Pokalbis su Kauno arkivyskupu, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku metropolitu Sigitu Tamkevičiumi apie tai, kas gresia šeimoms ir meilei šiandienos pasaulyje pasitinkant Šeimos metus.
– Ko gero, Lietuvos vyskupai šiuos liturginius metus Šeimos metais paskelbė ne be reikalo, nes šiandieninės šeimos susiduria su galybe iššūkių. Tai ir šeimos narių girtavimas, ir finansiniai nepritekliai, smurtas, skyrybos… Kas nutiko mūsų visuomenei, kad šie neigiami reiškiniai šeimose ėmė plisti kaip epidemija?
– Kai serga visa visuomenė, serga ir šeimos. Kiekviena liga yra nukrypimas iš sveikos prigimties kelio. Panašiai yra ir su žmonių visuomene. Dievas (netikintieji mano, kad tai gamta) yra nubrėžęs žmogui kelią, kuriuo eidamas jis harmoningai skleidžiasi ir gali atlikti savo misiją žemėje. Tas Dievo nubrėžtas kelias yra apibrėžtas Dekalogo normomis. Tačiau žmonės visais amžiais bandydavo „patobulinti“ Dekalogą ir kai kurių jo normų nesilaikyti, o mūsų laikais tai daryti pasidarė tiesiog madinga. Šiuolaikiniam žmogui Dekalogas atrodo pasenęs ir jis bando susikurti savo moralės normas. Jis mano, kad tiesa ir moralė yra reliatyvi ir nėra nekintančių elgesio formų. Šiandienio žmogaus moralę nulemia vartotojiškumas ir hedonizmas – nauda ir malonumai. Tai ir yra pagrindinės šiuolaikinės visuomenės ydos, iš kurių išplaukia visos šiandienės bėdos, kurios tampa dideliu iššūkiu šeimai.
Man atrodo, kad dabar viena didžiausių visuomenės bėdų, ydų – noras labai gerai gyventi, turėti daug daiktų, vartoti… Dalis žmonių įsivaizduoja, kad gyvenimas – vien tik malonumai. Jokio vargo, jokio rūpesčio… Kai žmogus susikoncentruoja į tokias antivertybes – turėjimą ir malonumą, – bet kokia atsakomybė, bet koks įsipareigojimas jam atrodo našta. O juk normalus šeimos gyvenimas reikalauja pastangų – ir pasiaukojimo, ir ištikimybės. Reikalauja, kad žmogus mąstytų ne tik apie save, bet ir apie kitus. Tai tampa didžiuliu iššūkiu ir šeimoms, ir pavieniams žmonėms. Kai žmogus pasirenka ne tokią gyvenimo kryptį, tai atsisuka prieš jį patį.
Smurtas kyla iš žmogaus egoizmo. Smurtautojas – žmogus, kuris mąsto tik apie save, rūpinasi, kad tik jam būtų gerai, siekia, kad kiti prie jo taikytųsi. Taigi visos bėdos prasideda nuo žmogaus savimeilės, kai jis mato tik savo paties interesą, o visi kiti jam atrodo blogi. Panašų reiškinį matome ir mūsų visuomenėje. Yra žmonių, kurie viską kritikuoja, kuriems visi kiti atrodo blogi – nuo Vyriausybės iki žemiausių grandžių. Jiems Lietuvoje viskas blogai. Jie savęs nė kiek nekaltina, nepagalvoja, ką patys galėtų duoti valstybei, visuomenei. Jiems svarbūs yra tik jų norai. Jie užnuodija visuomenės dvasinį klimatą ir dėl to kenčia nekalti žmonės.
Krikščionybė moko priešingų dalykų – atsigręžti į kitus, juos mylėti, rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Deja, toks krikščioniškas požiūris žmonėse yra susilpnėjęs. Dėl to žmonės darosi argresyvūs, plėšrūs, pasiruošę dėl savo interesų kautis. O jei prie viso to pridėsime alkoholį ir narkotikus, tuomet ir turėsime, ką šiandien turime.
– Kartais girdime pasakymų, kad tereikia pakelti atlyginimus, sukurti mažuose miesteliuose, kaimeliuose daugiau darbo vietų ir problemų savaime neliktų. Ar tikrai vien pinigais galime išbristi iš tos vertybių krizės?
– Nelabai su tokiu požiūriu sutikčiau. Sunku pasakyti, kokie žmonės būtų, jei nedirbdami galėtų turėti daug pinigų. Be abejonės, atsirastų didelių problemų. Dabar daug žmonių nedirba, net nenori dirbti. Jie susiskaičiuoja, kad dirbdami ne kažką daugiau gautų už pašalpas, įvairias lengvatas. Tačiau reikia prisiminti, kodėl dirbti visada apsimoka. Nedirbdamas žmogus degraduoja. Be to, pinigai visų problemų tikrai neišsprendžia. Gyvenimas įgauna prasmę, kai žmogus stengiasi, dirba, užsidirba, bet ir kartu moka valdyti savo norus. O kai norima tik daug turėti ir mažai duoti, – tai nėra išeitis.
