunimui labai svarbu pajusti šitas galias: suprasti, kad nuo asmeninio ir bendro veikimo, nuo sugebėjimo keistis idėjomis ir veikti kartu, siekti bendro tikslo pareina visuomenės reikalai. Regis, jau pradėjau seniokiškai moralizuoti (juokiasi).
Britų rašytojas Howardas Jacobsonas, šių metų prestižinės „Bookers“ premijos laimėtojas teigia, jog „gyvenant egzilyje tapatybė tapatinama su genetika – bijoma kurti mišrias šeimas, o kai kurioms tautoms būdingas diasporų formavimas“. Kaip Jūs įsivaizduojate sparčiai emigruojančios lietuvių tautos ateitį svečiose šalyse, galimybes pilnai integruotis į visuomenę ir išlaikyti savą identitetą?
Tos sąlygos yra labai įvairios, o ar išeiviai išlaikys savo tapatumą ir kokį tapatumą, priklauso nuo jų pačių. Kaip yra išeivijoje rašęs filosofas Juozas Girnius: „būsime lietuviais tol, kol to patys norėsime“. Laisvuose kraštuose, į kuriuos lietuviai šiandien vyksta, galima savo tapatumą išsaugoti ir kurti, galima į jį numoti ranka, galima net juo prekiauti poruojantis, su kuo nori ir kaip nori. Kaip žinome iš spaudos, lietuviai dabar puikiausiai poruojasi su Afrikos gentimis. Ir tai yra naudingas poravimasis – laikinas, niekuo neįpareigojantis. Padėti broliškoms Afrikos gentims įsikurti Londone ar Dubline ir šiek tiek užsidirbti… Kodėl ne? (juokiasi)
Koks likimas laukia lietuviškos diasporos? Matyt, neišvengiamai dalis išvažiavusių lietuvių susigers į gausesnes tautas, bet tam tikra dalis išsaugos savo ryšius su lietuvių tauta, su Lietuva, angažuosis lietuviškiems reikalams. Tai labai priklauso ir nuo Lietuvos valstybės pozicijos. Ar Lietuvos politikai ir teisininkai mėgins aptverti Lietuvą tvora kaip savo daržą, į kurį stengsis neįsileisti jaunų žmonių su Vakarų patirtimi, kad nekeltų konkurencijos ir netrikdytų ramaus nomenklatūrinio gyvenimo, ar kurs Lietuvą kaip atvirą valstybę? Neatiminės pilietybės iš išvažiavusių žmonių ir jų vaikų, neproteguos giminaičių ir artimųjų į tarnautojų vietas? Mūsų politikai kalba apie atvirą, demokratišką Lietuvą, tačiau instinktyviai mėgina išsergėti nelabai simpatišką, uždarą, nomenklatūrinę valstybikę. Ar jaunimas su tokiu politikų elgesiu sutiks, ar gins kitokią – laisvos Lietuvos viziją?
Daugeliui jaunų žmonių labai aktualus gyvenimo prasmės, tikslo, funkcijos visuomenėje radimo klausimas. Ką Jūs jiems galėtumėte patarti, galbūt pasidalinti savo patirtimi, kaip Jūs, būdamas jaunas ieškojote savo kelio?
Prasmės verta ieškoti, nors ne visada atrasti pavyksta: vienu metu ją jauti, kitu – nutolsta, išsprūsta. Tačiau liūdniausia liautis prasmės siekus – rezignuoti, pasiduoti. Mano sąmoninga jaunystė prabėgo sovietmečio agonijoje. Sovietija puvo, jos prievarta jau nebuvo tokia brutali, bet moraliai žlugdanti, į depresiją varanti. Ir tuo metu buvo svarbu ištverti, su iškreipta tikrove nesusilieti, nesusitaikyti. Rinkausi lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Čia mes būrėmės į neformalius ratelius, ieškojome bendraminčių, draugų, bičiulių. Skaitėme egzistencializmo filosofus, religinę literatūrą, išeivijos autorius. Ieškojome ryšių su vyresniąja karta: turėjome nuostabių profesorių, kurių globą, pagalbą jautėme. Vyresnioji karta buvo patyrusi daug didesnę prievartą ir vis dėlto sugebėjo mus, jaunesnius, moraliai palaikyti. Tas kartų ryšys buvo esmingai svarbus – padėjo neprarasti vilties, pajusti atsakomybę už bendrus tautos reikalus. Taip mes, vienas kitą paremdami, ieškojome prasmės lietuvybėje, Lietuvos kultūroje. Prasminga atrodė išsaugoti vidinę laisvę, neprarasti savarankiško, kritiško santykio su tikrove. Leidome nelegalų kultūros žurnalą, įsijungėme į Sąjūdį. Džiaugėmės atstatoma valstybe: tai buvo mūsų respublika, mūsų viešas reikalas. Jam buvo verta įsipareigoti, dėl jo buvo prasminga grumtis.
Šiandien jaunimui svarbiausia neužsisklęsti, išsaugoti atvirą santykį su pasauliu, su šiapusybe ir anapusybe. Klausti ir ieškoti prasmės nebėgant nuo tautos gyvenimo, nesislepiant nuo Lietuvos tikrovės. Regis, šiandien vengiama grumtis. Mums grūmimasis buvo neišvengiamas dalykas – arba pasiduodi, arba grumiesi su tikrove – dėl savo principų, nuostatų, dėl to, kad išliktum nesutryptas, išliktum savimi. Dabar tarsi daug galimybių pabėgti – „tegul kiti su sumauta tikrove grumiasi, o aš pasitrauksiu nuošalėn ir pažiūrėsiu, kaip jiems seksis“. O tiems, kaip tyčia, nesiseka. Ir taip lieka vis daugiau stebinčių, vis mažiau dėl bendrų reikalų veikiančių. Svarbiausia jaunimui grumtis. Manau, kad grūmimasis turi prasmę.
Tiesos.lt