1945 m. rugpjūčio 6 d. specialiai pritaikytas JAV strateginis bombonešis B-29 „Enola Gay“numetė ant Hirošimos atominę bombą „Mažylis“. Iškart žuvo apie 80 000 žmonių, sugriauta 80 % miesto. Per keletą mėnesių dar apie 60 000 žmonių mirė nuo sužeidimų ir radiacijos.1945 m. rugpjūčio 9 d. ant Nagasakio miesto numetė antrąją atominę bombą „Dručkis“. Sugriovė trečdalį miesto, iškart žuvo 40 000 žmonių.
1986 m. balandžio 26 d. viename Černobylio AE reaktorių įvykusi avarija likviduota. Europos žmonės nelabai suprato, kokie dėkingi jie turi būti savo gyvybes ir sveikatą paaukojusiems prievarta suvežtiems šios avarijos likviduotojams. Lietuvos valdžia mūsų černobyliečius taip pat baigia pamiršti. Nieko nėra išraiškingesnio šiai situacijai apibūdinti kaip TATENA (Tarptautinės atominės energetikos agentūros) ribojimai skelbti informaciją apie šių avarijų pasekmes. Priklausomai nuo „poreikių“ skirtingai vertinamas ir šioje avarijoje žuvusiųjų skaičius: TATENA – 56 žmonės, Ukrainos vyriausybė – 35 000 žmonių, Pasaulinė sveikatos organizacija – 50 000 žmonių, Fizikų karo prevencijos organizacija – 100 000 žmonių. Tuometinė oficiali Tarybų Sąjungos nuomonė – Černobylyje žuvo „tik“ 26 žmonės.
2011 m. kovo 11 d. įvyko Fukušimos AE avarija. Oficialiai aukų nėra. Išmatavus radioaktyvumą ir apsvarsčius pasekmes nustatyta, jog ši avarija pasiekė pavojingiausią 7 atominės energetikos incidentų kategoriją. Kaip ir Černobylyje. Specialistų nuomone, Fukušimos avarija netgi viršijo 7 lygmenį, nes ji įvyko ne viename, o keturiuose reaktoriuose.
Fukušimos avarija ne tik nelikviduota, bet ji tęsiasi. Nuolat aušinimui pilamas vanduo, kuris be perstojo teka į Ramųjį Vandenyną. Apie nuotekį į gruntinius vandenis tylima.
Fukušimos AE valdžiusiai TEPCO valstybė iškart paskolino 12 mlrd. JAV dolerių, netrukus už sparčiai augančias skolas perėmė jos nuosavybę. Evakuota 100 000 žmonių, kurie paliko savo namus ir liko praktiškai be nieko.
Tik spėliojama, kas vyksta reaktorių viduje. Branduolinės reakcijos juose tęsiasi, siunčiami robotai nustoja veikti. Gręsia radioaktyvios lavos, kurios temperatūra 10 – 15 tūkst. laipsnių, pratekėjimas. Tokiai medžiagai susilietus su požeminiu vandeniu vėl galimas sprogimas.
Japonijos parlamento komisijos tyrimo išvadose atkreiptas dėmesys ir į žmonių mentalitetą. Tautoje suformuotas tvirtas ir klusnus požiūris į autoritetus, neleidžiantsi prieštarauti aukštesnes pareigas užimančių sprendimams. Dėl to nepasipriešinta abejotiniems sprendimams tiek statybų, tiek nelaimės likvidavimo metu.
Pradžioje į zonas po reaktoriais avarijos pasekmėms šalinti buvo formuojamos pagyvenusių žmonių grupės. Suvokta, jog žmonės siunčiami tiesiogiai į pražūtį. Jaunesni darbuotojai nesutiko ten eiti.
Pakalbėkime apie mūsų valdžios ir tautos mentalitetą, lygindami Fukušimą ir Visagino AE projektą.
Statant pirmąją Japonijoje Fukušimos AE buvo nukastas vandenyno krantas, ir elektrinės aukštis virš jūros lygio sumažėjo 25 metrais. Istoriniuose įrašuose minima, jog Japonijoje yra buvę ir bangų virš 30 m., o buvo paliktas tik 10 m paaukštinimas. Negalima buvo statyti tokio pavojingo objekto ant minkšto pakrantės grunto, ant kurio jis galėtų smegti. Taupumo sumetimais nukastas ir krantas – nebereikėjo galingų vandens siurblių vandens pompavimui į 35 m aukštį aušinimo sistemoms.
Dar viena sunkiai suvokiama konstrukcijos klaida – panaudotų kuro strypų aušinimo baseinai, kurie įrengti ketvirtame aukšte, 30 m aukštyje. Ketvirtas elektrinės blokas, kuriame įmontuotas Hitachi reaktorius, iki šiol yra kritinėje būklėje dėl tokios baseino konstrukcijos. Baseinas yra pakrypęs, todėl didesnis nei 6 balų žemės drebėjimas gali baigtis šio baseino kritimu. Dar viena reali grėsmė atominiam sprogimui.
