Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

Skandalinga istorija, nutikusi mūsų dienomis VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kai studentai įskundė profesorių filosofą Vytautą Radžvilą, kad jis kalba ne taip, „kaip reikia“, sugriovė mitą, kad Lietuvoje galima laisvai kalbėti. Tada griuvo ir kitas mitas, kad Lietuvoje itin gerbiamos žmogaus teisės: net akademinei etikos komisijai pripažinus, kad tai politinio pobūdžio konfliktas, žmogaus teisių gynėjų, paprastai užsiplieskiančių dėl vičvienaičio žodžio „negras“, jo pusėn stojo nedaug. Labai nedaug.

Mano istorija yra tik šitos bendros problemos atskiras atvejis ir šiek tiek visuomenei plačiau žinoma jos iliustracija. Nesu politiškai naivus žmogus, kad nesuprasčiau, kad dabartiniame pasaulyje, kuris darosi vis pavojingesnė vieta, Lietuvai priklausomybė ES arba NATO yra egzistencinė būtinybė, tačiau pagrindinis mano pažiūrų atskaitos taškas yra supratimas, kad nors šitos struktūros mums laiduoja daugelį gerų dalykų, jos nėra, kaip mėgdavo sakyti Sovietų Sąjungoje, broliškų tautų ir valstybių klubas, – visi kovoja už vietą po saule ir visi gina savo interesus. Todėl supratau, kad jeigu mes ten nueisime su tuo pačiu vergišku mentalitetu, koks buvo skiepijamas mūsų dabartiniam vadinamajam politiniam elitui Sovietų Sajungoje, t.y. įpročiu nuolankiai vaikštinėti Kremliaus koridoriais ir melsti vadinamojo centro malonės, tai su tokiais pat įpročiais Briuselyje nieko iš to nelaimėsime. Visada laikiausi nuomonės, kad šitoje sąjungoje reikės mokėti kietai ginti savo tautos ir valstybės interesus, bet juo toliau, juo labiau aiškėjo daugybė neigiamų bailios ir prisitaikėliškos politikos apraiškų. Vis dėlto būdamas šioks toks ES tyrinėtojas ir žinovas ir matydamas, kad dedasi joje negeri dalykai, kurie gali ją sužlugdyti ir kartu baigtis mums katastrofa, negalėjau giedoti ditirambų ES ir nepaisant akis badančių nemalonių faktų įrodinėti, kad mes pergalingai žengiame į šviesią ateitį. Kuo akivaizdesnis darėsi neatitikimas tarp propagandiškai deklaruojamų teiginių apie ES pergalingą integracijos žygį ir niūrios realybės, tuo žmonės, kurie vis dėlto nori blaiviai kalbėti apie esamus dalykus, tampa nepatogesni, vis labiau trukdo ir todėl visiškai natūralus siekis, kad studentams jų tiesos liktų nesuprastos, – tai reiškia, kad tokiu atveju mokslas, tyrinėjimai ir studijos ideologizuojami tiek, kad nieko de facto nesiskiria nuo sovietinių laikų mokslinio komunizmo, kompartijos istorijos ir kitų vadinamųjų sąmoningumą žadinančių disciplinų. Viena didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir ES problemų neabejotinai yra nenoras kalbėti apie tikrąją dalykų padėtį.

Kuo tai paaiškinti?

Šitą nenorą suprasti yra be galo lengva: daugybei žmonių dalyvavimas vadinamajame integracijos projekte tapo įspūdingos gerovės šaltiniu. Kitaip tariant, šiandien susikūrė milžiniška transnacionalinė arba paneuropinė politikų biurokratų, juos aptarnaujančių politikos mokslininkų arba žiniasklaidos propagandininkų klasė arba sluoksnis. Kaip jie gali drąsiai ir atvirai kalbėti apie egzistencinius ES iššūkius, jeigu išdrįsus tai padaryti tektų pripažinti, kad jie, atvedę į šitą būklę, nesugeba realizuoti šito projekto ir jiems derėtų pasitraukti. Ar daug istorijoje žinome pavyzdžių, kai elitas gera valia, vadovaudamasis tik atsakomybės už tos pačios Europos arba savo šalies likimą jausmais, savanoriškai nueitų nuo to, kas populiariai vadinama loviu?

Matyt, pati istorija gimdo vis naujas prisitaikėlių kartas, tačiau kodėl mūsų dienomis diduma sąmoningų piliečių vis dar užsirišę burnas, nors jiems negresia sovietmečio laikų represijos?

