Latvių tėvai sunerimę: statistikos duomenimis, kasdien iš šeimų atimami 4–5 vaikai, kuriuos dažniausiai įvaikina šeimos iš užsienio. Tačiau nuo to momento, kai jie yra išvežami, apie vaikus daugiau nežinoma visiškai nieko. Pagal įstatymą Vaikų teisių apsaugos tarnautojai turėtų domėtis įvaikintų vaikų gyvenimo sąlygomis – ne tik materialine gerove, bet ir tuo, ar jie laimingi naujoje aplinkoje. Tačiau realybėje tokių patikrų nėra, ir niekas negali pasakyti, ar vaikai gyvena su tėvu ir motina, ar su vienos lyties įtėviais, ar su prievartautojais.
Pedagogė Jelena Kortenova įkūrė tėvų judėjimą „Dzimta“, kurio pagrindinis uždavinys – sustabdyti juvenalinės justicijos (toliau JJ) siautėjimą Latvijoje. Ir nors toks terminas Latvijos teisės aktuose nėra vartojamas, bet taikomi tie patys metodai kaip ir kitose ES šalyse. Svarbiausias dalykas, kurį į šeimų gyvenimą įnešė juvenalinė justicija, yra kardinaliai naujas aiškinimas, kas yra vaikas. Jelena Kortenova sako: „Mes esame įpratę, kad vaikas yra neapsaugota būtybė, ir mes, tėvai, sprendžiame, kas jiems yra tinkama, kas netinkama, pasikliaudami savo patirtimi, kurią sukaupėme karta iš kartos. Bet JJ pagrindinis teiginys yra toks: vaikas yra kompetentinga būtybė, kuri turi savo teises. O Latvijoje galiojančio „Įstatymo dėl vaiko apsaugos“ redakcija visiškai atitinka JJ teiginius. Įstatyme yra 12 straipsnių, kurie deklaruoja vaiko teises, bet tėvų teises nusako tik vienas. Ir šios teisės apibrėžtos kaip tėvų galimybės apriboti vaikų teises tais atvejais, jei yra grėsmių visuomeninei tvarkai, trečiųjų asmenų teisėtų teisių įgyvendinimui ir sveikatai ar vaiko gyvybei. Tačiau jei kažkas panašaus atsitinka, tėvai privalo įrodyti, kad jų veikimo tikslai atitinka numatytas teisines normas.“
Pasak pedagogės, pastaruoju metu tai padaryti vis sunkiau, nes visose srityse, susijusiose su vaikų teisėmis, veikia nerašytas tėvų kaltės principas. Latvijos vaikų teisių apsaugos tarnautojai tėvų balso pakėlimą ar išreikalavimą atlikti kokias nors pareigas namuose vertina kaip „emocinę prievartą“ prieš vaiką ir vaikus iš šeimų atima. Kad vaikus iš šeimų galėtų atimti, pakanka vieno savivaldybei pavaldžios institucijos „Našlaičių teismas“ darbuotojo sprendimo (institucija neturi nieko bendra su teismu – joje nedirba teisėjai ir ji nepriklauso teismų sistemai, tačiau pavadinimo „rimtumas“ glumina piliečius). Tačiau jei tėvai nori vaiką atgauti ir apginti savo teises, jiems tenka kreiptis į teismą, samdyti advokatus ir bylinėtis mažiausiai pusę metų. Visą bylinėjimosi laiką policija turi teisę ne tik neleisti tėvams pasimatyti su vaiku, bet ir neatskleisti jo buvimo vietos.
Taigi vieno asmens liudijimu šeimos likimas gali būti nulemtas tragiškai. Per dvejus metus Latvijoje iš šeimų atimta 4250 vaikų, ir tik 800 pavyko grąžinti į šeimas. Teismai labai lengvai įrodo, kad prieš vaikus buvo panaudotas „smurtas“, tačiau tėvams įrodyti, kad jie myli savo vaikus, beveik neįmanoma.
Tendencijos Latvijoje ir pasaulyje panašios – vyksta planinis tradicinių šeimos pamatinių vertybių puolimas. Kažkieno interesas yra labai aiškus – sukurti naują hiperliberalią ir ultralaisvą visuomenę. Atimtus iš tradicinių šeimų vaikus atiduoda vienos lytiems poroms, dažnai vaikai patenka ir pas tuos, kuriuos mes laikome perversiškais (pedofilams, incesto palaikytojams), nors daugelyje Europos valstybių juos vadina tik „kitokiais“. Tėvų judėjimas „Dzimta“ turi nepaneigiamų duomenų, kad pasaulyje ir Latvijoje vyksta vaikų prekyba, o tos prekybos užsakovai – geriausiu atveju nevaisingos poros, o blogiausiu – perversiški maniakai ir įstatymus apeinantys prekiautojai.
Kol kas juvenalinė justicija Latvijoje tik įgyja pagreitį. Jos principai jau įtvirtinti įstatyminiu lygmeniu, bet vykdymas atvirai nedemonstruojamas. Tėvų judėjimo „Dzimta“ pagrindinė pastanga yra viešinti kiekvieną vaikų atėmimo atvejį, kurių gausa rodo, jog valstybė stengiasi prisijungti prie „homozonos“.
Šaltinis: www.grani.lv, ekspertai.eu