Lietuvoje planuotam ar vis dar tebeplanuojamam Visagino AE projektui numatyta Hitachi elektrinės konstrukcija tokia pati – su baseinu 30 metrų aukštyje po nelabai tvirtu stogu.
Lietuvių tautos sveikas protas nugalėjo – 2012 m. spalio 14 d. referendumu atmetė valdžios prašymą pritarti šiam projektui ir bet kokios AE statyboms Lietuvoje ateityje. Tačiau Lietuvos valdžia iki šiol neįgyvendino šio referendumo sprendimo. Matyt, bando pakeisti ne tik tautos sprendimą, bet ir mentalitetą. Suformuoti valdžiai tinkamus refleksus. Kaip Pavlovo šunims.
Rusų gydytojas, fiziologas Ivanas Pavlovas 1904 m. tapo medicinos Nobelio premijos laureatu dėl jo atliktų esminių etiologinių tyrimų, kuriais pagrindė kone visas naujesnes mokymosi teorijas. Jis buvo įsitikinęs, kad gyvų būtybių elgesį sąlygoja refleksai. Jis atskyrė ir pagrindė sąlyginius (įgytus) ir nesąlyginius refleksus. Žymiausias šio mokslininko tyrimas – vadinamasis Pavlovo šuns eksperimentas. Šie eksperimentai patvirtino, kad galima suformuoti bet kokius refleksus. Svabiausia, kad eksperimento dalyviai nesuprastų, kas yra su jais daroma, t.y. nemąstytų. Tokie eksperimentai daryti vėliau ir su bezdžionėmis Ispanijoje. Apie kariškų eksperimentus mažai žinome. Manau, jie daromi ir su žmonėmis.
Ko gero, didžiausias tokio pobūdžio eksperimentas yra didysis siekis visus mus padaryti nemąstančiais. Jei kas įsižeis, atsiprašau. Ir aš esu to paties eksperimento bandomoji žiurkė. Tiesa, ne pati paklusniausia. Formaliai mums leidžiama mąstyti, tačiau tik viena kryptimi – ta, kuri skelbiama masinės informacijos priemonėse.
Pasvarstykime apie tai atmoninės energetikos vystymo Lietuvoje požiūriu. Pateiksiu žinomo geologo V. Juodkazio nuomonę iš straipsnio “Geologinė aplinka ir Ignalinos atominė elektrinė” (Ignalinos jėgainės godojimas Sudarytojas L. Ašmontas. – Vilnius: „Trys žvagždutės”, 2007):
“Lietuvos geologijos valdyba, derinusi savo srities AE statybos vietos parinkimo Lietuvoje klausimus, negalėjo sutikti nei su Išvadų teiginiais, nei su tuo, kokiais geologiniais duomenimis remiantis jos buvo parengtos. Tada gimė atsakomoji Lietuvos geologijos valdybos Pažyma (1972-06-16), prie kurios buvo pridėti brėžiniai, liudijantys, kad:
- Drūkšių ežero aplinkoje dideli plotai padengti smėlingomis nuogulomis, kuriose gruntinis vanduo slūgso tik 0,5-3,0 m gylyje, o tai neatitinka sanitarinių atominių elektrinių projektavimo taisyklių (Nr.38/3-68) 7b punkto;
- Drūkšių ežero įdubą supa aukštumos, kuriose vyksta požeminio vandens mityba – kritulių vanduo infiltruojasi ir patenka į artezinius sluoksnius, kurių vanduo naudojamas miestų ir žemės ūkio objektų viešojo geriamojo vandens tiekimui;
- Paviršiniai, gruntiniai ir arteziniai vandenys hidrauliniu požiūriu yra labai susiję, ir AE avarijų metu radionuklidai, patekę į aplinką, užterštų požeminio geriamojo vandens sluoksnius.