Perfrazuodamas garsų posakį apie rinką, pasakyčiau, kad šiandien valdo nematoma baimės ranka. Ir būtent dėl tos priežasties šita baimė yra daug didesnė, nes ji neturi aiškiai įsisąmoninto ir apčiuopiamo baimę keliančio šaltinio, arba jos priežasties. Taigi jeigu lyginame abi baimės rūšis – sovietinių laikų ir dabartinę baimę, – turime pasakyti, kad anais laikais baimės šaltinis pirmiausia buvo pati totalitarinė valstybė, arba jos baudžianti ranka. Šita valstybė, vaizdžiai kalbant, valdė tokiu būdu: kiekvienas jos pilietis buvo pririštas be galo trumpu pavadėliu ir galėjo būti nubaustas už menkiausią nepaklusnumą, todėl jis, žinoma, bijojo valdžios. Tačiau yra ir kitas valdymo modelis, kurį sąlygiškai galima vadinti liberaliu. Norėdami suprasti jo esmę, tęskime palyginimą: įsivaizduokime, tą patį šunelį geraširdis šeimininkas pririša ne penkiolikos centimetrų grandine, kurios kaustomas jis jaučiasi nelaisvas ir nelaimingiausias pasaulyje padarėlis, bet puskilometrio arba kilometro ilgio grandine. Kaip šitas šunelis jausis? Be abejo, jis bus labai laimingas, nes jam atrodys, kad laksto kur nori. Šita laimė truks iki tos akimirkos, kol vieną kartą jis sumanys tą kilometrą ar puskilometrį prabėgti tiesiąja linija ir pasieks tašką, kai grandinė įsitemps. Tada ir paaiškės, kad ji vis dėlto yra.

Kas yra toji metaforiškoji grandinė?

Pati visuomenė. Šiandien valstybinę prievartą pakeičia vadinamasis visuomenės spaudimas: jeigu subtiliai plauni visuomenės nariams smegenis arba, kitaip tariant, jiems formuoji atitinkamas ideologines ir politines nuostatas, jie tampa tokie pat ideologiniai zombiai, kokie buvo sovietinių laikų komunizmu tikėję fanatikai.

Kaip pasireiškia tas mechanizmas kasdienybėje?

Mūsų laikai tuo ir ypatingi, kad toks fanatizmas buvo skiepijamas labai brutaliais metodais, o dabar metodai yra kur kas subtilesni. Šiandien mes, pavyzdžiui, nedalyvaujame komjaunimo ar partijos susirinkimuose, kuriuose plūstami ir smerkiami, tarkime, klerikalai arba nacionalistai, bet užtat visiškai laisvoje žiniasklaidoje, ypač pagrindinėse jos priemonėse, eina nepaliaujamas patyčių iš religijos, tautiškumo, šeimos ir panašių fundamentalių dalykų srautas, pateikiamas humoro forma. Sovietmečiu jeigu kažkas buvo atvirai triuškinamai daužoma, pilietis susimąstydavo, o vis dėlto ką tai reiškia, – brutalaus daužymo vaizdas bent kiek turinčiam sveikos nuovokos ir sąžinės žmogui yra nemalonus, tuo metu čia viskas paverčiama pašaipų ir patyčių taikiniais. Humorą skirti nuo pašaipos ir patyčių nėra taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio; tai atrodo nekalta pramoga. Kitas veiksnys, kuris yra labai parankus skleisti baimei, be abejo, yra tas, kad šiandien nebūsi apkaltintas ideologinėmis ir politinėmis nuodėmėmis bent jau akademinėje sferoje. Tau niekada nebus atvirai pasakyta, kad tavo projektas idėjiškai neteisingas, kad nukrypsti nuo „teisingos“ ideologinės ir politinės linijos, – paprasčiausiai nematoma ekspertų komisija nieko neaiškindama projektui, kad ir koks jis būtų vertingas, nesuteiks finansavimo, – šita sistema veikia anonimiškai. Susidorojimus su mūsų disidentais matė visi, bet kai nėra akivaizdaus susidorojimo požymių, konfliktas bus pateikiamas kaip paprasčiausias buitinis arba profesinis konfliktas. Šitokia versija yra labai paranki tiems, kurie vykdo tokius susidorojimus, nes ją labai noriai priima visuomenė, kurios didelė dalis, būkime atviri, yra konformistai ir nenori eiti prieš „teisingą“ politinę liniją…

…nes bijo. Ko?