Visuomenės problemos nebūtų išspręstos, net jei valstybė turėtų stebuklingą lazdelę ir galėtų visus aprūpinti didesniais atlyginimais. Neabejoju, kad ir tuomet daugeliui būtų blogai, nes norėtų dar geriau gyventi. Žmogaus norai yra besaikiai ir ištinka bėda, jei tik jais vadovaujamasi.
– Kaip manote, ar valstybė šeimoms, kurios išgyvena ir moralinę, ir ekonominę krizę, tiesia pagalbos ranką? Juk duodame išmokas, o kai ką atimame – mokyklas, kultūros namus kaimuose, miesteliuose uždarome. Lieka tik parduotuvės…
– Be abejo, kaime padėtis gana sunki. Jaunesni žmonės išvažiuoja, vaikų nėra, o valstybė nepajėgi išlaikyti pustuščių mokyklų. Girdėjau net vieną atvejį, kai mokykla gyvavo turėdama viso labo tris mokinius… Jei Lietuva būtų tarsi Saudo Arabija ir gyvuotų iš naftos ar dujų, tuomet kaimui galėtų kur kas daugiau padėti nei dabar, bet, deja, mes viską turime užsidirbti. Kaime padėtis darosi tikrai liūdna. Man, kaip Bažnyčios žmogui, rūpi, kad kaime, kuriame kad ir nedaug žmonių, kunigas atvažiuotų, patarnautų, kad būtų sekmadieniais mišios, žmonės susirinkę bendruomenėje pabūtų. Tačiau… Daugelis parapijų lieka aptarnaujamos kitur gyvenančio kunigo. Kai kunigas gyvena ne vietoje, žinoma, kad jis negali duoti to, ką duoda būdamas čia pat, su žmonėmis. Turime labai sudėtingų dalykų, bet istorijoje būta ir sunkesnių. Buvo karai, marai, o pokario metai Lietuvoje išvis buvo be galo sunkūs. Tačiau nereikia pamiršti, kad žmonės, kurie dirbo ir stengėsi, išgyveno. Išgyveno ne tik Lietuvoje, bet ir Sibire. Labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Kartais aš tiesiog žaviuosi kaimo bendruomenėmis. Žmonės organizuoja renginius, turi visokių iniciatyvų, o kitur, deja, – visiška tyla. Taigi labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių.
– Kaip manote, ar šiuolaikiniam skubančiam žmogui šeima dar išliko vertybė? Juk daugelyje šeimų labai trūksta bendravimo, net ir po darbų, mokslų visi užsiėmę savais reikalais…
– Šiuolaikinis žmogus labai skuba ir tai skaudžiai atsiliepia šeimos institutui. Dažnai mes patys esame kalti, kai nesusikuriame palankesnių sąlygų sau ir savo šeimai. Reikia mažinti savo norus per daug visko turėti. Šie mūsų norai verčia imtis daugiau darbų ir nelieka laiko šeimai. Užtektų tenkintis mažesniais patogumais, mažesniais pinigais, kartu mūsų gyvenime atsirastų daug ramybės ir daugiau laiko, kurį galėtume skirti savo šeimai.
– Kaip išugdyti tokį žmogų, kuris suprastų ir puoselėtų vertybes, apie kurias kalbame. Galbūt kažką mokyklose darome negerai, kad žmonės užaugę tik materialiniais dalykais rūpinasi, o jų negavę čia lekia kitur?
– Aš nenorėčiau kritikuoti. Tačiau jei mes visi – valstybė, savivaldybės, mokyklos, Bažnyčia – bendromis pastangomis pabandytume suteikti žmonėms tą vertybių pagrindą, neabejoju, kad padėtis būtų kur kas geresnė. Dabar, atrodo, vieni traukia vežimą į vieną pusę, kiti – į kitą. Švietimo srityje kartais visas dėmesys kreipiamas į gerus mokymosi rezultatus, kad vaikai gerai egzaminus išlaikytų, kad po mokyklos įgytų aukštąjį išsilavinimą. Visi nori labai gerų rezultatų, bet reikia ugdyti ne tik žinias, o ir vertybines nuostatas. Štai iš universitetų norime, kad darbo rinkai būtų paruošti geri, paklausūs specialistai. Tačiau juk reikia išleisti į gyvenimą žmones, kurie ne tik rinkai būtų paruošti, bet ir norėtų sąžiningai dirbti, mokėtų kitus gerbti, norėtų kažką gero kitiems duoti. Šito akcento labai trūksta. Tačiau dejavimu mes nieko nepakeisime.