Pažymos išvadose nedviprasmiškai pasakyta, kad Drūkšių ežero aplinka dėl hidrogeologinių sąlygų ypatumų netinka atominei elektrinei statyti (Справка, 1972), (2 ir 3 pav.). Pažymą pasirašė Lietuvos geologijos valdybos viršininkas V. Mikalauskas, tačiau atsakomybė buvo didelė, ir Pažymos teksto pabaigoje buvo įrašytos specialistų, rengusių tekstą ir dalyvavusių jo aptarime, pavardės: Lietuvos geologijos valdybos darbuotojų, geologijos-minerologijos mokslų kandidatų – vyriausiojo inžinieriaus A. Valos ir vyriausiojo geologo V. Vonsavičiaus, Lietuvos geologijos instituto mokslininkų, geologijos-minerologijos mokslų kandidatų – direktoriaus A. Grigelio, skyriaus vadovo V. Juodkazio, J. Diliūno ir A. Kondrato. Taip pat buvo įrašytos tuo metu Vilniuje komandiruotėje buvusių ir Pažymos aptarime dalyvavusių tuomet Sąjunginio hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos instituto (VSEGINGEO) profesoriaus geologijos-minerologijos mokslų daktaro V. Goldberg`o ir SSRS Geologijos ministerijos Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos skyriaus viršininko S. Gurjev`o pavardės. Taip tais atsakingais laikais buvo pasidalinta atsakomybe už šią „negatyvią“ Pažymą.“
1986-11-18 Lietuvos geologų paruoštoje pažymoje, t.y. jau pastačius Ignalinos AE, konstatuota, kad „…IAE pastatyta rajone, kuriame yra daug giluminių tektoniniu požiūriu aktyvių lūžių, kad atominės jėgainės statybos vietovę pasiekia Karpatuose vykstantys žemės drebėjimai, kurių stiprumas Rytų Lietuvoje gali siekti 5-6 balus, o dabar vietovė ištirta tiek, kad niekas negali paneigti nuomonės, jog IAE statoma tiesiog ant aktyvaus tektoninio lūžio. Iš to buvo daroma išvada, kad trečiojo bloko statybos darbus, pradėtus 1983 m., reikia stabdyti. Prie Pažymos pridėtas išrašas iš Rygos politechnkos instituto profesoriaus B. Doss`o straipsnio, liudijančio apie 1908 m. Latvijoje Madonos apylinkėse įvykusį žemės drebėjimą, patvirtinantį, kad Baltijos šalys priskirtinos prie galimų seisminių procesų teritorijų (B. Doss, 1910).
Antrojoje dalyje teigiama, kad IAE statoma ant kaitaus ir inžineriniu geologiniu požiūriu nepakankamai gerai ištirto grunto. Tai patvirtina anomaliai dideli (iki 104-112 mm) nuosėdžiai po jau nebe pirmus metus veikiančio pirmojo ir beveik pastatyto antrojo bloko statiniais.”
“Po Černobylio reaktoriaus sprogimo prasidėjo atsipeikėjimo metas. Buvo suprasta, kad aukų skaičius ir pasekmių mastas,…, yra nepalyginami su turimais pasiekimais šioje ūkio srityje.”
“Tačiau geologiniu požiūriu tai bene pati nepalankiausia AE statybos vieta – visos šiaurės-rytų Lietuvos dalies artezinio gėlo vandens pagrindinė mitybos sritis, kurioje stambus taršos šaltinis nėra pageidautinas. Vietovės žemės gelmėse glūdi giluminės tektoninės struktūros – būtent čia yra anteklizės šleifas, kurį sudarančios kristalinio pamato ir virš jo slūgasančios nuosėdinės prekvartero uolienos suskaldytos tektoninių lūžių. Tokiose vietose seisminis aktyvumas visuomet didesnis. Paskaičiuotinas seisminių reiškinių intensyvumas, įskaitant ir gruntų tiksotropines savybes (savybę prarasti laikomąją gebą atsiradus virpesiams), yra 7 balai. Ar galima buvo atominei elektrinei Lietuvoje surasti geresnę vietą? Netrukus tai bus beprasmis klausimas, nes 2009 m. Ignalinos AE era baigsis!”
Prisiminus šią specialistų nuomonę, kurią „gūdžiais sovietiniais laikais“ pasirašė mąstantys mokslininkai, šiandien tereikia suvokti, kad abi Visagino AE aikštelės yra šalia Ignalinos AE iš abiejų jos pusių. Vargu ar kas savo gyvenamąjį namą statytų ten, kur dar statybos metu jis daugiau kaip metrą nusėstų. O šiuo atveju kalbame apie atominę elektrinę, jos potencialų pavojų mažai ir baigiančiai išsivaikščioti tautai, kuri Z. Vaišvilos ir kitų blogiečių suklaidinta, anot V. Landsbergio, kurdupeliškame 2012 m. spalio 14 d. referendume, kurį Seime palaimino ir V. Landsbergio taip vadinami konservatoriai, ieškojo “visaliaudinės” tiesos šiuo klausimu.
Prisiminkime po šio, valdžios pralaimėto, referendumo, tuometinės valdžios viešus pasisakymus.
Andrius Kubilius: „…rinkėjų didžiausią paramą gavo partijos, kurios savo rinkimų programose pasisakė už atominės elektrinės statybas. Nevykdyti rinkėjams duotų pažadų partijos taip pat negali“.