Mūsų laikų situacijoje galima ir kita strategija: jeigu iš tikrųjų yra ideologinis politinis susidorojimas, protestą prieš jį visada galima pateikti kaip žmogaus vos ne psichinio nestabilumo apraišką: neva jis yra nesugyvenamas, isteriškas, nežino, ko nori, kitaip tariant, jam labai lengva priklijuoti štai tokio nesusipratėlio keistuolio, netgi psichologiškai nepakenčiamo ar net patologiško žmogaus etiketę. Jeigu sovietiniais laikais tave mėgindavo sudoroti valdžia, žinojai, kad bent jau dalis žmonių širdyje tau simpatizuoja. Mūsų laikais bejėgiškumo ir kartu baimės jausmas didesnis ir todėl, kad suvoki, kad štai tave sudoros, bet niekas net nesupras, kas įvyko ir, priešingai, patikės brukama versija, kad tu esi pretenzingas, nesugyvenamas ir taip toliau. Šita sistema sukuria daug didesnį vienišumo jausmą. Ir pagaliau dar vienas nepaprastai svarbus baimę didinantis veiksnys. Sovietmečio sistema bent jau teoriškai nekentė veltėdžių, todėl disidentas, išmestas iš universiteto, galėjo tikėtis bent jau bibliotekoje išdavinėti knygas, blogiausiu atveju dirbti šlavėju. Čia, šitoje sistemoje, kai veikia tik darbo rinka ir viską lemia darbdavių valia, žmogus gali apskritai likti be duonos kąsnio, – juk susidorojimai vyksta ne tik dėl ideologinių politinių priežasčių. Štai kodėl virš visos Lietuvos tvyro milžiniška baimė.

Dažnai kultūrininkai nenori, vengia (bijo?) kalbėti apie pasaulėžiūrą ar santykį su valstybe, juolab su tauta. Kiek apskritai tokiu atveju yra pagrindo kalbėti apie laisvę?

Manau, kad pagrindo yra tuo atžvilgiu, kad vis dėlto visais laikais, net ir baisiausiomis sąlygomis, kiekvienoje visuomenėje atsiranda žmonių, kuriems ta laisvė yra svarbi. Mano pagrindinė tezė yra ta, kad žmogus bet kurioje visuomenėje yra laisvas tiek, kiek jis sugeba tos laisvės išsikovoti; nesvarbu, ar tai būtų totalitarinė sovietinė sistema, ar liberali demokratinė vadinamoji vakarietiška sistema, laisvė niekur nėra dovanojama. O kodėl taip yra? Todėl, kad absoliuti mąstymo ir žodžio laisvė yra neįmanoma iš principo ir tai lemia ne gera ar bloga žmonių valia, bet elementarūs valdymo poreikiai. Kad išliktų bet kuri visuomenė, jos narius turi saistyti vadinamasis socialinis ryšys, bent jau minimalaus sutarimo esminiais gyvenimo klausimais palaikomas. Jeigu tokio sutarimo nėra, socialinis ryšys pradeda trūkinėti ir tokia visuomenė irsta savaime.

Tai, ką pasakėte, yra gryna teisybė – dauguma Lietuvos kultūrininkų šiandien labiausiai bijo pasaulėžiūrinių klausimų, – tai reiškia, kad jie yra nupolitinti. Yra sukurtas ypatingas tipas – kultūrininkas baudžiauninkas, kuris turi žinių, jis tam tikra prasme yra išsilavinęs, jis gali turėti didžiulių talentų ir gabumų įvairiose kūrybos srityse, bet jis nėra laisvas žmogus ir tikras pilietis tuo požiūriu, kad jis nedrįsta pats spręsti, kas yra gėris, blogis, tiesa, melas, – kitaip tariant, kam panaudoti jo sugebėjimus ir talentus, už jį nusprendžia kiti. Ir šia prasme, be abejo, Lietuvoje laisvės laukas yra labai labai susiaurėjęs, mes iš tikrųjų esame įbauginta visuomenė.

Bet, kaip sakiau, tas servilizmas (vergiškumas – red. past.) daugeliu atveju yra savanoriškas ir būtų nedora, nesąžininga lyginti dabartinę Lietuvą su sovietmečiu tuo požiūriu, nes ujimas ir stūmimas į paribius vis tiek nėra kalėjimas, tremtis ar net mirties bausmė. Šituo požiūriu, manau, reikia kalbėti kitaip ir galų gale kelti klausimą, kuris XX amžiuje kartą buvo iškeltas: su kuo vis dėlto esate, kultūros žmonės, su savo tauta ir valstybe, su savo istorine atmintimi ir žmogišku orumu ar vis dėlto su tais, kurie nenori, kad tauta ir valstybė išliktų, o jūs patys nebūtumėte laisvi piliečiai ir atsakingi kam nors kūrėjai. Tokia yra negailestinga alternatyva, kurią sprendžia visos visų laikų visuomenės kiekvienoje istorinėje epochoje. Į šitą klausimą kiekvienas atsako asmeniškai, vadovaudamiesi savo protu ir sąžine.

respublika.lt