– Tėvai nerimauja, kad į mokyklas vėl bandoma brukti įvairias dviprasmiškas, užsienietiškas programas, kurios skatintų keisti požiūrį į tradicinę šeimą, seksualines mažumas… Kodėl tik tokios programos siūlomos?
– Aš manau, kad tos programos nepaprastai pavojingos. Yra užmojų mokyti net mažus vaikus liečiant save patirti seksualinį malonumą. Tai nusikaltimas. Jaunas žmogus turi būti lytiškai ugdomas, kad jis sugebėtų susitvarkyti su savo lytiškumu, nežalodamas savęs ir kitų. Aš noriu tikėti, kad Lietuvos žmonės, ypač tėvai, turės pakankamai išminties ir nesutiks su tokiomis programomis. O jei tai nutiktų, būtų didelė nelaimė. Mes turime jaunus žmones ugdyti būti tolerantiškus, kad jie gerbtų be išimties visus žmones. Krikščionybė moko, kad į kiekvieną žmogų žvelgtume su pagarba. Bet tai nereiškia, kad mes turime pritarti žmogaus elgesiui prieš prigimtį. Kažkodėl mūsų oponentai šito nenori suprasti ir mus vadina homofobais. Mes, krikščionys, negalime kitų nekęsti. Tačiau tiems, kurie nori vaikus mokyti kuo anksčiau pradėti lytinį gyvenimą arba elgtis prieš prigimtį, visada sakysime „ne“. Sakysime, kad tai yra nusikaltimas, nuodėmė.
– Tėvai nerimastingai sutinka ir mūsų politikų bandymus kovoti su smurtu šeimose atitinkamais įstatymais. Nemaža dalis tėvų bijo, kad tai bandymas silpninti šeimas, jas griauti, ardyti…
– Kovojant prieš smurtą šeimoje ar prieš vaikus reikalinga įstatymų bazė, tačiau visuomet yra pavojus perlenkti lazdą ir įžiūrėti smurtą net ten, kur jo nėra. Valstybė į šeimos gyvenimą turėtų kištis tik kraštutiniais atvejais. Kadangi netrūksta pavyzdžių, kaip kitose šalyse yra piktnaudžiaujama įstatymu prieš smurtą, todėl žmonės ir nerimauja, kad galime susikurti tokias sąlygas, kai tėvai nebegalės net sudrausti vaikų ir jie augs be atsakomybės už turimą laisvę.
– Ar pasaulyje, kuriame tapo labai palaikomos tos pačios lyties asmenų santuokos, tėvystė (motinystė) nėra prilyginta komercinei paslaugai? Girdime, kaip vienalytės poros moka didžiulius pinigus surogatinėms motinoms arba privačioms įvaikinimo agentūroms. Kas vyksta? Ar neiškreipiama šeimos samprata?
– Labai gaila, kad daug kur yra nuvertinta prigimtinė šeima, kurios pagrindas yra atsakinga vyro ir moters sąjunga, ir kuriamos dirbtinės šeimos. Tai žingsniai į gilią prarają, kurioje atsiduria visuomenė. Vaikas gali normaliai augti tik turėdamas tėvą ir motiną, antraip jis bus sužeistas ir visuomenė anksčiau ar vėliau pajus skaudžias pasekmes. Tačiau žmonės sugeba užmerkti akis ir nematyti labai miglotos rytdienos. Be jokios abejonės, moralės, tvarkos pažeidimai negailestingai keršys visuomenei.
– Artėja didžiosios metų šventės. Ar kartais nepamirštame jų prasmės? Ar nepaverčiame jų stalo ir gausių pirkinių švente?
– Pradėję advento metą ėmėme ruoštis Jėzaus Kristaus Gimimo šventei. Gaila, kad ši labai brangi šventė subanalinama ir dažnai užmirštamas jos tikrasis turinys. Kalėdos turi atgaivinti mūsų tikėjimą ir užaštrinti dėmesį patiems silpniausiems mūsų visuomenės nariams. Jeigu žmogus su pagarba atsiklaupia prie Betliejaus Kūdikio prakartėlės, jis su panašia pagarba turi žvelgti į kiekvieną žmogų. Kalėdos yra ir kiekvienos šeimos šventė. Tik reikia sukurti namuose šventišką nuotaiką, o tai priklauso nuo mūsų pačių. Todėl linkiu Kalėdas ir Velykas švęsti be svaigalų ir mažiau dėmesio skirti pirkiniams. Džiaugsmą šeimoje turi sukurti ne daiktai, bet tarpusavio meilė ir gerumo dovanojimas vienų kitiems.
Kalėdų proga linkiu visiems Lietuvos žmonėms ne tik džiaugsmingų, bet prasmingų Kalėdų, kad Jėzaus Gimimo minėjimas kiekvieną dvasiškai praturtintų ir kad mūsų tarpusavio santykiuose atsirastų daugiau gerumo ir meilės.
Kalbino Rūta Juknevičiūtė
propatria.lt