Irena Degutienė: „Nors dauguma balsavusiųjų sekmadienį referendume dėl planuojamos Visagino atominės elektrinės pasisakė prieš naująją jėgainę, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė teigia, kad savą atominę Lietuva privalo turėti.“
Dalia Grybauskaitė: „Naujos atominės jėgainės nauda abejoja mažiau nei trečdalis balso teisę turinčių Lietuvos piliečių. Nauja Vyriausybė ir Seimas turės atsižvelgti į dalies šalies gyventojų nuomonę ir priimti Lietuvai naudingiausią sprendimą“.
Prisiminkime ir mūsų Konstitucijos nuomonę: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.” (2 straipsnis), „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.” (9 straipsnis).
Ir buvusiai, ir dabartinei valdžiai priminkime, kad šio referendumo sprendimo įgyvendinimą Seimas privalėjo padaryti iki 2012 m. lapkričio 19 d., t.y. priimti įregistruotus įstatymų projektus, kuriais pripažįstami netekę galios Atominės elektrinės ir su juo susiję 9 įstatymai (jų numeriai – XIP 4940-4949).
Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato valdžiai jokios galimybės neįgyvendinti tautos sprendimo. Referendumo įstatyme referendumai skirstomi į privalomus ir patariamuosius tik dėl to, kad valdžia „nepamirštų“, kuriais atvejais ji privalo skelbti referendumą (pvz. dėl stojimo į Europos Sąjungą ar Lisabonos sutarties, atėmusios iš Lietuvos lygiateisiškumą šioje sąjungoje) ir kuriais atvejais ji pati gali nuspręsti, kad referendumas būtinas. 2012 m. Seimas ir nusprendė, kad dėl naujos AE statybos būtinas tautos pritarimas. Pritarimo negavo, tad apsimeta, kad nesupranta.
2012 m. lapkričio 8 d. raštais kreipiausi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę ne tik dėl 2012 m. spalio 14 d. referendumo įgyvendinimo, bet ir paprašiau „pateikti ir viešai paskelbti informaciją apie tai, ar Lietuvos valdžia oficialiai sutiko su AE statybomis Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje, nes pagal TATENA reikalavimus AE statybai pasienyje su kita valstybe būtinas tos valstybės sutikimas, taip pat ar gauti Latvijos ir Baltarusijos sutikimai dėl Visagino AE statybos.“ Priminiau ir tai, kad iki šiol negavau atsakymo į klausimą, kodėl Visagino AE aikštelės parinkimui pritarta, nors dar 1972 m, birželio 16 d. Lietuvos geologijos valdybos Pažymoje konstatuota, kad ši aikštelė neatitinka sanitarinių AE projektavimo taisyklių (Nr.38/3-68) 7b punkto reikalavimų.
Prezidentės vardu buvo atsakyta, kad 2012 m. lapkričio 28 d. Seimas sudarė darbo grupę dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo. Jau praėjo beveik 5 metai, o didysis Lietuvos valdžios „projektas“ vis dar kabo virš mūsų galvos. Matyt, „Independence“ pretekstu į off-shore sąskaitą kasdien mokamų apie pusę miljono litų (nepamirškime savo valiutos pavadinimo, jo dar prireiks) maža.
Jau Anapilin iškeliavo ir a.a. Seimo Atominės energetikos komisijos tuometinis pirmininkas, tapęs net Tėvynės sąjungos nariu Rokas Žilinskas, kuris Zigmui Vaišvilai raštu prieš 4,5 metų atsakė, kad Kaliningrado AE ir Astravo AE statomos, net neatlikus šių statybų poveikio aplinkai vertinimų ir nesilaikant Espoo konvencijos reikalavimų, nederinant šių statybų su Lietuvos Respublika. Kaip mes elgiamės su kaimynais dėl Visagino AE, taip su mumis pasielgė ir kaimynai.
Todėl, ponia Prezidente, baikite su taip vadinamais konservatoriais vaidinti veidmainiavimo spektaklius dėl Astravo AE statybos, atlikite viešą išpažintį, kodėl taip draugiškai tuo metu padėjusi Baltarusijos Prezidentui Aleksandrui Lukašenkai būti išrinktu į šias pareigas dar kartą, nesprendėte šių atominės energetikos klausimų tada, kada juos reikėjo spręsti. Ar nėra esminė priežastis ta, kad Baltarusija kontroliuoja šios statybos finansinius srautus? Tokia išvada peršasi po „Independence“, Snoro banko ir kitų, ne dalykinių, bet „finansinių“ projektų „prasukimo“ Lietuvoje.
Kreipiuosi į dar vieną Lietuvos Respublikos Seimą, kviesdamas įgyvendinti 2012 m. spalio 14 d. referendumo rezultatus, o Vyriausybę – nutraukti lėšų švaistymą taip vadinamam Visagino AE projektui, o dėl neteisėtai po 2012 m. spalio 14 d. referendumo šio projekto pretekstu švaistomų valstybės lėšų kreiptis į prokuratūrą.